Kalnų Karabachas - nuotykiai tęsiasi

Šiandieną važiuojame apžiūrėti kaimo Vank ir vienuolyno Gandzasar. Apie šią vietą reiktų šiek tiek papasakoti. Gimė mažame kaime pavadinimu Vank berniukas, kuris užaugęs patapo rusų oligarchu. Ta proga finansavo labai keistų laiptų Stepanakerte statybą. Dar jis nutiesė geros kokybės kelią iki Vank kaimo ir tą kaimą labai savotiškai išgražino, bet apie tai vėliau.

Atvykę į Stepanakertą supratome, kad pavėlavom į autobusą. Nutariam pasivaikščioti, nes šiandieną armėnų žudymo diena (turkai kažkada pasistengė jų kokį milijoną nuskinti). Matome labai daug žmonių, besinešančių raudonus gvazdikus. Mus atidžiau pradėjo sekti policija, o išsitraukus fotoaparatą - jau demonstratyviai atsistojo šalia.

Mes labiausiai norėjom padaryti nuotrauką laiptų, kuriuos oligarchas pastatė, nes jų grožis labai savotiškas: pastatytos vyrų ir moterų skulptūros, vyrai - tikslios Oskarų statulėlių kopijos, o ant visų skulptūrų galvų kažkodėl užmauti lempų gaubtai.

Kadangi vis dar norim patekti į Vank, prisėdam kavinukėj pagalvoti, kaip organizuotis pigų taksi. Toj kavinukėj taksistą ir susirandame. Atjungiam skaitliuką ir išvažiuojam. Kelionės metu maloniai nustebino tai, kad vairuotojas buvo pirmas mūsų sutiktas armėnas, kuris nedejuoja.

Dar pakalbėjus pasirodė, kad jis labai liberalių pažiūrų: laisvai galėtų savo taksi pavežti net gėjų! Apžiūrim Gandzasar vienuolyną, pasigrožim vaizdais ir leidžiamės nuo kalno į Vanką. Va čia tai žodžiais nenupasakojami grožiai: namas titanikas, lauko estrada, zoologijos sodas ir ilga tvora iš azerų mašinų numerių (che che). Visą šį grožį įrengė čia gimęs mano minėtas oligarchas, visi juo labai didžiuojasi, bet aš nemoku žodžiais nusakyti, kaip baisiai visa ši jų dievinama prabanga atrodo. Žiūrekit nuotraukas.

Aplankom zoologijos sodą ir einam į restoraną-titaniką atsigerti kavos. Papildomai užsakome klaikiai brangaus Ararat konjako, tuom gerokai pašiurpindami mūsų taksistą. Po to jis net kelis kartus pakartojo kaip nemėgsta, kai apgaudinėja žmones. Mums nelabai pavyko jį įtikinti, kad 10 metų išlaikymo konjakas pigus nebūna (o ir nebuvo ten šitaip brangu į litus pavertus).

Su didžiausiu malonumu turiu pastebėti, kad labai aš tam taksistui patikau -žaibavo akimis visą kelią. Net nepastabusis Vytis šiokią tokią pavydo gaidelę išspaudė. Gal ir negražu šitaip džiaugtis, bet kaip malonu! Nustatome, kad čia matyt ir bus tas sutiktas kelionėje vyras, apie kurį kalbėjo ragana.

Grįžtant dar nusifotografuojame prie Kalnų Karabacho simbolio Papikas ir Tatikas (senelis ir senelė) ir pasiprašom nuvežami kur nors pavalgyti.

Taksistas palieka savo telefono numerį, kad pavalgę skambintume jam, nes kaip bebūtų, gyvename už 10 km nuo čia, o jis su didžiausiu malonumu mus parveš.

Skaniai pavalgom (ir vėl mėsa mėsa mėsa), išgeriam pilstomo vyno ir po stikliuką vietinės degtinės paragavimui. Pasikviečiam tą patį taksistą, kuom žmogus akivaizdžiai džiaugiasi. Pakeliui sustojam apžiūrėti armėniško tanko, kurį azerai per karą bombardavo.

Taksistas (nepamenu jo vardo, Goga lyg tai) pasisiūlo mums parodyti labai gražią vietą Šušyje. Mes entuziastingai sutinkam, nes nelyja, nesninga ir ne kruša. Pakeliui jis nieko nesakęs sustoja ir nuperka tris butelius alaus. Visą kelią iki Šuši prasijuokiam, man jau momentais nejauku, nes jis žiūri per veidrodėlį į mane ir verčia armėnų dainas apie meilę (liubliuuuuuuu… nemaguuuuuu…). Kadangi tai daro labai juokingai ne tik man, bet ir Vyčiui - viskas normaliai.

Atvažiuojam į vietą, kurią mums norėjo parodyti. Šiek tiek paėjus atsiveria įspūdingi kalnų vaizdai. Atsidarom alaus ir plepėdami mėgaujamės tuom, ką matom.

Čia aš su taksistu.

Taksistas parodo olą, į kurią armėnai vedasi savo mergaites bučiuotis ir labai kikena (po to Vytis man bando aiškinti, kad čia dėl to, jog jis man labai norėjo patikti). Ką gi, išgeriam alų ir mus parveža į Šuši centrą, prie bažnyčios. Atsisveikinam, taksistas išbučiuoja man rankas, už tai atsiprašo Vyčio ir pasiima vizitinę kortelę. Rašys laišką ir lauks mūsų bendros nuotraukos.

Mes einame apžiūrėti bažnyčios. Reto grožio vaizdas - pilkšvas senovinis pastatas, paskendęs debesyje.

Pasivaikštom ten šiek tiek ir grįžtame į savo apartamentus. Armėnas vardu Armėnas jau namie. Po tokios šaunios dienos, jis tiesiog pribloškia vėl pradėdamas pasakoti savo istorijas apie Karabachą. Su Vyčiu sugalvojam labai negražų planą. Jis paprašo pamokyti stalo žaidimą, o aš sėdu prie jo kompo (taip taip, čia yra kompas ir super lėtas, bet internetas!).

Kadangi Armėnas šiaip labai entuziastingas žmogus - sutinka su pasiūlymu. Aš visą vakarą sėdžiu prie kompo ir labai labai lėtai rašau žinutes draugams, skaitau naujienas ir esu laiminga. Prieš miegą vis gi aptariam dar vieną Karabacho problemą ir skirstomės į savo kambarius. Kadangi nebe taip šalta, mūsų kambarys siaubo nebekelia. O gal tiesiog pripratom.

Bus tęsinys

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją