Tam,
1. kad lėktuvui nusileidus gigantiškame Charles de Gaule oro uoste, kuriame galėtų tilpti turbūt mažiausiai 15-ika mūsų akropolių, pajustum, kaip tavyje atgyja ir subanguoja nauja erdvė;
2. kad pamatytum savo saugiai atriedantį bagažą;
3. kad galėtum tapti tikru klajokliu čigonu, kai iš antro terminalo raidės B reikia pusvalandį pėdinti į prie F;
4. kad nesunkiai gautum musulmoniško džentelmeniškumo kultūros pažinimo pamatus - nepadėti vargšėms lietuvaitėms, daiktų vergėms, į transporto priemonę įsikelti jų po toną sveriančius lagaminus yra labai kasdieniškas arabų studentų galantiškumo įrodymas;
5. kad po kelių dienų vis dėlto pasvarstytum: o gal jie pažengę toliau už mus feminizmo politikos perpratimo ir taikymo sistemoje?
6. kad Lyono TGV stotyje įliptum į traukinį Paris-Montpellier;
7. kad nervingai rytum seiles kiekviename tamsiame ir ilgame tunelyje, kai ausyse atsiranda nemalonūs kamštukai;
8. kad bandytum įsivaizduoti (būtent įsivaizduoti, nes pajausti nepavyksta), kad greituoju traukiniu važiuoji (skrieji?) ~ 400 km/h greičiu;
9. kad maždaug 1200 kilometrų atstumą tarp prancūzų mados ir poilsio sostinių įveiktum per mažiau nei keturias valandas;
10. kad prisimintum vieną lietuviško žodyno išmonybių - žodį marmaliuoti, kurį vartoti gali prisireikti Prancūzijoje, kai ausis dar nelabai pratusi prie iš aplinkos sklindančių greitakalbių;
11. kad savo naujajame kieme, kuriame auga saldžių s a l d ž i ų gervuogių krūmai ir kurį visą mėnesį kasryt ir kasvakar reikės pereiti, užuostum lietuvišką Palangą;
12. kad užsibrėžtum sau vieną pirmųjų viešnagės tikslų - nesprogti po vėlyvų prancūziškų vakarienių iš penkių patiekalų, įtraukiant dar ir desertus;
13. kad vasaros prancūzų kalbos mokykloje atliktum kalbėjimo ir raštingumo lygio nustatymo testus ir gautum klasės, kurioje kasryt devintą ryto reikės vyti paskutinius miegus, numeriuką;
14. kad pirmą rytą smagiai 6 dešimtį perkopusiai prancūzei, pas kurią apsistojai, netyčia pamiršus tau duoti namų raktus, adresą ir telefoną, sugebėtum nepasiklysti 250 000 žmonių mieste ir lygiai pusę devynių vakaro būti savo laikinuose prancūziškuose namuose, kur po tokių nuotykių persekioja kaip niekad gilus jausmas, kad esi deivės Laimos numyluotas ir globojamas kūdikis;
15. kad iškeistum tvirtus lietuviškus rankos paspaudimus į tris prancūziškus bučkius-bisous;
16. kad įprastum eurų nebesikonvertuoti į litus;
17. kad pasidžiaugtum sveiku prancūzų įpročiu iškart įsėdus į mašiną segtis saugos diržus, netgi įsitaisius ant galinės sėdynės, ir skatinti tai daryti užuomaršius užsieniečius;
18. kad išmoktum mandagius ir prancūziškai taisyklingus atsakymus į tokio pobūdžio klausimus: ar Lietuva toli nuo Kazachstano? Ar tau reikės kirilicos, norint parašyti elektroninį laišką tėvams? Ar Lietuvoje tikrai yra žiogų ir gegučių? ir pan.,
19. kad džiūgautum, kai kone kiekvienam prancūzui pasakius, jog esi iš Lietuvos, sektų klausimas: -„Vilnius?“;
20. kad įsitikintum, jog tai ne didelių pinigų sumų už reklamas apie turizmą Lietuvoje, o Marie Trintignant ir Bertrand Cantat meilės tragedijos mūsų sostinėje 2003 metų vasarą nuopelnas;
21. kad išklausytum prancūzų vis dar turimas nuoskaudas dėl euro įvedimo, didelio kainų šuolio ir išaugusio benamių skaičiaus;
22. kad gatvės kampuose su dideliais ryšuliais susigūžusius ir išmaldos prašančius benamius imtum nebelabai užjausti, ypač kai jų rankose puikuojasi iPodai ir prabangūs mobilieji telefonai;
23. kad belaukiant autobuso tau keliskart tamsaus gymio vaikai įbruktų skrajutes su panašiais į šį tekstais: „Aš turiu 5 brolius, 6 seseris, 12 kačiukų, bet ką valgyti - ne. Prašau, duok man pinigų.“;
24. kad išsiaiškintum stereotipų netikslumą: varlės čia ne kasdieninis, o tik labai proginis patiekalas, kurio beveik niekas nemoka paruošti namuose;
25. kad pasidžiaugtum prancūzų pagarba dirbančiam žmogui: visos parduotuvės darbo dienomis pirkėjus priima vėliausiai iki 19 valandos, o sekmadieniais nedirba niekas;
26. kad mieste tau į akis nekristų nei vienas didelis prekybos centras, nes jų paprasčiausiai ten nėra – prancūzai savaitgaliais važiuoja į užmiestyje esančius prekybcentrius apsipirkti visai ateinančiai savaitei, o laisvus plotus mieste verčiau panaudoja naujų parkų ar kitokių poilsio zonų kūrimui;
27. kad džiaugtumeisi, galėdamas iki soties atsivalgyti persikų ir abrikosų, nes jie čia pigesni už obuolius, kurie laikomi savotiška egzotika;
28. kad kasdien vis kitoje aikštėje pastebėtum baltą medikų autobusiuką, kur kiekvienas praeivis gali savanoriškai ir saugiai tapti neatlygintinu kraujo donoru;
29. kad išmoktum gargaliuojančiai tarti prancūzišką R;
30. kad įprastum kas rytą šypsotis ir nuotaikingą bonžūr tarti autobusų vairuotojams, kurie kartais turi storas aukso grandines, kartais smulkius medinius karolius ant savo tamsios pietietiškos odos kaklų;
31. kad kuo toliau, tuo geriau tau pavyktų nepastebimai stebėti visada pasipuošusias vyresnio amžiaus prancūzes madam su įmantriais klipsais ausyse, tvarkingai išlygintais rožiniais kostiumėliais ir Chanel Nr.5 dvelksmo šydu aplink save;
32. kad vakarienei galėtum parsinešti dar šiltą bagetę iš jaukios duoninės visai šalia namų, kur dirba labai malonus kepėjas žilais garbanotais plaukais, vienąkart panoręs išmokti lietuvišką „skanaus“ ir kaskart to linkintis;
33. kad artimiau susipažintum su prancūzų kino delikatesais: Jean-Luc Godard, François Truffout, Jean-Pierre Medville, Claude Chabrol darbais;
34. kad patirtum mažą kultūrinį šoką, jog Prancūzijos pietuose su šviesiomis akimis, plaukais ir oda vietiniams esi lygiai tokia pat egzotika, kokia pas mus, Lietuvoje, būtų tamsiaodis su iš toli šviečiančiais akių baltymais ar vualiu apsigobusi gailiažvilgsnė arabė;
35. kad kasryt turėtum dvi prancūzų kalbos pamokas po pusantros valandos pas hipes mokytojas;
36. kad niekaip negalėtum atsidžiaugti užsienio mokymosi sistema: mokaisi mąstyti ir ieškoti atsakymų čia ir dabar, tiesiog pamokų metu, todėl namų darbams neprivalomas joks informacijos kalimas mintinai;
37. kad popietėmis turėtum daugybę pasirinkimo variantų, kuriame iš Montpellier parkų nusnausti saldžią siestą, ar prie kurio fontano valgyti ledus;
38. kad įsitiktum, jog prancūzės, nekankindamos savęs aukštakulnių avėjimu, mini sijonų segėjimu ir nuogo kūno demonstravimu, bet kokiomis aplinkybėmis spinduliuoja nepaaiškinamą šarmingumą aplink save bent 10 metrų spinduliu;
39. kad išmoktum įmantrių prancūziškų frazių: „stiprus kaip turkas“, „mažas kaip trys obuoliai“, „šiandien turiu persikų“ (=šiandien gerai jaučiuosi), „jis laimėjo šimtą bulvių“ (=daug pinigų), „na, tu ir turi pupelių smegenyse“( =esi kvailas), „nešk savo braškes čia! (=paskubėk) ir panašiai;
40. kad pasižvalgytum į sužvėrėjusias moteris rūbų, batų, bižuterijos parduotuvėse, paskelbusiose didžiuosius vasaros išpardavimus („soldes monstres“ – išpardavimai monstrai);
41. kad taptum šitų išpardavimų auka ir nusipirktum indėnų sėklų karolius;
42. kad juoktumeis kartu su prancūzais barmenais, kuriems mūsiškis ačiū toks panašus į tarptautinį apčy;
43. kad vieną penktadienio vakarų tingiai pasiliktum namuose rašyti laiškų į namus ir iki pat vidurnakčio pro pravirą langą tau sklistų mušamų būgnelių ritmas, niūniuojančio švelnaus vyriško balso tembras, išdykaujančių vaikų juokas ir kepamos vištienos kvapas;
44. kad ir tau atsibostų aiškinti cepelinų gaminimo technologiją;
45. kad rastum kompromisą - tai farširuotos bulvės;
46. kad nepristigtum išmonės įrodinėjant, jog mes, lietuviai, tikrai mokam iš itin garbinamų bulvių išsikepti blynus;
47. kad ypatingą penktadienio vakarą prisijuoktum iki nebegalėjimo ribos, kai tavo globėjai prancūzei gatvėje pakeliui į koncertą nulūžta kulniukas ir ji eidama basomis visą laiką kartoja „Quelle merde!“ („koks š.“) ir, lyg jau to būtų negana, grįžtant po koncerto tamsoje rakina ne savo mašiną ir dievagojasi: - „Ko gi dabar manoji mažytė „Renault“ rodo kaprizus?“,
48. kad paragautum kaštonų uogienės;
49. kad prancūziškas ledų šerbetas tau nudažytų liežuvį;
50. kad užsienyje neveiktų tavo mobilusis ryšys ir tu suprastum, koks gražus gali būti gyvenimas be telefono;
51. kad ilgai rinktum gražiausius atvirlaiškius, atsakingai juos pildytum, nemokšiškai pirktum pašto ženklus iš didelių geltonų elektroninių aparatų ir galiausiai juodu rašalu užrašytus linkėjimus paliktum specialiose pašto dėžutėse „Į užsienį“;
52. kad penktadienių vakarais eitum nemokamai mokytis šokti tango viename miesto parkų;
53. kad pasiilgtum varškės sūrelių, kurių pasigaminti prancūzams, didiesiems įvairiausių sūrių garbintojams, niekaip nepavyksta;
54. kad prie Viduržemio jūros nusviltum padus ant beprotiškai karšto smėlio, prisirinktum dėželę TIKRŲ kriauklių, parusvintum savo šiaurietišką odą, išmėgintum prancūziškos jūros druskingumą ir tinkamumą plaukimui bei nebesigėdintum žiūrėti į tik su apatine bikinio dalimi aplink tave lakstančias pietietes moteris, nes joms taigi visai negėda;
55. kad kasdien pasivažinėtum mėlynais su baltomis kregždutėmis tramvajais;
56. kad pirmą ir paskutinį kartą paragautum meksikietiškų saldumynų (aštrumynų?) su aitria paprika
;
57. kad stovėdamas perpildytame tramvajuje tarp skaromis apsigobusių arabių, alžyriečio be plaukų ir dantų bei kelių išvaizdžių brazilių imtum kaip niekuomet stipriai jausti savo tapatybę, lietuvišką išskirtinumą ir tautinį pasididžiavimą;
58. kad padarytum atradimą, jog beprotiškai daug prancūzų rūko, bet taip neįkyriai ir nepastebimai, lyg kažkur išsislapstę;
59. kad pajustum kultūrų susiliejimo požymius: pietų Prancūzijoje daugelis prancūzų pietums valgyti jau renkasi kebabus, o ne tradicinius ilgus prancūziškus batonus;
60. kad priprastum prie didelių šunų visur: parduotuvėse, tramvajuose, fontanuose ir t.t.;
61. kad tavo nauja manija taptų anyžiniai saldainiai iš metalinių dėžučių, būdingi būtent Languedoc-Roussillon regionui;
62. kad nusistebėtum, jog prancūzai spaudos kioskų analogija laiko tabako parduotuvėles;
63. kad būtum vaišinamas nacionaliniu Madagaskaro desertu – rome virtais bananais;
64. kad sudalyvautum suneštiniame vyno-madlenų-kamamberto-pieniško šokolado atsisveikinimo piknike su mokyklos draugu japonu;
65. kad atkreiptum dėmesį į puošnias lenteles parkuose ir aikštėse su užrašais „Ši vieta skirta jums – saugokite ją“; prancūzai ir saugo;
66. kad džiaugtumeisi matydamas dideles gėlių prekyvietes beveik kiekvienoje gatvėje ir pastebėdamas tradiciją, kad einant į svečius namų šeimininkei dera atnešti dovanų didelę kvapnią puokštę;
67. kad stebėtum, kaipgi prancūzai švenčia savo didingąją Nepriklausomybės dieną beveik pačiame vidurvasaryje:
• Nicolas Sarkozy pusdienį važinėjasi Aliziejaus laukuose mojuodamas kaip popiežius į šalies vadovą pasižiūrėti susibūrusiai tautai ir jį transliuoja visi televizijos kanalai (pro vieną jų galima netyčia pamatyti lietuvių vyrų kariuomenę su mūsų trispalve priešakyje);
• vakare techniškai patogiose – dažniausiai prie miestų upių – zonose atsakingi asmenys prisistato šimtus tonų pirotechnikos ir pusvalandį spalvotais bei triukšmingais fejerverkais linksmina susirinkusiuosius patriotus ir šiaip turistus;
• sėslesni prancūzai gurkšnoja vyną balkonuose, iš kurių ir taip viskas matyti;
• miesto centre būna daug muzikinių renginių ir patriotiškai laimingos liaudies;
68. kad atrastum lietuvį Prancūzijoje ir jis tave pakviestų internacionalinės vakarienės pas save į namus, pasigirtų turintis lietuviško sūrio ir jį labai saugantis (taip labai, kad nepastebimai pasibaigė vartojimo galiojimas), o po to dar ir parvežtų namo;
69. kad su drabužiais išsimaudytum fontane kartu su tuzinu vaikų ir akmeniniu Poseidonu;
70. kad vakarais važiuotum į pilies amfiteatrą klausyti nemokamų džiazo koncertų, kurie, grojant saksofonui, būna tokie skambūs ir užburiantys;
71. kad popietėmis eitum į kultūros rūmus Le Corum taip pat veltui žiūrėti filmų apie muziką arba klausytis avangardiškos elektronikos;
72. kad perprastum vyriškos giminės prancūzų „baltų kaip sniegas marškinių vakaro“ politiką, o rytais matytum juos nešinus jais pakeliui į skalbyklas;
73. kad po tavo langais kas vakarą cirptų cikados;
74. kad siaurose gatvelėse atrastum analogišką galeriją mūsiškiam ŠMC – La Panacée, kur yra fontanas, papuoštas milžiniška plaštaka su dviem į dangų iškeltais ir taiką simbolizuojančiais pirštais, taurių su vandeniu muzika, A.Bretono poezija ant sienų ir uždara erdvė, kur žiūrint miegančių žmonių istorijas galima ir pačiam nusnausti;
75. kad visiškai nebetekęs kantrybės, mėgindamas ką nors išaiškinti ar tiesiog užsisvajojęs, su draugais užsieniečiais imtum kalbėti lietuviškai;
76. kad šaltakraujiškai, su dideliu pasimėgavimu ir dar didesniu flakonu neaiškios, bet velniškai veiksmingos cheminės sudėties purškalo pribaigtum kiekvieną įkyrų, į tavo miegamąjį kažkaip sugebėjusį pakliūti uodą; ir po šios žudynių scenos liktų malonus citrinų kvapas;
77. kad spėtum pagyventi su dviem šveicarais, iš kurių vienas sugadintų namų kompiuterio klaviatūrą ir visą šalies įvaizdį nuolat kliedėdamas apie savo rakletus (nacionalinis šveicarų patiekalas iš bulvių), o jo tautietė per penkias minutes vėl sugrąžintų gražios šalies ir gražių žmonių iliuziją;
78. kad įsimylėtum prancūziškus kišus (patiekalas kaip pica ar apkepas, viršus aplietas kiaušiniu) ir ypatingą šeimų vakarieniavimo atmosferą gėlių pilnuose balkonuose;
79. kad įsitikintum, jog Lietuvą labai paprasta turėti profilaktiškai telefono ragelyje, gaunamuose jaukiai laiškuose ir garsiai ausinėse, kur vis kas nors niūniuoja gimtąja kalba;
80. kad prisipirktum įdomių knygų ir negirdėtos muzikos po 0,20€, 1€, 3€;
81. kad nueitum į Amerikos impresionistų darbų parodą ir zoologijos sodą;
82. kad penkiskart mirtum ir prisikeltum, valgydamas prancūzišką desertą Les Profiteroles;
83. kad kasryt su malonumu žiūrėtum orų prognozes, rodančias svieto šildytoją pro debesis, kartais žaibus ir lietaus lašus visoje Prancūzijoje, išskyrus tris besišypsančias ir 35 laipsniais karščio įkrautas saules pietuose - tame tarpe ir Montpellier;
84. kad per 28 dienas tik vieną rytą ir vieną popietę ant tavęs juokingai lytų-krapnotų;
85. kad prarastum normalius laiko vienetų skaičiavimo įgūdžius ir keturios beprotiškai puikios savaitės Prancūzijos pietuose tau atrodytų kaip keturios dienos;
86. kad Meksika, Šveicarija, Japonija, Turkija, Ispanija, Vokietija, Kazachstanas ir Kroatija tau asocijuotųsi su vis kitais žmonėmis, jų įpročiais, tradicijomis, šypsenomis;
87. kad netgi gavęs C1 lygio prancūzų kalbos išmanymo diplomą traukinių stoty nerastum tinkamų prancūziškų žodžių atsisveikinti ir nejučia apsiašarotum;
88. kad į Lietuvą parsivežtum priklijuojamo aukšto dangaus, smėlio bamboje, saulės plaukuose, šilto pietų vėjo galvoje, naujų vietų magijos bei šiaip bagažo su viršsvoriu;
89. kad išvystum, kaip nušvinta tavęs ilgą laiką nemačiusio žmogaus veidas;
90. (svarbiausias) kad pamatytum, pajustum ir išgyventum viską būtent šitaip, turėtum būti manimi.
Ieva Petuškaitė
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
