Jei pati šiuolaikinė mada tėra nesibaigianti naujovių karuselė, kaip gali vienas ir tas pats miestas jau keletą šimtmečių iš eilės išlaikyti pasaulinės mados sostinės titulą?
Akivaizdu, kad sustoti nė nemanantys globalizacijos procesai jau seniai galėjo padovanoti šį garbingą titulą bet kuriam kitam miestui. Pavyzdžiui, Londonui, demonstruojančiam pagarbą mados istorijai ir vintage stiliui ir kartu leidžiančiam sau atvirai ironizuoti bet kokių naujų tendencijų tema. Arba rimtam, pragmatiškam ir, kad ir kaip būtų keista, itin elegantiškam Niujorkui. Bet akivaizdu, kad jokie nestabilumu dvelkiantys XXI amžiaus socialiniai ir kultūriniai sukrėtimai kol kas nėra pajėgūs nustumti Paryžiaus nuo pjedestalo.
Paryžius net ir mūsų dienomis gali pasigirti begale unikalių, tik jam vienam būdingų prieštaravimų. Štai vienas jų: Paryžius kažkokiu mistiniu būdu sugeba išlikti visiškai nepakitęs ir tuo pačiu metu neįtikėtinai modernus. Paradoksas? Žinoma, juk mados sostinės statusas tiesiog privalo būti paremtas ne tik pagarba tradicijoms, bet ir nesibaigiančia naujovių paieška. Mes galime mylėti ir eklektišką Londoną, ir daugiasluoksnį Niujorką, ir koketišką Milaną, bet puikiai žinome – Paryžiui negali prilygti jokia kita pasaulio mados sostinė. Šiuolaikinės mados (ir, beje, ją aptarnaujančios industrijos ateitis) yra kuriama būtent čia.
Norint suvokti, kaip ir kodėl Prancūzijos sostinė tapo pirmąja ir vienintele mados pasaulio meka, reikia iš pradžių pabandyti suprasti jos gyventojus. Mat paprastas istorinių faktų vardijimas nedaug tegali pasakyti apie prancūzų prioritetus ir pomėgius, be kurių šiandien neturėtume ne tik Paryžiaus, bet ir šiuolaikinės mados.
Hedonizmas, tradicijos ir prabanga: prancūziško mentaliteto vingrybės
Prancūzai nemėgsta pokyčių ir naujovių. Vienas pagrindinių jų gyvenimo prioritetų – stabilumas. Žinant šį keistą faktą, beveik neįmanoma suprasti, kodėl Paryžius laikomas kone kūrybiškiausiu pasaulio miestu. Argi pati kūrybos sąvoka nėra sinonimiška norui ieškoti, transformuoti, kitaip tariant – kurti kažką nauja? Jei tam tikrą laiko tarpsnį stebėsite kasdienį prancūzų gyvenimą, šis paradoksas ims atrodyti dar mažiau suprantamas.
Prancūzai itin gerbia tradicijas, būtent todėl didelė dalis Paryžiaus krautuvėlių yra šeimos verslai, o kai kurios kavinės toje pačioje vietoje veikė ir prieš penkiasdešimt, ir net prieš šimtą metų.
Kaip šis nuolatinio, nepajudinamo stabilumo jausmas gali transformuotis į kūrybinę energiją?
Atsakymas labai paprastas: negali pastatyti namo, jei prieš tai nesi sukūręs pamato. Būtent besąlygiška pagarba tradicijoms tapo prancūzų kultūros vystymosi pagrindu. Šis dėsnis, be abejo, galioja ir madoje – jei būtų kitaip, pasaulis neturėtų ne tik haute couture tradicijos, bet ir mados platesne prasme.
domu, kad kone kiekvienas žinomas ir gerbiamas prancūzų dizaineris (įskaitant ir legendinius XX amžiaus vidurio couturier Ch. Diorą ir C. Balenciagą) žavėjosi tam tikru mados istorijos periodu ir jo įkvėptas kūrė savas kolekcijas. Prancūzų meistriškumo tradicijos iki mūsų dienų itin svarbios kuriant aukštąją madą – haute couture savaitė negalėtų egzistuoti be siuvinėjimo, plunksnų, kailių apdirbimo ir kitų ateljė, kuriose meistriškumas nuolat perteikiamas iš kartos į kartą.
Dar vienas svarbus prancūzų kultūros bruožas – estetizmas visose gyvenimo srityse. Taip, tai vienas iš daugelio prancūzų mentaliteto paradoksų, dėl kurio, beje, kaimynai anglai juos neretai kaltina paviršutiniškumu. Grožio absoliutizavimas ir išaukštinimas taip pat yra gan glaudžiai susietas su hedonizmu – net patys paprasčiausi, kasdieniame gyvenime naudojami daiktai turi būti gražūs, estetiški ir teikti malonumą jų savininkams. Ko gero, jokia kita tauta negali pasigirti tokia gilumine, besąlygiška pagarba grožiui. Ar jus vis dar stebina, kad būtent Paryžius yra pasaulinė mados sostinė?
Įdomu, kad Paryžius dar XVII amžiuje tapo visos Europos menininkų traukos centru. Žinoma, iš pradžių jie rėmėsi veikiau ekonominiais sumetimais – karalius dosniai apdovanodavo kiekvieną talentingą atvykėlį, norintį gyventi Prancūzijoje ir dirbti jos labui. Tačiau rezultatai buvo išties stebinantys: praėjus mažiau nei šimtmečiui Prancūzija jau galėjo pasigirti aukščiausiu Europoje buities kultūros lygiu.
Šiuo atveju galima palyginti su anglosaksų šalimis – dėmesys kiekvienos smulkmenos grožiui ir estetiškumui tikrai nėra stiprioji pastarųjų pusė. O Prancūzijoje šis dėmesys transformuojasi į begalę dalykų, kalbant apie kuriuos taip ir knieti nuolat vartoti epitetą „geriausias“: geriausia virtuvė, geriausia parfumerija, netgi geriausia architektūra... Ir, be abejo, ant geriausio ir stipriausio pamato stovinti mada.
Kad ir kaip būtų keista, įgimtu estetizmu besididžiuojantys prancūzai nėra svajingi ar romantiški – anaiptol, jiems būdinga sveika pragmatizmo dozė. Kitaip tariant, jie nelinkę domėtis tuo, ko negali sukurti ar bent jau paliesti rankomis.
Beje, šis bruožas taip pat skiria juos nuo anglų – juk ne veltui būtent Anglija yra laikoma europietiškos archetipinės mitologijos „motina“. Taigi kol anglakalbės šalys žavisi „Žiedų valdovu“, prancūzai kuria haute couture sukneles ir, beje, mąsto apie tolesnį šiuolaikinės mados likimą. Reikia pripažinti, kad Prancūzija toli gražu ne visais laikais buvo vienintelė ir neginčijama Europos madų diktatorė. Bet akivaizdu, kad jau XVIII amžiaus pradžioje niekas nebūtų drįsęs ginčytis dėl šio titulo pagrįstumo.
Paryžiaus mados istorija: nuo karalių iki dizainerių
Tenka pripažinti, kad iki XVII amžiaus vidurio nei Prancūzija, nei jos sostinė negalėjo daryti įtakos Europoje vyravusioms mados tendencijoms. Dauguma jų ateidavo iš stipriausia Europos valstybe laikytos Ispanijos – griežti, santūrūs, dažniausiai tamsūs apdarai buvo paplitę tiek moterų, tiek ir vyrų madoje. Akivaizdu, kad anuomet mada buvo stipriai susijusi su politine galia ir galimybe veikti kaimynines valstybes. Deja, karų ir vidinių prieštaravimų nuniokota tuometinė Prancūzija vargu ar galėjo pasigirti ypatingomis politinėmis ar ekonominėmis galiomis.
Tačiau ši nelinksma padėtis netrukus pasikeitė. Žinoma, tai įvyko ne pernakt ir netgi ne iškart po Liudviko XIV karūnavimo Prancūzijos karaliumi. Vis dėlto akivaizdu, kad būtent šis monarchas sugebėjo per keletą dešimtmečių paversti Prancūziją ne tik įtakingiausia, bet ir madingiausia Europos valstybe. Šis rafinuotas, puikiai išsilavinęs estetas siekė padaryti savo šalį tikra menų, kultūros ir mados meka. Neįtikėtiną karaliaus dvaro prabangą kūrė būriai talentingų amatininkų.
Nepamirškime, kad mada ir juvelyrika iki pat XX amžiaus buvo priskiriamos amatų kategorijai. Būtent dėl šios priežasties mes iki šiol neturime tikslių duomenų apie talentingus meistrus, kurių nuolatinis nematomas triūsas kasdien kūrė Paryžiaus mados imperijos pamatus. Čia buvo neriami nuostabiausi nėriniai, gaminami prabangiausi juvelyrikos dirbiniai ir kuriama ypatinga prabanga pasižymėjusi baroko epochos mada. Kai Liudvikas XIV persikėlė į Versalio rūmus, apie pompastišką jo dvaro prabangą jau buvo kuriamos legendos.
Įdomu, kad visi šiuolaikiniai mados gerbėjai turėtų padėkoti XVII amžiaus pabaigos Paryžiui už tokio reiškinio kaip mados žurnalas atsiradimą. Pirmasis pasaulyje mados žurnalas (anuomet vadintas laikraščiu) skambiu pavadinimu „Mercure galant“ buvo pradėtas leisti 1672 metais. Jo įkūrėjas, žinomas ano laikotarpio žurnalistas, publicistas ir karaliaus dvaro istorikas Jeanas Donneau de Visé negalėjo apsiriboti vien karališkosios svitos apdarų aprašymu – laikraštyje buvo publikuojami analitiniai straipsniai apie literatūrą, teatrą, menų vystymąsi.
Bet būtent „Mercure galant“ šiuo metu yra laikomas pirmuoju pasaulyje leidiniu apie madą – neįtikėtinas laikraščio populiarumas padėjo de Visé išpopuliarinti iki tol negirdėtą „mados sezono“ terminą. Neskaityti „Mercure galant“ XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios Prancūzijoje reiškė neturėti skonio ir nieko neišmanyti ne tik apie literatūrą bei menus, bet ir apie naujausias mados tendencijas, kurios, beje, iki šio leidinio atsiradimo tam tikra prasme net neegzistavo.
Kitas garsus prancūziškos mados viešpatavimo periodas dar žinomas kaip rokoko laikotarpis. Jis prasidėjo XVIII amžiuje, po Liudviko XIV mirties. Naujas monarchijas reikalavo naujos prabangos – ypatingas rokoko epochos dėmesys buvo nukreiptas į moterišką madą. Dešimtmečių nušlifuotas Prancūzijos amatininkų meistriškumas leido kurti tikrus tuometinės mados šedevrus.
Šiuo atveju ypač verta paminėti garsiuosius trimačius siuvinėjimus, kuriais buvo puošiamos karališkajam dvarui priklausiusių damų suknelės, taip pat iš plunksnų ir brangakmenių kuriamus puošybos elementus.
Prancūziška rokoko mada ir vėl buvo džiaugsmingai sutikta Europos aristokratijos. Palyginti su išskirtinai prabangiu, pompastišku baroko didingumu, rokoko mada buvo lengva, koketiška ir itin moteriška. Šis stilius tapo itin populiarus Liudviko XVI ir jo lengvabūdiškumu pagarsėjusios žmonos Marijos Antuanetės valdymo laikotarpiu. Būtent ši giljotinoje savo gyvenimą baigusi karalienė tapo žymiausia naujojo rokoko moteriškumo propaguotoja.
Deja, tolesniam prancūziškos mados vystymuisi koją pakišo Didžioji Prancūzijos revoliucija. O dar vienas įsimintinas ir svarbus laikotarpis Paryžiaus kaip mados sostinės istorijoje prasidėjo tik XIX amžiaus pabaigoje. Taip, jūs neapsirikote – tai paslaptingas, jausmingas ir be galo estetiškas art nouveau.
Žinoma, tam tikrų pokyčių įvyko dar XIX amžiaus viduryje – Paryžiuje anglas Charlesas Frederickas Worthas atidarė savo mados namus ir netruko tapti pirmuoju pasaulyje couturier. Šis kūrėjas pakėlė sezonines tendencijas į naują lygmenį, t. y. įgyvendino sumanymą dukart per metus rengti naujų kolekcijų pristatymus. Tiesa, šie pristatymai vyko tik Wortho mados namuose ir buvo skirti tik žymiausiems bei turtingiausiems klientams.
Savo karjerą Wortho mados namuose pradėjęs Paulis Poiret šią idėją pakeitė dar labiau – jo kolekcijų pristatymai tapo (bent jau sąlyginai) prieinami platesniam žiūrovų ratui. Art nouveau epocha taip pat padovanojo mums begalę nuostabių meno ir dizaino atradimų, kvepalų, naujojo stiliaus juvelyrikos dirbinių ir, žinoma, aukštąją madą.
XX amžiaus pradžioje Paryžius ir vėl tapo kūrybingiausiu pasaulio traukos centru. Beje, toks jis liko ir po Pirmojo pasaulinio karo. Tiesa, „riaumojantis“ trečiasis dešimtmetis laikytinas gan sudėtingu laikotarpiu daugumai „tradicinių“ prancūziškų mados namų, bet Paryžius atsigriebė ketvirtajame dešimtmetyje – šiuo laikotarpiu sparčiai vystėsi fotografija, kinas, naujos literatūros formos, avangardinės meno rūšys.
Ryškiausia tarpukario Paryžiaus mados figūra tapo Elsa Schiaparelli – drąsūs jos eksperimentai pradėjo pamažu ardyti griežtas ribas tarp mados ir meno.
Tik po Antrojo pasaulinio karo Paryžius galutinai ir neginčijamai įtvirtino dabartinį savo statusą – jis tapo tikrąja haute couture sostine. Be abejo, tai sietina su pokario laikotarpiu prasidėjusiu couture atgimimu.
Šeštojo dešimtmečio Paryžiuje sužibėjo Christiano Dioro, Cristobalio Balenciagos, Pierre’o Balmaino, Jacques’o Fatho, Huberto de Givenchy vardai. Būtent šiuo metu buvo galutinai ištobulinta ir nušlifuota couture technika, net ir dabar taikoma aukštosios mados kolekcijoms kurti.
Couture žvaigždei nusileidus, jos vietą Paryžiaus mados padangėje užėmė jaunas genijus Yves’as Saint Laurent’as.
Iš pradžių dirbęs Christian Dior mados namuose, vėliau jis ėmė kurti vardinius drabužius, pasižymėjusius išskirtinai paryžietišku rafinuotumu.
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio kultinis prancūziškos mados statusas pradėjo silpnėti. Taip nutiko visų pirma dėl „greitosios“ gatvės mados atsiradimo, seksualinės revoliucijos bei jaunystės kulto. Paryžius visais laikais buvo nedviprasmiškai siejamas su tikrąja prabanga, o ji šiuo laikotarpiu buvo, deja, beviltiškai nemadinga.
O jau devintojo dešimtmečio viduryje pradėjo kurtis stambios tarptautinės korporacijos, pamažu supirkusios daugumą žymiausių mados namų ir pradėjusios kurti visiškai naują mados industrijos koncepciją. Šiuo metu didžiąją dalį Paryžiaus mados namų valdo du stambiausi prancūzams priklausantys konglomeratai – LVMH („Moet Hennessy Louis Vuitton“) bei PPR Group.
Paryžiaus ateitis ir perspektyvos
Akivaizdu, kad šiuolaikiniame eklektiškame pasaulyje nėra nieko pastovaus. Taigi Paryžiaus kaip pasaulinės mados sostinės statusas taip pat gali nesunkiai transformuotis į šį tą visiškai nauja arba netgi paprasčiausiai išnykti. Mūsų laikais mados ateitis kol kas ganėtinai miglota ir jos tolesnės perspektyvos, deja, priklauso ne tik nuo Paryžiaus.
Didelės įtakos turi dabartinė ekonominė situacija. Kai pardavimo rodikliai krinta, o „pasiekiamos“ prabangos sąvoka akimirksniu sukelia ne itin malonias mintis apie kokybę, visiškai neatitinkančią kainos, net didžiausios korporacijos yra priverstos rimtai susimąstyti apie tolesnę strategiją.
Kas nutiks mados – ir prabangos – industrijai? Argi visos kalbos apie dabartinę prabangos industrijos plėtrą nėra vien ne itin vykęs bandymas gelbėti tai, ko išgelbėti jau beveik neįmanoma? Žinoma, dar egzistuoja augančios Kinijos ir Indijos rinkos – naujai besikurianti vidurinė šių šalių klasė net ir dabar noriai perka išsvajotais logotipais margintas prekes.
Vis dėlto kalbėti apie plėtros perspektyvas kol kas per anksti. Analitikai prognozuoja, kad naujai prasidėjęs dešimtmetis pareikalaus iš kūrėjų kur kas daugiau tikrumo ir rafinuotumo. Atsigręžimas į tikrąsias vertybes – argi tai nėra ženklas, nedviprasmiškai bylojantis apie naujas Paryžiaus perspektyvas?
Vis dėlto atrodo, kad Paryžiui visos šios diskusijos nė motais. Šis unikalus miestas visada kažkokiu mistiniu būdu sugeba nutildyti net pačius aršiausius skeptikus. Paryžiaus mados gerbėjos rengiasi itin moderniai ir provokuojamai, bet jų spintose niekada nebus nei perdėto seksualumo, nei per didelių logotipų. Ar Paryžiuje vis dar yra puoselėjamos tradicijos?
Neabejotinai – kad tuo įsitikintumėte, užsukite į bet kurią mažytę, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą parduotuvėlę. Viena jų, esanti Saint Germain bulvare, prekiauja... rankų darbo šilkiniais skėčiais. Šie nuostabaus, nežemiško grožio daiktai, puošti plunksnomis ir siuvinėjimais, neturi absoliučiai jokios praktinės paskirties. Tačiau ši mažytė krautuvėlė toje pačioje vietoje yra jau 170 metų.
Taip, šalta ir pragmatiška šiuolaikinio pasaulio logika čia išties niekuo dėta. Akivaizdu tik vienaL jeigu panašaus pobūdžio parduotuvėlės nė nemano užsidaryti, Paryžiui kol kas niekas negresia. Jis ir toliau išliks viso mūsų civilizacijos sukaupto estetizmo sostine, kuri, beje, privalo būti ne tik visiškai nelogiška, bet ir beprotiškai graži.
Balandį lietuviškame "L'Officiel" skaitykite:
Ryškiausios 2010 m. pavasario–vasaros tendencijos
Lady Gaga, go go mada. Kviečiame į susitikimą su įspūdingo, šokiruojančio įvaizdžio savininke ir naująja Jeano Claude’o Jitrois mūza...
A&V: „Kuriame drabužius, o ne filosofiją.“ Kalbiname Aleksandrą Pogrebnojų ir Vidą Simanavičiūtę
Gangsteriai, dendžiai ir kitos keistenybės. Pavasario–vasaros vyrų kolekcijų subtilybės...
Eko kelionės. Pristatome gražiausius ir natūraliausius pasaulio kampelius
