Pradėsiu nuo pirmųjų akimirkų lėktuvui nusileidus Atėnuose. Tie, kas ten buvo, apie pirmąjį įspūdį kalba taip pat: patys Atėnai nėra labai gražūs, bet Graikija turi nuostabių vietovių. Na, bet prie to dar prieisim, pabandysiu rašyti viską nuo pradžių.
Atėnai – keistas miestas. Pirmasis įspūdis prastas – Vilniuje tikrai gražiau ir maloniau. Na, ten pagrindinės gatvės irgi gerai atrodo, bet kiti rajonai – ne visai. Kad ir tai, kad graikai šaligatvius, mašinas, balkonus ir kitką plauna iš čiaupų ir taip viskas gatvėse teka. Ir mažoka žalumos mieste. O parkuose auga tokie „milžiniški ananasai“ (palmės). Čia, bent jau tame rajone, kur gyvenau, labai daug siaurų gatvelių, tai eismas vienoje – į vieną pusę, gretimoje – į kitą.
Mašinų daug, bet labai populiarūs motociklai ir motoroleriai. Nemažiau nei mašinų jų. Gerai, kai visus metus šilta – ne problema važinėti tokiu „aparatu“. Vairuotojai važinėja nelabai tvarkingai. Kai gatvelės siauros, tai ir per ištisines linijas priešpriešiais važiuoja, ir sustoja bet kur, užblokuodami kelią... Ir dar – visi nuolat pypsi! Kas porą minučių vis kas nors kam nors nepatinka, ir pypina. Priprasti reikia prie to.
Taigi, kur buvom, ką matėm. Šiaip Atėnuose tai beveik viską, kas verta ir kas neverta dėmesio, apžiūrėjom. Kur buvom už Atėnų? Pirmąją savaitę graikai visiems atvažiavusiems organizavo kelionę į Myconos salą. Čia tokia ypatinga (VIP) sala, kurioje geriausi klubai, vakarėliai, nors tokia ji tapo visai atsitiktinai – kažkada žymūs žmonės nuplaukė į tą salą, jiems labai patiko, ir, nematę kitų salų, nusprendė, kad ji nepakartojama. Taip ji ir tapo ypatinga sala. Ten pabuvom tris dienas, pamatėm, kaip Graikiškos salelės atrodo, ir pasimaudėm šiltoj šiltoj jūroj.
Vėliau, savaitgalį, susiorganizavome penkiese poros dienų kelionę į Peloponesą, į Nafplio miestelį (pirmoji nepriklausomos Graikijos sostinė), ten tokia pilis ant kalvos, į kurią pakilti yra 999 laipteliai. Dar ten toks nedidelis fortukas saloje yra, tai ir į jį nuplaukėme. Ir šiaip po miestą daug vaikštinėjom. Ai, dar spėjom ir graikiškose vestuvėse sudalyvauti. Na, tiksliau, bažnytėlėje vyko vestuvės, ir mes pataikėm nueiti kaip tik tada, kai visi sveikino jaunuosius, tai ir mes pasveikinom.
Už tai saldainių gavom. Sekmadienį ryte iš Nafplio važiavom į Mikėnus, bet nepasisekė, nes buvo rinkimų diena ir neįleido pažiūrėti griuvėsių – tą dieną niekas nedirba, tai griuvėsius tik iš padoraus atstumo pro tvorą matėm.
Dar po savaitės atskrido pasisvečiuoti draugas iš Lietuvos, tai trims dienoms išsiruošėm į Kretą. Ilga istorija, bet bandysiu surašyti. Keliavome trise. Aš, Vaidas ir Toma. Su Toma tai įdomi istorija. Ji atvažiavo ketvirtadienį aplankyti Atėnų, apsistojo pas dvi kitas lietuves, nes viena iš jų yra jos draugės draugė. Taigi, ji čia nieko nepažinojo. Susitikom valgykloj per pietus.
Kažkaip išėjo kalba apie kelionę: kad šį vakarą išplaukiam į Kretą ir pan. Tada Monika (viena lietuvė) Tomai sako: „Tai gal ir tu nori su jais?“ bet tuo viskas ir baigėsi. Nuvažiavau pasitikti atskridusį Vaidą. Ir štai, rašo SMS Toma, kad visgi norėtų su mumis važiuoti. Taip per dvi valandas susiruošę ir išplaukėm. Laivas pajudėjo 20:30, o Iraklione (vadinama Kretos sostine) buvom apie 5:30.
Taigi, atplaukėm į Kretą. Dar buvo visiškai tamsu. Nusprendėm pasivaikščioti po miestą. Kolprašvito, visai nemažai apėjome. Susiradom draugų – gaują šunų. Šiaip labai keisti jie – vaikščiojo visur kartu, bet nei lindo, nei ką – net kai valgėm nelindo. Aplankėme dar tokį fortą – gražiai sutvarkytas ir tikrai smagu palandžioti jame.
Kadangi buvo graikų nacionalinė šventė (pergalė prieš vokiečius antrajame pasauliniame kare), tai niekas nedirbo šeštadienį... Teko mašinos ieškotis skambinant. Tai šiaip ne taip susiskambinom su viena automobilius nuomojančia kompanija, išsinuomojom – ir į kelią. Pirmiausia aplankėm Knosą (tai viena iš pirmųjų civilizacijų Europoje). Kadangi buvo nacionalinė šventė, tai į visus muziejus leido nemokamai. Dėl to pasiėmėm gidą ir porą valandų praleidom Knose.
Tada šiek tiek pavažiavom – radom tokią nerealią vietą – ten, matyt, senovėje vandenį tiekdavo. Pasibastėm, prisirinkom citrinų ir važiavome toliau – į Archanesą. Archanesas žymus savo architektūra: buvo pripažintas geriausiai išlaikęs tradicinę architektūrą po atnaujinimo. Nuostabus miestukas. Prisirinkom granatų ir vynuogių – o vynuogės tai nerealiai skanios! Ne iš lietuviškos „Maximos“. Tada nusprendėm bastytis piečiau. Kadangi pradėjo temti, tai patraukėm į kalnus. Privažiavom tokią koplytėlę ir apsistojome ant tos kalvos. Pavalgėm, išgėrėm vyno ir – miegot (mašinoj).
Ryte buvo nerealu! Kalnuose pilna avyčių! Super! Atsikeli, išlipi iš mašinos ir girdi kažkur iš toli atsklinda varpelių garsai. O ten ant kito šalia esančio kalno avytės vaikštinėja! Susiruošę ir pavažiavę supratom, kad nusibastėm ne ten, kur reikėjo, tai apvažiavę ratą vėl radom reikiamą kelią ir į pietus, iki Gortyna ir Festos. Čia irgi tokios griuvėsinės vietos. Po to privažiavome jūrą, pabraidėme ir vėl leidomės į kelią. Ir taip iki pačios vakariausios Kretos dalies.
Ten bandėm rasti jūrą, bet, deja, tamsoj sunkiai sekėsi. Tada pasukom link Balos (vieta taip vadinasi), bet neprivažiavę nusprendėm kad laikas miegoti. Heh, ryte pasimatė, kur sustojom – vaizdai vėlgi neįtikėtini. Beje, ir naktis ši visai giedra buvo – žvaigždynai tikrai šiek tiek kitokie ir kitur nei Lietuvoje matosi! Taigi, ryte padraugavom su ožkom – atkeliavo didelis būrys tų maisto prašytojų – ir atgal link Irakliono.
Pakeliui užsukom į kempingą, palindom po dušu, išsiprausėm ir į Chania (vienas iš didelių miestų Kretoje). Ten irgi gražu. Tada – iki ežerų (atrodo, vieninteliai tokie didesni ežerai Kretoje), pavalgėm, pasėdėjom ir tolyn. Šiaip taip radom Moni Arkadiou. Tai vienuolynas, o žymus jis tuo, kad per Graikijos nepriklausomybės karą, apie 200 vienuolių ir kaimiečių atsilaikė prieš kelis tūkstančius turkų karių.
Dar pakeliui prisirinkom daug apelsinų. Po to nusprendėme važiuoti iki Irakliono per kalnus. O taip! Ir kodėl aš tai pasiūliau? Na, atrodė gera idėja – pamatysim vietas, pro kurias dar nevažiavom. Deja, nežinojome, kad keliukas ten žiauriai vingiuoja ir važiuoji vėžliškai. Šiaip taip, jau visai sutemus, pagaliau atradom išvažiavimą į pagrindinį kelią ir tada visu greičiu į Iraklioną.
Oras iki šiol buvo nuostabus. Deja deja, paskutinę valandą žiauriai užlijo, tai nespėjome pavalgyti ko nors tradiciško graikiško ir teko greičiau skubėti po stogu į keltą. Bet, šiaip ar taip, buvo neįtikėtinai linksma. Beje, mums dar ir pasisekė – išlošėm vieną valandą. Juk kaip tik tą savaitgalį persuko laikrodžius dalis Europos.
Po to atėjo labai šalta savaitė – buvo mažiau nei 10 laipsnių, bet jautėsi taip, kaip Lietuvoje, kai būna apie 0. Vėliau vėl atšilo, tad šeštadienį išsiruošėme į žygį. Sumąstėm važiuoti iki ežero, į kurį atiteka karštos srovės, dėl to jame temperatūra visus metus būna apie 23 laipsnius. Tai nuvažiavom (ten apie 30 km nuo namų Atėnuose), pažiūrėjom ir išvažiavom. Kodėl? Ogi ten tas ežeras, tai tokia... bala beveik.
Na, šiek tiek didesnis, bet vis vien bala. O dar, kad galėtum maudytis jame, reikia mokėti (atrodo, 7 eurus), tai visai beviltiškas reikalas. Užtat išvažiavom ne namo, o patraukėm į Poseidono šventyklą (tiksliau, jos liekanas). Iki ten dar plius 40 km. Tai didžiąją dalį kelio važiavom miesto autobusu (taip, jis taip toli nuvežė), o po to pasigavom jau mokamą ir nuvažiavome likusį kelią. Bet pataikėm tai puikiai – nepakartojamas vaizdas buvo.
Giedras dangus, besileidžianti saulė, nuostabus kontrastas tarp šventyklos ir aplinkos! Tik dar buvo ir toks vėjas-niekadėjas. O jis kad sumąstė pūsti, tai visus plaučius išpūtė. Tiesiog buvo taip, kad stovi, ir verčia tave iš kojų. O kai stovi ant skardžio krašto – šiek tiek baisoka. Bet labai smagiai pavyko. Pasėdėjom susisukę į pledus, palaukėm, kol saulutė nusileido ir atgal.
Kita savaitė buvo su dideliais trukdžiais. Penktadienį vyko labai rimta šventė. Trumpai visa istorija: 1967 metais JAV slaptosios tarnybos išsigando, kad Graikija per daug į kairę linksta, tai jie finansavo kitus graikų asmenis ir šie, gavę valdžią, įvedė vos ne diktatūrą.
Įvedė komendanto valandas, negalima buvo būti pastate daugiau nei penkiems žmonėms vienu metu, žiniasklaidos cenzūra ir pan. Bet 1973 metais beginkliai studentai užsidarė politechnikos universitete ir pradėjo transliuoti iš ten radijo laidas, o tai, aišku, nepatiko valdžiai. Tada pasiuntė kareivius ir tankus (kareivius parinko kaip tik studentų amžiaus). Niekas negalvojo, kad iš tikro bus panaudota jėga, bet kai atėjo įsakymas – tankas važiavo tiesiai į vartus, ant kurių buvo krūvos studentų pakibę. Ir viskas įvyko...
Aišku, po pusmečio valdžia buvo nuversta, sistema pasikeitė ir pan. Po to ten buvo surinkta apie 500 000 gilzių. O tikslus žuvusiųjų skaičius niekada nebuvo paskelbtas. Ir tai įvyko lapkričio 17 d., dėl to ši diena Graikijoje yra tokia, kad visi gali laisvai pasisakyti, kas jiems nepatinka ir pan.
Graikų k. dėstytoja pasakojo, kad šią dieną labai mėgsta pasireikšti anarchistų būreliai. Sakė, geriau penktadienį į gatves vakare neiti, nes tokie vaizdai kaip degančios mašinos – įprasta. Tai šitaip vos ne visą savaitę daug kas nei dirbo, nei ką. Dėl to savaitgalį vėl patraukėm į kelionę.
Taigi, apie dar vieną kelionę. Ketvirtadienį atskrido daug svečių (vaikinai, draugai, kursiokai) pas tas dvi lietuves, su kuriom daugiausia keliaujam, tai visi iškeliavom į Meteorą.
Tai tokia labai keista ir ypatinga vieta. Ten kažkada visur buvo vanduo ir kai vanduo nuslūgo, tai liko milžiniški (iki 900 metrų virš jūros lygio) kalnai. Ir, kas svarbiausia, jie ne tokie įprasti kalnai, o labai labai statūs. Dėl to, prieš maždaug tūkstantį metų ten graikų vienuoliai pradėjo statyti vienuolynus. Vienu metu buvo jų ten virš dvidešimt.
Dabar yra keliolika, bet žymiausi šeši. Ir jie pastatyti ant tų kalvų, pačiame viršuje ir taip natūraliai atrodo, lyg joms ir priklauso, lyg yra visų tų kalvų natūralus tęsinys. Taigi, važiavom traukiniu penktadienį, kadangi čia apie 300 kilometrų nuo Atėnų, tai beveik penkias valandas truko kelionė (beje, sėdimų vietų nebegavom, tai labai smagiai stovėjom).
Buvom ten apie pietus, susiradom miegojimo vietą ir patraukėm į kalnus. Deja, visi vienuolynai dirbo iki trečios arba penktos valandos, tai tą dieną nei į vieną neužėjom – tik šiaip po kalnus pasibastėme. Kitą dieną nuo pat 8 valandos ryte pradėjom kilti ir lankyti visus vienuolynus – iš viso aplankėme keturis. Vaizdai nerealūs. Ir gamtovaizdis, ir vienuolynai, ir bendras vaizdas – kažkas nepakartojamo!
Ne veltui net įstatymais tos žemės Graikijoje yra paskelbtos šventos. Taip ant kojų išbuvom beveik devynias valandas (aukštyn–žemyn, aukštyn–žemyn kalnais), bet tikrai buvo verta. O dar ir rudenį čia pavyko rasti! Pasirodo ir Graikijoje medžių lapai geltonai raudonuoja! Buvau labai pasiilgęs rudeniškų vaizdų...
Ruduo pagaliau atėjo ir į visą Graikiją, ir net Kalėdų nuotaikos pradėjo belstis į duris, bet iki to dar viena istorija.
Kaipgi būdamas Graikijoje neaplankysi krepšinio rungtynių! Dėl to sulaukėm, kol atvažiavo „Lietuvos Rytas“ į Atėnus žaisti. Supratome, ką reiškia graikų sirgaliai – bet mes irgi nepėsti. Buvo atvažiavęs autobusiukas su lietuvių sirgaliais, dar iš Atėnų surinkom čia studijuojančius lietuvius ir visai smagiai parėkavom. Ir, aišku, mūsų komanda nugalėjo!
Na, o dabar atgal prie pasipuošusių Atėnų. Miestas labai kalėdiškas – visur prikabinėta lempučių ir blizgučių, žmonių centre minios, kepyklose specialių graikiškų kalėdinių sausainių pilna... Šiaip labai smagu čia, kad centrinėse gatvėse galima rasti visokių gatvės muzikantų, mimų, klounų ir daug kitokių aktorių aktoriukų. Tiesiog išeini vakare pasivaikščioti po miestą ir gali valandų valandas bastytis.
Iki Kalėdų dar į vieną kelionę išsiruošėm. Buvome Delfuose, tik oras nelinksmino – lijo beveik visą laiką, tai truputį šlapia buvo. Ir šiaip ten tik muziejus ir pora archeologinių vietovių, tai jau jų matėm tiek, kad įspūdžio labai didelio nepadarė. Na, bet vis vien smagu pamatyti pasaulio centrą. Taip, pagal legendas, graikai manė, kad ten yra pasaulio centras.
Dzeusas paleido du erelius iš dviejų pasaulio kraštų ir jie susitiko būtent Delfuose. Tada čia įsikūrė pranašai, ir tapo pati svarbiausia pranašysčių vieta Graikijoje. Visi, ne tik graikų, valdovai atvažiuodavo patarimų ir ateities išgirsti. Pagalvojus apie istoriją, tai išties pasijunti paslaptingoje vietoje esantis. Ypač veikia tai, kad pats miestas yra tarp kalnų, todėl, kad jį pasiektum, turi pakilti, o po to nusileisti šlaitais.
Ai, dar nepasiguodžiau, kad sugedo mano fotoaparatas (begėdis!), tai paskutinius porą mėnesių fotografuoti neturėjau kuo...
Na, štai ir Kalėdos, ir Naujieji! Sutikau juos irgi Graikijoje – kažkaip pagalvojau: jei jau čia esu, tai ir reikia būti visą laiką. Tai štai per Kalėdas susirinkom apie pusė likusių Atėnuose užsieniečių studentų, tai susidarė mūsų apie 25. Kiekvienas turėjo atsinešti po patiekalą (ką nors valgomo), tai maisto išties daug buvo. Po to tris dienas dar valgėm.
Naujuosius irgi ten pat sutikome, bet šį kartą mūsų buvo apie 60. Šiek tiek daugoka viename bute (3 kambariai ir virtuvė), bet sutilpom. Prieš 12 valandą skubėjome į Syntagma (pagrindinę aikštę), bet kažkaip tik aš ir vienas vokietis spėjom pačiu pačiu laiku (taip buvo, kad atsistojom, apsisukom ir pirmieji fejerverkai) – visi kiti bent minute pavėlavo...
Na, žinoma, kai didelė minia, tai lėėėtai judėjosi. Išgėrėm daug šampano, pasveikinom vieni kitus, visus aplinkinius ir taip po poros valandų atgal į butą. O fejerverkai tai Lietuvoj geresni daugkart!
Taip nepastebėtai ir sesija beveik atėjo. Bet kadangi Atėnuose apie 19 laipsnių, saulė, giedra, šilta, tai sunku patikėti, kad žiemos sesija. Bet jau jei atėjo, tai atėjo. Tačiau pasakosiu apie kai ką įdomesnio.
Sausio 8 d. vėlai naktį ekspromtu sumąsčiau, kad jei noriu į Bulgariją, tai paskutinė galimybė – ateinantis savaitgalis. Dėl to ir teko vykdyti sumanymą. Problema iškilo, kad beveik neliko laiko. Žodžiu, tos savaitės tvarkaraštis: pirmadienis – sumąstau, kad noriu važiuoti; trečiadienis – prezentacija (kuriai dar reikia pasiruošti); ketvirtadienis – kita prezentacija (kuriai irgi pasiruošti reikia...) dar ir visos kitos paskaitos šiomis dienomis (nes vis dar ne sesija – Graikijoje sesija nuo sausio 15 dienos).
Penktadienis – važiuoju! Dar „smagu“ buvo, kad sugebėjau kažkokį virusą pasigauti, tai nuo trečiadienio su žiauriai didele temperatūra buvau. Bet nieko – 1000 mg paracetamolio tris kartus per dieną padeda. Beje, kada nors dar papasakosiu istoriją apie ligonines Atėnuose, bet dabar tingiu – per ilgai užtruks. Taigi, planavau grįžti trečiadienį, o ketvirtadienį ir penktadienį po egzaminą...
Išvažiavau! Penktadienį, 17 valandą, iš Atėnų ir reikiamoj vietoj turėjau būti apie 4 nakties. Bet čia irgi buvo „smagių“ problemų. Autobusas, kuriuo važiavau buvo iki Sofijos, o man reikėjo beveik šimtu kilometrų anksčiau išlipti, tik problema, kad jis ten nestoja. Šiaip ne taip per tarpininkus su vairuotoju susikalbėjau, kad man reikės išlipti Blagoevgrade, tai beveik ramiai sau ir važiuoju, bet pamąsčiau, kad visgi užmigti nereikia. Kas iš to!
Miegas mane vis vien įveikė ir užsnūdau. Pabudęs pasėdėjau dar šiek tiek, bet pradėjo darytis neramu ir nuėjau prie vairuotojų. Vėlgi per tarpininkus šiaip ne taip man pasakė, kad Blagoevgradą jau seniai pravažiavom, kad už pusvalandžio būsim Sofijoj ir kad aš nieko niekam nesakiau, kad noriu išlipti anksčiau. Štai taip apsilankiau Sofijos autobusų stoty, palaukiau valandą iki pirmųjų rytinių autobusų ir pusę kelio per Bulgariją atgal. Bet juk smagu!
Ką mačiau Bulgarijoj? Ai, pirmiausia, tai apsistojau Blagoevgrade, pas Tomą (čia ta, kuri kartu Kretoje buvo). Pirmą dieną tai buvom Rila vienuolyne ir aplinkiniuose kalnuose. Smagu buvo tai, kad iškart, be jokio miego, išvažiavom ten. Kitą dieną važiavom į Plovdiv (antras pagal dydį Bulgarijos miestas) – ten labai gražus senamiestis ir tikrai mielas miestas – jame visokių kultūrų ir architektūrų likę – tas daro įspūdį.
Grįžom nusikalę, bet linksmi. Trečią dieną, ryte, pasibastėm po Blagoevgradą, o po pietų vienas važiavau į Sofiją. Šiek tiek perplanavus viską taip išėjo, kad tą pačią dieną iš Sofijos ir į Atėnus išvažiavau. O Sofija, tai... na, visai graži, bet, kai nėra senamiesčio, tai dideliam miestui kažko lyg ir trūksta. Tai tiek labai trumpai apie šią kelionę.
Dar penktadienį po egzamino nukeliavau aplink Akropolio kalvą senovės graikų keramikos dirbinių gabaliukų prisirinkti! Ten jei moki pažinti, tai mėtosi tie gabalėliai tarp stiklo šukių ir naujų laikų skeveldrų. Kai pagalvoji, kad apie tas raudonfigūtes ir juodafigūres vazas mokykloje mokeisi, o dabar renki gabaliukus, tai taip keista pasidaro. Graikams jie per smulkūs, tad į muziejus nebetinka.
O šeštadienį sumąsčiau iki kalnų šalia Atėnų nueiti ir į juos įsiropšti. Šiek tiek troleibusu pavažiavau, o po to septynias valandas ant kojų vaikščiojau. Šiaip nerealus vaizdas – matai visus visus Atėnus (t. y. plotą, kuriame žmonių dvigubai daugiau nei visoje Lietuvoje...). Apie visus nuotykius nerašysiu (pavyzdžiui, kaip dvi valandas bandžiau kirsti autostradą). Šiaip užlipau maždaug 800 metrų virš jūros lygio.
Po savaitės dar kartą pakartojau žygį į kalnus, tik šį kartą iki pačio viršaus (apie 1000 metrų) užsiropščiau. Vaizdas nuostabus – vienoje pusėje matai Atėnus su visais visais priemiesčiais, o kitoje – oro uostą ir miestelius aplink. Oro uostas atrodo nerealiai – nedidesnis už delną ir tokios musytės – maži maži lėktuvėliai – tupiasi ir kyla, tupiasi ir kyla – pasakiška.
Na, ir paskutinė kelionė. Kelionė namo. Skridau iki Varšuvos ir paskui autobusu į Vilnių. Varšuvoje taip netikėtai ir daug prisnigo, kad apie valandą turėjom lėktuvu ratus sukti virš oro uosto. Gražu buvo leidžiantis – miestas visas po balta skraiste. Maniau, kad kelionė autobusu nuobodžiai slinks, bet buvo visai kitaip.
Į tą patį autobusą prisėdo būrys Lenkijoj besimokančių užsieniečių – pakeliauti po Baltijos šalis nusprendė, – tai buvo su kuo kalbėti, buvo ką lietuvių kalbos pamokyti. Taip kad ir kelionė namo išties linksmai prabėgo. Dar vienas momentas. Tik pravažiavęs Lenkijos-Lietuvos sieną autobusas trumpam sustojo, tai taip skubiai išbėgau į lauką, tarp pusnių, šaukdamas „aš namie!“, bet po kelių minučių lygiai taip pat greitai atgal į autobusą... Tai buvo vasario 9 dienos naktis - pataikiau per vieną iš tų šaltų naktų grįžti.
Ir štai, aš namie, bet pasakiškos šalies saulė, giedras dangus, skaistus beribis vandenynas, egzotiški vaisiai pakelėse ir didingas šios šalies praeities dvelksmas išliko many.
Γεία σας, laimingai,
Žilvinas
