Nuo kalno viršūnės – šalis kaip delno
Į šio legendinio kalno viršūnę išsiruošėme su tamsa. Ne tik tam, kad išvystume tekančią saulę, bet ir kad suspėtume apžiūrėti senovinį, dar Romos laikais statytą tiltą, Komagenės karalystės sostinės griuvėsius ir juose stovinčią valdovo Mitridato, broliškai spaudžiančio ranką Herakliui, skulptūrą, taip pat Mitridato šeimos moterų kapavietę.
Nuo Nemruto kalno grožėjomės nedidele lygiašone piramide ir milžiniškomis dievų statulų liekanomis. Prieš porą tūkstantmečių čia pastatytų kolosų galvos dabar voliojasi aplink piramidę: statulas nuvertė ir žemės drebėjimai, ir priešų armijos. Tiesa, senovės statybininkų būta gudrių: piramidę jie pastatė iš krūvos smulkių nesutvirtintų akmenų, taigi mirusio valdovo Antiocho Epitanijaus poilsio nesudrumstė nei plėšikai, nei šių dienų archeologai. Juk akmenys ant visų byra vienodai! Žinojimas, kad esi vos už kelių metrų nuo nesuskaičiuojamų turtų ir kasinėjimų nesudrumstos istorijos, Komagenės šedevrui suteikia papildomo žavesio.
Nuo Nemruto kalno viršūnės, aukščiausio centrinės Turkijos taško, – visa šalis kaip ant delno. Vaizdas – nerealus!
Nojaus laivo pėdsakais
Link Ararato vykstama turint kelis tikslus: pakilti į viršūnę arba šiek tiek palypėjus pasigrožėti aplinkiniais vaizdais, o svarbiausia – apžiūrėti Nojaus laivo liekanas. Žinoma, laivo autentiškumas iki šiol tebekelia audringų ginčų, bet turistai, išžvalgę įvykio vietą, gali ir patys paskelbti verdiktą.
Pakilti į penkių kilometrų aukštį reikėtų nemažai laiko, taigi pasitenkinome aplankydami „Nojaus laivo pėdsaką“, kuris, kaip ir buvo paminėta Senajame testamente, atsidūrė ne pačioje Ararato kalno viršūnėje, o ant jo kur kas žemesnio ir mažiau žinomo kaimyno – Liubaro kalno. Žydų šaltiniai skelbia, kad senkantys potvynio vandenys nuplovė laivą nuo Ararato viršūnės ir jis įstrigo kaimyniniame kalne.
Pasirodo, prieš 7,5 tūkstančio metų Juodosios jūros regione įvyko didžiulis potvynis, sukėlęs žūtį viso, kas gyva, ir sudaręs sąlygas jūros atsiradimui. Manoma, kad kaip tik šis įvykis ir aprašytas Biblijoje.
1916 metais rusų lakūnas I.Roskovickis, skrisdamas virš turkų kariuomenės pozicijų, Ararato kalno apylinkėse pamatė į ledą įšalusias laivo liekanas. Tas laivas buvęs be galo didelis – kaip ištisas miesto kvartalas. Caras Nikolajus II įsakė į tą vietą nusiųsti ekspediciją. Ji aptiko laivą daugiau kaip 4 tūkstančių metrų aukštyje. Jo viduje buvę daugybė didelių ir mažų pertvarų – skyrių. Jų sienų storis siekęs 60 cm. Laivo medienos pavyzdžiai buvo pristatyti į Sankt Peterburgą. Bet tuo metu prasidėjo bolševikų perversmas. Bolševikai surinktus duomenis sunaikino, o medžiagą atgabenusius karininkus sušaudė.
Araratas yra Turkijos teritorijoje. Šios valstybės valdžia nesyk siuntė ekspedicijas radiniui ištirti. Apie tai, kas rasta, turkai kažkodėl nutyli.
Būta ir atskirų drąsuolių, ieškojusių Nojaus laivo likučių. Vienas jų – italas A.Palegas. Išliko ir vieno persų istoriko užrašai, datuojami 275 m. pr. Kristų. Juose kalbama apie maldininkus, kopiančius į kalną parsinešti bent gabalėlio šventojo medžio, iš kurio buvo padirbdintas laivas.
Armėnų architektūros perlas
Važiuodami nuo Ararato link pietinės Urfos, užsukome į buvusį armėnų miestą Vaną, įsikūrusį ant itin švaraus Vano ežero kranto. Vanduo jame turi tokią šarmų koncentraciją, kad drabužius galima skalbti be muilo. Vano mieste išvydome Urartu valstybės griuvėsius
(I tūkstantmetis prieš Kristų), senųjų valdovų kapavietes, kuriose galima aptikti užrašų senoviniu raštu, naudotu Urartu ir Asirijos gyventojų. Paskui nuplaukėme į magišką Achtamaro salą, kurios pavadinimas susijęs su viena geriausių armėniško konjako rūšių.
Saloje iki šiol stūkso armėnų architektūros perlas – Šv. Kryžiaus bažnyčia. Įėję į šį statinį pastebime čia neseniai vykusios puotos pėdsakus – ant altoriaus mėtosi vištų kaulai, tušti cigarečių pakeliai, popiergaliai... Visa tai rėžė akį tiktai mums, krikščionims, o gidė turkė į tokį aplaidumą žvelgė su šypsenėle. Kai pasiteiravome, ar Turkijos valdžia nežada nors kiek daugiau dėmesio skirti šiam architektūros šedevrui, išgirdome, kad yra nuspręsta bažnyčią restauruoti ir paversti mokamu muziejumi.
Senojo Testamento Turkija
Urfą kai kurie tyrinėtojai laiko patriarcho Abraomo gimtine. Vietiniai musulmonų piligrimai per amžius meldžiasi vienoje Urfos oloje tikėdami, kad kaip tik čia gimė patriarchas.
Abraomo olą daugiausia lanko musulmonai, todėl ji padalinta į moteriškąją ir vyriškąją puses. Pasukusios į moteriškąją dalį, gavome galvos apdangalus.
Nuo Abraomo namo galima nužingsniuoti iki dar vienos garsios olos, kurioje ne pačius geriausius savo gyvenimo metus praleido biblinis Jobas. Čia, kaip manoma, teisuolis septynerius metus kentėjo nuo raupsų, kuriuos jam pasiuntė šėtonas. Jis, kaip žinome, išgijo ir gavo dar daugiau avinų ir žmonų, negu turėjo anksčiau.
Greta abiejų olų stovi mečetės. Abi olos (Abraomo ir Jobo) yra religinių kultų vietos, tad įėjimas į jas nemokamas.
Urfos miestas žinomas ir kaip vienos krikščioniškos relikvijos – Jėzaus Kristaus atvaizdo, padaryto jam dar gyvam esant, vieta. Pasak legendos, Jėzus nusišluostęs savo veidą rankšluosčiu ir jame likęs jo atvaizdas. Prisilietęs prie šio atvaizdo, nuo sunkios ligos išgijo tuometinis Edesos (taip viduramžiais vadinta Urfa) valdovas Avgaras. Atsidėkodamas jis atsivertė į krikščionybę ir liepė iškabinti Kristaus atvaizdą ties miesto vartais. Tiesa, iki mūsų dienų šis atvaizdas Urfoje neišliko, jo likimas – tai atskira istorija.
Kitos legendos Urfoje paliko kur kas materialesnių liudijimų, pavyzdžiui, penkiolikos metrų aukščio stulpų, vadinamų Nimrodo sostu. Jie skirti Nojaus proanūkiui, pastačiusiam Urfą, pagerbti.
Dar esama prūdų, vadinamų patriarcho Abraomo vardu. Prūduose gausu storų tarsi begemotai karpių. Šerti juos galima, o štai žvejoti – ne. Pažeidusieji šį draudimą, pasak vietos gyventojų, neišvengiamai apaks, bus prakeikti ir... nubausti administracine bauda.
Pusvalandį pavažiavus nuo Urfos, galima susipažinti su dar vienu bibliniu miestu – Charanu. Jame gyvenimo būdas nelabai pasikeitęs nuo tų laikų, kai Abraomas atsiuntė čionai savo vergą, kad šis parvestų nuotaką sūnui Izaokui. Istorinis Charanas – miestelis, pilnas molinių namų, savo formomis primenančių moters krūtis.
Charane daug avių ir arklių. Vietiniai vaikai bando mums įbrukti tariamai senovinių monetų. Meluoja jas radę senųjų miesto namų griuvėsiuose. Vaikai, beje, geriausi gidai po tuos griuvėsius. Mažamečių dėka galima užsukti ir į molinius namus – „krūtis“, ir Rebekos šulinį apžiūrėti.
