Gruzinai moka linksmintis: gatvėse šurmulys, gatvių scenose vakaro programą repetuoja šokėjai, baruose ištisą savaitę groja gyva muzika, namai kvepia nuo įvairiausių Naujiesiems ruošiamų valgių, užgardinamų naminiu vynu, o užmiesčio keliais slidinėjimo kurortų Gudauri ar Bakuriani link traukia šeimos ir kompanijos.

Yra čia ir lietuviškų ženklų. Praėjusią vasarą atidarytas Vilniaus skveras įtvirtino Vilniaus ir Tbilisio – broliškų miestų – statusą. Parduotuvėse galima rasti duonos iš lietuviškos kepyklos, kuri produktus vežasi iš Lietuvos. Baruose prieš kurį laiką buvo ir „Švyturio“, tačiau, atrodo, jis daugiau nebevežamas.

„Žmonės nežinojo šio prekės ženklo, todėl ir nepirko“, – aiškina jaunutė barmenė. Pasak informacijos, kurią pateikia Lietuvos ambasada, Tbilisyje veikia sekmadieninė lietuvių kalbos mokykla, lietuvių draugija „Rūta“, tačiau vargu ar jos vienija visus čia esančius lietuvius. Dalis jų – ilgus metus Gruzijoje gyvenantys vadinamieji meilės tremtiniai, kiti – jaunesni, atvykę ne taip seniai. Išsiskiria interesai, išsiskiria ir poreikiai.

Variklio negesina

Tuos, kurie prieš tai matė „Travel Chanel“ filmuką apie skurdųjį Tbilisį, kuriame taksistai taupymo sumetimais riedėdami į pakalnę užgesina variklį ir kuriame centras „papuoštas“ baisiais sovietiniais pastatais – gigantais, o valstybinis paradas taip ir neįvyksta dėl taupymo, atsinaujinusio miesto vaizdas verčia šūktelti iš nustebimo. Taksistai, tiesa, vis dar važinėja senom gerom volgom, bet variklio neišjungia. Vietoj vieno baisiausių „sovietinio baroko“ egzempliorių iškilo „Radisson Blue“ viešbutis, o valstybinio taupymo plika akimi niekur nematyti!

Visuose pakampiuose vyksta remontai, statybos ar rekonstrukcijos. Gali pagalvoti, kad sunkmečio čia ir nėra: miestas apgaubtas lempų, lempučių ir lempelių šviesos, kiekvienam svarbesniam pastatui pritaikytas specialus apšvietimas ir tai matyti iš lėktuvo; veikiantys fontanai verčia pasijusti tarsi peršokus iš žiemos į tikrą pavasarį. Tai verčia gūžtelti prisiminus šiemet prigesintas šviesas, kuklesnėmis tapusias dekoracijas ir nesibaigiantį diržų veržimą Vilniuje.

Ir vis dėlto atidžiau apsidairius pavydas išgaruoja. Puošnų fasadą Gruzijoje palaiko daugiausiai užsienio parama ir prezidento noras ne tik pasirodyti, bet ir nuraminti žmones – pokyčiai vyksta, gyvenimas gerėja. Vakarų fondai, dar pasipildę po karo, dosniai remia Gruziją.

Vieša paslaptis, kad dalis užsienio paramos, skirtos pabėgėliams, „perkeltiesiems šalies viduje“ (angl. internally displaced persons – IDP), kurių šiuo metu yra apie 250–300 tūkstančių ir kurie artimiausiu metu negali grįžti į savo namus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, paslaptingais būdais atitenka gatvėms ir pastatams remontuoti.

Šiauriečio akimis

Vis dėlto paprastų žmonių gyvenime sunku nepastebėti kontrastų. Mašinų jūroje šalia vienas kito linguoja prabangus džipas ir pliurpsi senutėlis žiguliukas. Eismas čia išties yra panašus į jūrą: gatvių juostos kaip tos bangos susilieja, susipina, išsiskaido į keturias vietoj dviejų ir vėl sugrįžta; automobiliai zuja, o tarp jų tarsi žuvys skersai gatvės laviruoja žmonės.

Senutėlio žiguliuko vairuotojas dėbteli į gatvę kertančią čigonę. Nemažai jų čia prašo išmaldos, o čigonų vaikų, vaikštančių būreliais, praeiviai privengia – maža kas. Virš Tbilisio pakibę puikuojasi gruzinų milijonieriaus Bidzina Ivanišvili rūmai.

Prancūziškai pavadintame „Šarden“ kvartale prabangiose kavinėse vakaroja auksinis jaunimas. Kvartalas taip pavadintas ne veltui: kavinės nenusileidžia Paryžiui nei skoniu, nei kainomis. Tuo tarpu mirtingieji tbilisiečiai laukia, kada bus atidarytas pirmasis didelis prekybos centras, įkurdintas vietoje buvusios traukinių stoties.

Dabar daugelis jų apsiperka turguje – prekybos centruose tiesiog per brangu. Ypač kontrastas matyti išvažiavus už miesto: kaimai ir maži miesteliai, ypač išaugę sovietmečiu, atrodo pilki ir skurdūs rūsčių kalnynų fone. Daug žmonių čia persikėlė iš kalnų, po gamtos stichijos pridarytų nuostolių. Dabar vienodų, planingai sustatytų namų stogai žadina ilgesį.

Iš tiesų Gruzija yra skurdesnė. Tai aišku pažiūrėjus į šventines lemputes ir didingas statybvietes. Ypač tai matyti pažvelgus į senus žmones. Kad ir kaip pigiau čia būtų gyventi, pensininkui vienam išsiversti net ir Gruzijoje sunku: čia vidutinė pensija siekia tik 80 Gruzijos larių! (~120 litų).

Tačiau retai kuris čia lieka vienas. Draugai, kaimynai, giminės, net ir tolimi, palaiko ryšį ir rūpinasi vieni kitais. Tuo Gruzija žavi: „Visi už vieną ir vienas už visus.“ Šis principas prigijęs daug stipriau nei vakarietiškas šiaurietiškasis „aš – katinas, vaikštau vienas kur noriu ir kada noriu“. Bendravimas yra svarbus laiko leidimo būdas. Svečias laukiamas kad ir nakties vidury, o draugui padaryti paslaugą retai atsakoma. Kita vertus, tai žinant stebina, kad vaikų namai čia išvis egzistuoja.

Viskas, ką reikia žinoti

Besisvečiuojant Gruzijoje nė viena viešnagė nepraeis neišgirdus ko nors apie šiandienį herojų – prezidentą Michailą Saakašvilį. Jo mėgstamas miestelis Sighnahi romantišku „meilės miesto“ pavadinimu dabar iš pamatų yra restauruotas ir parengtas turistų antplūdžiui. Tai jis prieš kelerius metus pasistatė didelę prezidentūrą, dėl stiklinio kupolo vietinių pramintą „mūsų reichstagu“. Aplinkines gatveles, taip pat reprezentatyviai sutvarkytas, saugo apsauginiai – čia gyvenant galima net durų nerakinti! Tiesa, jie moka kitą kainą: per demonstracijas šie žmonės užblokuojami namuose.

Nors ir ne visuotinai mylimas, M.Saakašvilis pastebimas visur. Vieni jį keikia, kiti giria, bet visi žino jo gyvenimo smulkmenas. Kai kurios garsenybės, susitarusios su prezidentu, tapo popžvaigždėmis ir nenulipa nuo naujametinių scenų. Didelį užsakymą autobusams pirkti patikėjus Nyderlandų kompanijai visi prisiminė jo olandę žmoną. Tai jis karaliauja ne tik žiniasklaidoje, bet ir anekdotuose.

Linksmas alternatyvios grupės muzikantas taikliai ir su lengva ironija apibendrina savo tautiečių būdą ir jų nenurungiamą pasitikėjimą savimi: „Apie gruzinus jums reikia žinoti keletą dalykų: mūsų šalis yra geriausia, mūsų žmonės geriausi, mūsų gamta gražiausia, mūsų maistas skaniausias, mūsų vyrai šauniausi, mūsų politika.... bloga, tas tiesa... bet – tik šiandien! Rytoj bus pati geriausia!“ Ir net jei tai ne iki galo tiesa, ginčytis neverta – per daug jau jie paperkantys savo nuoširdumu.