Vos tik išėjus iš Mumbajaus oro uosto, saugomo ginkluotų kareivių, ir atsisėdus į moto-rikšą, pamatome indiško didmiesčio gyvenimo ypatumus. Iš pradžių rodėsi, kad papuolėme į erzinantį chaosą. Eismas vyksta neaišku keliomis juostomis, nežinia, kas ką turi praleisti, kaip pereiti gatvę, kad nepatektum po rikšų ratais (šviesoforai tarsi neegzistuoja).

Palaipsniui aplanko nušvitimas, kad ir chaose egzistuoja tvarka: neaišku, kokiais būdais be paliovos pypsint įspėjamiesiems signalams, rikšų vairuotojai atkreipia vieni kitų dėmesį ir stebuklingai prasilenkia, nekliudydami vieni kitų.

Palaipsniui įpranti prie šio chaotiško judėjimo. Netgi nebekamuoja baimė, kad gali kas nors nutikti kelyje. Po kelių dienų tasai chaosas pasirodo ne toks jau erzinantis; po savaitės - netgi toks kažkoks teigiamas, malonus; o po dviejų savaičių supranti, kad tai visai ne chaosas. Iš pradžių kartais, o vėliau ir visada atrodo, kad Indijoje keliuose daugiau tvarkos nei čia pas mus, nes avarijų taip ir nematėme.

Stebina begalinė indų biurokratija. Taip, taip, biurokratija ten visur: reikia pasidėti saugojimui bagažą - be daugybės kitų duomenų turi nurodyti iš kur į kur vyksti, adresą, vizos numerį, galiojimo datą, kur išduota, per kur atvykai į Indiją, kiek jau esi. Panašiai ir perkant traukinio bilietus, safarį nacionaliniame parke ar perkant pajodinėjimą ant dramblio. O ką jau kalbėti apie išankstinio mokėjimo kortelės įsigijimą ar registravimąsi viešbutyje. Bent jau norint pasivažinėti rikša nieko nereikėjo pildyti.

Stebina ir begalinis indų domėjimasis mumis. Mes jiems kaip baltos varnos. Tėvai netgi priveda vaikus pabendrauti, aprodyti baltuosius dėdes ir tetas. Čia jaučiamės ypatingai. Įdomiausia tai, kad pas juos, mūsų akimis, pilna įvairių keistuolių, o jiems keisčiausi atrodome mes. Mažesniuose kaimeliuose baksnoja vieni kitiems į šonus, rodydami mus. Mojuoja mums, šypsosi, ateina rankos paspausti, klausinėja „which country“ (iš kokios mes šalies)?

Žinoma, Lietuvos vardas jiems nieko nesako. Per visą tą laiką atsirado vos vienas indas, girdėjęs apie Estiją. Bet apie Lietuvą žinančio nesutikome nei vieno. Juokingiausias atvejis buvo tuomet, kuomet vaikščiojant po vieną iš daugelio fortų, pradėjome ieškoti pavėsio atokesnėje vietoje. Tokią vietelę radome po medžiu. Vos tik prisėdome ir pradėjome vartyti kelionių vadovą, kai aplinkui pradėjo burtis smalsių indų būrelis.

Įdomiausias eksponatas jiems pasirodė vienas iš mūsų – neįprasto jiems ūgio (194 cm) ir sudėjimo mano vyras. Visai nesidrovėdami baksnojo vienas kitam, kažką aptarinėjo ir, rodos, laukė kažko (panašiai kaip per Bonifacijaus atostogas Afrikos vaikučiai laukė Bonifacijaus pasirodymo). Jausmas buvo lygiai toks, kaip atsidūrus šiame animaciniame filmuke. Jų rinkosi vis daugiau, ir daugiau. Vedė arčiau vaikus.

Rodos, dar keletas minučių, ir nebeliks tuščios erdvės. Nebeliko nieko kito, kaip apleisti šią „užuovėją“ (dar prieš tai bandėme protestuoti, kad aplink yra daug įdomesnių objektų už mus, nepadėjo, teko trauktis...)

Apie važinėjimąsi traukiniais būtų galima pasakoti atskirą ilgą istoriją. Daug jais keliavome. Bet įsimintiniausias važiavimas buvo iš miestuko Katni, kuriame neapleido jausmas, jog esame pirmieji baltosios rasės atstovai, užklydę čia.

Teko „laimė“ šiame miestuke laukti 4 val. vėluojančio traukinio (turėjo atvažiuoti 22.40, o atvažiavo 3.20 ryto). Buvome kaip beždžionėlės apžiūrėti iš visų pusių. Kai kuriuos įkyruolius atbaidė vietinis „disko šokėjas“ (labai panašus herojiškas tipažas, ginantis mus, turistus, nuo vietinių per didelio dėmesio mums). Bet net ir tokiame miestuke kaip Katni jautėmės saugūs. Į šią stotį naktį vežančio taksisto prieš išlipdami vis klausinėjome, ar čia saugu. Jis tik pro ūsą šypsojosi (visi indai su ūsais) ir į mūsų įtarimus kantriai atsakinėjo "no problem" (viskas gerai). Kad ir labai smalsūs turistų atžvilgiu, liesti jų nedrįsta - gerbia, tiksliau, nenori susitepti savo karmos.

Belaukiant traukinio šioje dievo užmirštoje vietoje, jau, rodos, sulaukėme savojo - bėgame į savo vagoną (reikia pasistengti surasti savo vagoną tarp kokių 30-40, kai traukinys stovi tik keletą min.), galiausiai randame, lipame į jį, perlipame krūvą gulinčių į paklodes susivyniojusių žmogystų (buvo minčių, kad čia lavonai, vežami į šventąjį miestą Varanasį, tačiau ryte visos mumijos atvirto į žmones ir abejonės išsisklaidė).

Bandome pažadinti žmones, miegančius mūsų vietose. Pažadiname, vietinis visai nepiktas, kad čia kažkas jį baksnoja, pažvelgia į mus, į bilietą... Aha, vagonas sutampa, vietos sutampa, bet traukinys tai ne tas! Puolame brautis iš traukinio - ne taip paprasta iš jo ištrūkti, kai aplink tiek kliūčių! Kažkokiu stebuklingu būdu tai mums pavyksta. Jaučiamės išsilaisvinę. Nesinori net pagalvoti, kas būtų buvę, jei nebūtume spėję išlipti. Bet viskas baigėsi laimingai.

Susitikome savo bendrakeleivius (šie nusprendė važiuoti geresniame vagone), laimingai sulaukėme savo traukinio, prasibrovėme į savo vagoną, pažadinome kitus miegančius (šįkart jau mūsų vietose) keleivius, įsiropštėme į savo vietas ir bandėme miegoti.

Man miegoti nepavyko. Užsimerkus prieš akis bolavo ką tik ant gulto matytas tarakonas (o jei jis man užbėgs ant veido?). Ausyse spengė vietinių nenurimstantys pašnekesiai, šviesa, įspūdžiai po Katni. Norėjosi atsibusti iš šio sapno. Rytas atrodė taip toli. Bet pagaliau jis atėjo. Ryte juoda įgavo daugiau atspalvių. Maloni vietinių viduriniosios klasės atstovų (tėvo ir dukters) globa leido pajusti indų svetingumą.

Atsigėrus arbatos (popierinius puodelius paraginti ir padrąsinti tų pačių vietinių išmetėme pro grotuotą langą), buvome pavaišinti bananais, neplautomis vynuogėmis (su vyru susižvalgėme suprasdami savo beviltišką padėtį - negalėjome atsisakyti, nes būtume nesuprasti). Sudorojus vynuoges, buvo pasiūlytas desertas - karamelinis saldėsis, rankomis susuktas į kamuoliuką.

Pasigardinę, laukėme poveikio. Mūsų džiaugsmui viskas baigėsi gerai: saldėsiai buvo be galo skanūs ir nepakenkė mūsų jautriai, neatspariai baciloms žarnyno sistemai. Maloniai bendraujant su svetingaisiais kaimynais, nežinia iš kur mūsų vagone išdygsta klajūnas su pintine pilna gyvačių. Mosikuodamas jomis mums panosėje, kažką murma. Vietiniai bando juo atsikratyti. Galiausiai suprantame, kad jis nepasitrauks tol, kol mes neduosime jam rupijų. Duodame. Jis dingsta. Lengviau atsikvėpiame.

Už visą globą norėjosi atsidėkoti. Nieko geriau nesugalvojome, kaip padovanoti svetingiesiems indams suktinio nediduką buteliuką (juk tai nacionalinis mūsų gėrimas!). Vyresniam indui įtariai apžiūrinėjant butelaitį, neapleido nuojauta, kad padarėme kažką ne visai leistino.

Netrukus šmėstelėjo mintis, kad indai beveik nevartojanti alkoholio tauta ir kad tokios dovanos Indijoje nėra tinkamos. Bandydami ieškoti išeities iš ne itin malonios padėties, prisimename midaus naudojimo kaip vaisto instrukciją. Tai, rodos, mus išgelbsti. Indas sutinka kas rytą po vieną arbatinį šaukštelį pasigardinti sau arbatą, kad jaustųsi žvalesnis, energingesnis... Lengviau atsidusome. Taip pamažu, vėluodami 5 valandas pasiekiame mistiškąjį miestą
Varanasį.

Mistiškasis miestas Varanasis. Į jį norisi grįžti dar ir dar kartą. Kažkodėl jis man asociavosi su Venecija. Gal todėl, kad įsikūręs prie upės ir pagrindinis gyvenimas verda būtent prie jos. Gal vienija įvairių spalvų begalybė - viskas taip spalvota!

Varanasis iš lankytų miestelių (jeigu taip galima pavadinti 2 mln. gyventojų turintį miestą) sužavėjo labiausiai. Vos tik atvykus, buvome sutikti ir nuvesti prie turistams skirtos zonos. Ten, turizmo informavimo centre, buvome supažindinti su viešbučiais ir tiesiai iš čia vietinio „vadybininko“ nuvesti prie rikšos ir priverstinai nuvežti į jo siūlomą viešbutį.

„Mes norime viešbučio prie Gango“, – bandome jį perkalbėti.

„Tai Gangas visai netoli, matosi nuo restorano stogo“ - antrino mums „vadybininkas“. Na, ilgai spyriojomės ir, labai nenorėdami, sutikome apsigyventi šiame viešbutėlyje, kurį kažin ar dabar rastume klaidžiose Varanasio gatvelėse.

Beje, kol mes laužėme galvas, pasilikti šitame viešbutyje, ar ne, „‚vadybininkas“ su rikšistais laukė, kol neįsitikino, kad mes tikrai čia pasiliekame. Taip pajutome vietinės mafijos galią. Čia įprasta taip tvarkyti reikalus – aš tau, tu man ir visiems gerai. Pasilikome ir, tiesa pasakius, nepasigailėjome. Ten skaniausiai Indijoje beruošiantis virėjas, ten kavinė ant viešbučio terasos, nuo kurios atsiveria vaizdas į budistų šventyklėlę, iš kurios kas vakarą sklinda smilkalų kvapas ir varpelių skambėjimas, ten medis, kuriame gyvena didelis būrys beždžionių, ateinančių pasilabinti ir pareketuoti turistų.

O kur dar pilnas servisas! Reikia valtelės - bus valtelė pamatyti patį gražiausią saulėtekį visame pasaulyje! (Plaukėme, nors saulės tekėjimo taip ir nepamatėme: visą pasiplaukiojimą tvyrojo rūkas, nors vietiniai vis tikino, kad rūkas tuoj tuoj išsisklaidys). Norite aplankyti šventyklas - bus suorganizuota ekskursija – viskas įskaičiuota: gidas, rikšos, pasivažinėjimas, valtis ir valtininkas.

Reikia šilkų - nuveš į šilko audimo fabrikėlį (kuris labiau panašus į tvartelį su audimo staklėmis). Čia vietinis apsukrus senukas, už gerokai užkeltą kainą parduos mums šilkus. Na, bet mes nesijausime labai nuskriausti, nes pati ceremonija suteikė daug malonumo. Šiek tiek smulkiau apie tai.

Šilkų pardavimas - didžiulis menas

Susodinti ant minkštų pagalvėlių, pavaišinti arbatėle su „jinger“ (imbieru), galiausiai apsvaiginti ilgo pasakojimo apie tai, kaip senukui šioje žemėje liko gyventi tik 5 metelių (jo astrologas jam pasakė, kad mirs 73), jis yra senas, pavargęs, nebenori susitepti savo karmos, bet neturi išeities, nes pavaduoja išvykusį į „komandiruotę“ sūnų, todėl labai nenorom turi mums aprodyti šilkus.

Šilkai austi rankomis, tikrai brangūs ir jei jie mums pasirodysią per brangūs (nes mes jo akimis esame jauni ir biedni) galime tik pasigrožėti ir nieko nepirkę išeiti (na, tiksliau, išsinešdinti). Žinoma, išdidumas ir šilkų grožis mums neleido išeiti iš šios manufaktūros tik pasimėgavus jais. Įsigijome kiekvienas po keletą. Vos tik sumokėjus pinigėlius, išgirdome senuko padejavimą „kaip aš su jumis pavargau“ (daugmaž reiktų suprasti taip: „Na, jau gerai, nusipirkote, tai galite ir eiti“).

Bet kokiu atveju, mes laimingi - prisipirkome gražiausių šilkų! Nesvarbu, kad kainos, kaip spėjame, buvo užkeltos dvigubai ar net trigubai, net ir tuo atveju, vertinant lietuviškomis kainomis, jos vis vien atrodo nedidelės. Tad visiems gerai.

Viskas Varanasyje žavėjo. Žavėjo rytinis mistiškasis mūsų pasiplaukiojimas, kuomet nematę Varanasio „ghatų“ (priėjimo prie vandens su ryškiomis šventyklomis) plaukėme sutikti saulės, o viskas skendėjo rūke. Tyloje sklindantis kažkieno lėtas juokas cha cha cha (jeigu tokie gudrūs, patys galite nueiti prie Vilnelės kurį ūkanotą rytą ir pabandyti: tarp kiekvieno „cha“ turi būti kelių sekundžių pauzė) sukūrė dar paslaptingesnę atmosferą.

Gange virė gyvenimas: kasdienis rytinis prausimasis ir dantų valymas, skalbimas, masinės apeiginės maudynės su panirimu į vandenį, šiurpą keliančios deginimo apeigos... Viskas šalia – gyvenimas ir mirtis... Toks nenusakomas įspūdis liko aplankius Varanasį. Jau dabar juntu jam begalinę nostalgiją...

Didelį įspūdį paliko Pannos nacionalinis parkas - neišlepintas turistų, bet išlepintas laukinės gamtos. Kelionės metu teko aplankyti du nacionalinius parkus, bet pastarasis patiko labiau. Gausa laukinių gyvūnų, pasijodinėjimas (jei taip galima išsireikšti) ant dramblio ir priartėjimas prie tigro, gal per 10 m nuo jo - dorojančio vakarykštį grobį - juodąją mešką.

Mėlynoji antilopė - didžiausia iš antilopių šeimos, labiau panaši į dinozaurą nei į mūsų matytas antilopes. Gražusis paukštelis Kingfišeris. O kur dar krokodilai, galybė beždžionėlių, elnių, danielių, erelių! Laukinės gamtos kvapas - susimaišęs su pažįstamais smilkalų kvapais!

Miestukas Orcha su didingais makaradžų rūmais ir išlikusiomis įspūdingomis freskomis. Užsidėjome pliusiuką aplankę ir Tadž Machalą (labai jau matytas objektas atvirukuose, didžiausią įspūdį paliko bilieto kaina, 50 LTL, į kurią įėjo ne tik Tadž Mahalo lankymas, bet ir nemokamas tualetas bei mineralinio vandens buteliukas), Agros fortas, Khajuracho erotinės šventyklos su išraiškingomis skulptūrėlėmis, Vrandavanas (Krishnos gimtinė), Mathura - tai visi mūsų lankyti objektai.

Stebino viskas - žmonių gebėjimas gyventi mums neįsivaizduojamose vietose - tiek vamzdžiuose, ar lentynose, tiek lūšnelėse, tiek gatvėse, stotyse. Gebėjimas maksimaliai sutalpinti krovinius, nešti didžiulius ryšulius, plytas ir visa kita ant galvų, nepaisant amžiaus (matėme kaip 70-etė mažutė senučiukė užsikrovė ant galvos didžiulį maišą ir labai sparčiai nubėgo traukinio link), miegoti aklinai susisupus į paklodę įvairiose vietose - tiesiog ant tako traukinyje ar stotyje. Žodžiu, stebino begalinis nereiklumas nei sau, nei aplinkiniams, nei aplinkai.

Stebino ir galybė keistuolių - tokių kaip kobrininkas, vaikštantis po traukinį, neaiškūs murmėtojai (kaip mes juos pavadinome), kurie įsisupę į oranžinius audinius, užsiauginę barzdeles, vaikšto atkišę aliumininius indelius ir kažką murma, kartais dar pagroja kokiu tai instrumentu.

Stebino ir begalinė paslaugų įvairovė - nuo nelegalių gidų iki ausų valymo, jau nekalbant apie batų valymą. Begalinis išradingumas - kaip iš palmių galima pasidaryti šepetėlį dulkelėms nuo šventyklos valyti, o pasidarius pasiūlyti turistui įsigyti. Stebino ir vienuolis, miegantis pasikabinęs medyje (tokie jo įžadai visam gyvenimui – o mes jau norėjome pulti jį gelbėti!).

Galiausiai nustebino ir nacionalinis himnas prieš prasidedant kino seansui, kai, rodos, jau niekas mūsų nebeturėjo nustebinti.

Visko dar daug daug. Bet tai jau kitame pasakojime. O pabaigai norėčiau palinkėti apsilankyti šioje nenuspėjamoje, laiko neįtakojamoje ir labai keistoje šalyje, kurioje pasijunti kaip vaikas, atrandantis pasaulį iš naujo!

Jūratė Balukonienė

O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją