Informacinis ir moralinis pasiruošimas

Su vyru jau seniai svajojom aplankyti Zanzibarą – Tanzanijos salą Indijos vandenyne, juolab, kad iš Sudano sostinės iki ten – tik pora „persėdimų“. Ką mes veikiam Sudane? Gyvename. Bet šįkart ne apie tai. Taigi persisotinusi vaizdeliais iš interneto ir keliautojų aprašymais „blog‘uose“ vyrui pateikiau verdiktą – Zanzibaras yra „must go“ sąraše numeris vienas. Žydras vanduo, palmės, viešbučiai ant vandenyno kranto – apie ką daugiau gali svajoti paliegęs nuo darbų kūnas ir protas? O dar istorinis Stone Town miestas, UNESCO paveldo objektas, kultūriniam akiračiui praplėsti.

Kelionės tikslas – pagilinti savo agrokultūrines žinias, apsilankant prieskonių fermoje, išragauti visas 15 bananų rūšių (pageidautina pačiam nusiskynus nuo krūmo), paklaidžioti po subtropinę girią ir apžiūrėti kultūrinius objektus bei kažkada egzistavusį vergų turgų.

Šiuolaikinės technologijos labai gelbsti planuojant kelionę – nuo informacijos gausos pasijutau laisvai galinti dirbti gide. Birželis Zanzibare – ne turistinio sezono mėnuo. Rašo, ir liūčių būna, turbūt tokių, kaip rodo per „National Geographics“, kai lašai krenta kaip akmenys, rodos, nuskalbia viską aplink. Dar rašo, kad iš Tanzanijos į Zanzibarą reguliariai plaukia komerciniai keltai.

Firmą ir grafiką radau, tikiuosi skrydžiai bus laiku ir visur spėsim. Papaasi – svahili kalba reiškia erkes, ten jos žmogišku pavidalu, sako, užpuola Tanzanijos sostinėje Dar Es Salaam ir tempia už rankų patiklius turistus į vietinius keltus ar katerius – už tai gauna komisinių iš „šefų“, dar ir vargšą turistą nureketuoja. Beje, kateriu plaukti nerekomenduojama, ne vienas yra taip nuskendęs. Nerizikuosim, kad jau abu nei ilgose, nei trumpose plaukimo distancijose laurų nenuskynę.

Vaizdai kaip iš televizoriaus

Birželio 3 atskridom iš Sudano į Tanzaniją per Keniją. Rankose po vieną „tašę“, ant kaklo - 1 kg fotoaparatas ir jo atributai. Deja, Kenijos sostinę Nairobį matėme tik per orouosto langus, bet ir to pakako, kad į „must go“ sąrašą jis patektų ir ne paskutinėje vietoje. Skrendant virš Kenijos pasitaikė išradingas pilotas, prašvilpėm šalia Kilimandžaro kalno.

Iš Kenijos nusileidome Tanzanijos sostinėj – Dar Es Salaam. Už vizas pakloję po 50 dolerių labai nenusiminėm, pakistaniečiai ir dar įvairių kitų šalių atstovai moka net po 200. Po visų privalomų procedūrų susirinkę mantą nužengėm ant Tanzanijos žemės. Pirma mintis – yra kuo kvėpuoti. Po dulkėmis nukloto Sudano atsigavo plaučiai, tiesa, prie žemės šiek tiek spaudė drėgnas klimatas.

Kaip ir tikėjomės, išėjus iš orouosto teritorijos apspito aprašytieji “papaasi”. Taip vadina ne tik tuos, kurie tyko turistų prieplaukoje, bet apskritai tuos komersantus, kurie atakuoja turistus, siūlydami įvairias prekes ir paslaugas gatvėse. Nusižiūrėjome ne tokį įkyrų taksi vairuotoją (tikėjomės, kad paskutinių kelnių nenuplėš) ir sutarėm dėl kainos. Čia irgi savotiškas menas. Kainas reikia žinoti ir dėl jų derėtis prieš pajudant iš taško A į tašką B.

Maršrutas orouostas-prieplauka šiek tiek prailgo dėl mašinų spūsčių, pataikėme į piko valandą. Uoste pripuolė dar gal 10 vietinių erkių. Patartina nekontaktuoti, tiesiog ignoruoti. „Savo“ keltų firmą radome lengvai, padedant vairuotojui. Neilgai trukus jau plaukėme atvirame Indijos vandenyne – mėlyname, vietomis koralinių rifų nudažytame turkio spalva.

Kelionė netrumpa - apie pusantros valandos. Saulės ilgokai nemačiusios rankos gerokai nusvilo, kaip ir kaklas, abu priminėm statybininkus. Stone Town uoste laukė dar keletas biurokratinių procedūrų. Po jų - mes jau sėdime taksi (vairuotoją rinkomės vėlgi pagal išvaizdą).

Viešbutis – kitoje salos pusėje, apytikriai valanda kelio. Vaizdai tolstant prieplaukai keitėsi kaip filme – miestas, parduotuvės, kelias, miškas/džiunglės, nameliai iš molio ir mėšlo šiaudiniais stogais, palmės, bananų krūmai, gigantiški medžiai. Viešbutis pasitiko užrašu karibu (sveiki atvykę), o mes svaigome toliau.

Nepasikuklinom išsirinkti geriausią namelį, nes viešbutyje buvom vieninteliai lankytojai. Vaizdas toks: išeini pro duris – hamakas tarp medžių, už kelių metrų – vandenynas su ryškiais potvyniais ir atoslūgiais. Keista buvo tik naktis, už pusiaujo praryjanti dieną lygiai 19 val. Anksti miego nesinorėdavo, bet greit priešinimąsi įveikdavo bangų mūša, ryte ir vakare vienodas ritmas nuo jūros.

Pirmas dvi dienas visiškai neturėjome elektros, anei karšto vandens (beje, karšto vandens apskritai neturėjom, taigi buvo prievartinis grūdinimasis). Pasišviesdavom žibaline lempa, romantika irgi per prievartą. Po poros dienų viešbučio valdytojas Džiuma (Cuma – arab. penktadienis) mūsų pasigailėjo ir atvilko nesaikingai benzino siurbiantį ir garsiai burzgiantį generatorių – technikai įkrauti ir vietines žinias pažiūrėti. Likusį laiką teko mėgautis romantika žvakių šviesoje.

Vietiniai kalba, kad Tanzanijos valdžia nutraukė elektros tiekimą Zanzibarui dėl priežasčių, žinomų tik jai. Oficialiai – sugedo kabelis. Bet tai buvo dalis viso smagumo, tokiems „gamtos“ turistams kaip mes. Vakaras ant smėlio dviese, žvakėms ar žibalinei lempai šviečiant, vietinis „Safari“ alus, ne prastesnis nei mūsų lietuviški, vynas iš Pietų Afrikos, šviežiai sugauta ir pagaminta žuvis, kokosu kvepiantys ryžiai, žvaigždės ir vandenyno bangavimas – geresnio poilsio ir neįsivaizdavome.

Dvi salos pusės – ramybės oazė ir Freddy Mercury šaknų paieškos

Antrą dieną atvykę sėdome ant dviračių, išsinuomojom iš vietinių vaikinų už simbolinį mokestį. Numynėme gerus 20 kilometrų pirmyn ir atgal išilgai salos iš Uroa kaimo i Pongwe. Pakeliui nieko, verto pasakojimo, nepamatėme, tik gėrėjomės gamta, „siurbėme“ saulę ir mankštinome raumenis.

Gerokai nuvargę privažiavome viešbutį, kuriame paslaugi administratorė iš Šri Lankos pasiūlė pavalgyti šviežiai sugautos žuvies ir „čipsų“, mūsuose vadinamų tiesiog keptom bulvėm. Neatsisakėme ir alaus, ši kartą „kilimandžaro“. Aitrokas moteriškam skoniui, o vyras sakė, po antro butelio dviratį namo varys pėsčias.

Po pietų pasivaikščiojom po paplūdimį, prisirinkom kriauklių, kaip ir priklauso, nusifotografavom su „butaforiniu“ masajų genties atstovu: vaikinukas su etnografiniais rūbais ir mp3 grotuvu ausyse, puikiai kalbantis angliškai.

Tolygiai nusvilę likusias kūno dalis grįžome į viešbutį. Kitą dieną išsiruošėm į Stone Town žvalgybai. Reikėjo nusipirkti lėktuvo bilietus į Dar Es Salaam (kad sutaupytume laiko, keltu plaukti nebenorėjom), o pinigų išsigryninimo ir bankomatų paieška prilygo neįmanomai misijai. Bet tai nebuvo bėda, turėjome grynų prisiskaitę rekomendacijų pasauliniame tinkle. Tądien Stown Town‘e sugaišome ieškodami įvairių įstaigų ir norėdami šį tą nusipirkti. Tačiau kultūrinei ekskursijai paskyrėme kitą dieną, atvykome su „savo“ vairuotoju – taksistas, kuris pirmą kartą vežė mus į viešbutį, tapo visos mūsų kelionės savotišku gidu, žinoma, ne už dyką.

Apžiūrėję istorines vietas, muziejus ir slogius, šimtmečius menančius vergų turgaus požemius, nusprendėme užsukti į vietinę garsenybę – restoraną „Fredy Mercury‘s“, taip pavadintą žymios scenos legendos garbei. Kodel? Pasirodo, grupės Queen siela gimė Zanzibare ir kartą čia lankėsi, sukeldamas visuotinę psichozę. Gidas aprodė ir namą, kuriame gimė garsenybė. Dabar ten – suvenyrų parduotuvė. Su gidu sutarėme, kad jis už pusę kainos mus kitą dieną pavežios po garsųjį Džozani (Jozani) mišką ir prieskonių fermą.

Sodininkystės paskaitos trim kalbom

Vieną dieną išsiruošėme į Džozani mišką, palyginti su mūsų Labanoro giria, bei pažiūrėti raudonųjų kolobo beždžionių. Tądien pliaupė lietus, bet temperatūra stebėtinai lakėsi pastovi – tarp 25-28 laipsnių visas dienas. Permirkę maklinėjome po įspūdingų medžių girią, mažai ką girdėdami iš priekin nuskuodusio gido. Beždžionių tiek ir tematėme – per liūtį jos susispietusios po dvi ar tris tūnojo paskendusios medžių lapijoje.

Kiek pradžiūvę mašinoje, toliau traukėme į prieskonių fermą. Saulė jau vėl spigino, tik miško tankmė nuo jos saugojo ir maloniai vėsino. Fermos „galva“, kalbantis laužyta anglų kalba, išstudijavęs prancūzų ir italų kalbų pagrindus, greitakalbe bėrė informaciją apie savo valdose augančius prieskonius. Ragavom ir spėliojom, leidomės išpiešiami natūraliais dažais, stebėjom, kaip vietinis gyventojas, vikrus kaip voverė, „įsivyniojo“ į palmės viršūnę tam tikra technika ir nuskynė kokosą, kurį čia pat išdarinėjo.

Nemažai augalų atspėjau iš kvapo, vadinasi, mamos mokykla darže gerai „išeita“. Ir vaisių keistų ragavom. Vienas iš tokių keistenybių – dorian. Nesumeluosiu parašydama, kad kvapas primena česnako ir neplautų kojinių derinį. Po tokio delikateso teko burną skalauti šviežiu greipfrutu – vietinių likom nesuprasti.

Fermos savininkas įsiūlė vietoje gaminamų kvepalų. Neatsilaikiau ir nusipirkau natūralių ylang-ylang kvepalų, tiksliau, miniatiūrinį aliejaus buteliuką – taupysiu. Po visų įspūdžių grįžome vingiuotais keliais, lėkdami 80 km/h greičiu, matyt, mūsų gidui nusibodo kompanija. Tradiciškai prisikirtom – sunku atsilaikyti prieš šviežų ir ekologiską maistą, ypač kai lėkštėj – ryte sugauti omarai ir daržovės pagal indišką receptūrą kario padaže.

Svetingasis Džiuma pradėjo dažniau „užkurti“generatorių. Jausmas, kaip pas draugus atvykus – jokio oficialaus bendravimo, išvažiuojant beveik norėjosi ašarą nubraukti. Jokių laiko rėmų, 7 dienos gryno poilsio ir ramybės – hakuna matata (jokių problemų). Kada atsibundi, tada ir pusryčiai. Kai išalksti – vakarienė pagal pageidavimą. O iš vietinės kalbos nori nenori išmokom kelis žodžius. Ypač bendraujantys vaikai, pamatę iš už puskilometrio baltaveidžius šaukia jambo (labas) gerokai nutęsdami galūnę. O mes atsakom – mambo arba poa (gerai).

Kriauklių prisirinkom 2 kilogramus, teko atsirinkti geriausias, kad tilptų į rankinį bagažą. Su viena ypač gražia kriaukle atsisveikinau Nairobio orouoste – moteris prie vartų įtartinai permetė akim mano bagažą (kriauklės aštrios, galima ką nors ir sužeisti). Vyro dovana, sakau, metinių proga, rinko žmogus kas rytą – negi paliksi. Įdaviau vieną gražuolę ir nupėdinau prie vartų, palikdama atlaidžiai besišypsančią moteriškę. Atostogos baigėsi...

Kelionė namo: Tanzanija-Sudanas 38 valandos

Birželio 10, kaip ir planavom, išsiruošėm iš Zanzibaro į Tanzaniją lėktuvu. Skrydis nesiekiant debesų - 15 minučių su gerais pakratymais ir pašokinėjimais, užtat iš tokio aukščio akys aprėpė pilną panoramą, fotoaparatas net užkaito.

Iš Tanzanijos turėjome skristi į Keniją, Nairobį. Nairobyje turėjome laiko tik persėsti į lėktuvą, skrendantį į Sudano sostinę Chartumą. Pajudėjome kelionės tikslo link. Pusė laiko išsitrynė miego fazėje, prabudau tik ėmus kilnotis vidaus organamas – po truputį leidžiamės.

Pradėjus ryškėti naktinei miesto panoramai, pilotas pranešė, kad leistis negalime, nes Chartume ant nusileidimo tako dega lėktuvas. Ėmėm kilti ir po pusantros valandos mes – Etiopijoje. Po ilgo laukimo dar vienas “siurprizas“ – neturite vizų, priimti negalime. Įgula nusprendė skristi į Egiptą, nes mūsų reisas buvo į Kairą per Chartumą (iki šiol nesuprantam, ko mums prireikė Etiopijoje).

Kaire dalis keleivių išlipo ir likom tie “chartumiečiai”. Valandą išsėdėję kažkokioje belangėje salėje, buvom grąžinti į lėktuvą. Atsisakė mūsų ir egiptiečiai. Na, o mūsų išradingoji įgula nusprendė... grįžti į Nairobį. Tai yra apie 6 valandos kelio. Sunku taktiškai nupasakoti tuo metu vyravusį leksikoną tarp keleivių, ypač įgulos adresu. Bet nuovargio įveikti kai kurie keleiviai sumigo.

Į Nairobį atskridom anksti ryte. Kol avialinijų atstovai neskubėdami tvarkė mūsų kelionės reikalus, keliautojai laiką leido tuštindami kavos puodus, baro turinį bei vangiai slankiodami po „duty-free“ parduotuves. Galų gale, visiškai nusikamavę ir mažokai miegoję, sulaukėme išganymo – bilietai rankose.

Čia istorija dar nesibaigė. Susėdome į lėktuvą – nekylam. Keleivius apėmusi isterija. Pilotas praneša: „Atsiprašome, bet Khartoumo oro uoste nedidelis incidentas. Laukiam žinių. Prašome visus kantrybės“. Na, kantrybės resursai buvo likę minimalūs. Kažkas ėmėsi organizuoti maištą – nesutiksim kilti, kol nebus patvirtinta, kad viskas saugu.

Po valandos laukimo ir visų saugumo garantijų – kylam. Nusileidome sėkmingai po 38 valandų kelionės. Pirma mintis – dušas ir lova. Suvestinė: 6 skrydžiai per pusantros dienos, apskrista pusė Afrikos, išragautos beveik visos bananų rūšys, kultūrinis akiratis praplėstas. Kuris pasaulio taškas sąraše kitas?

Irma Ozturhan

O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!