Smaragdinė ar dangiška jūra - tai grožis, kuris neprilygsta niekam. Dienų dienas galėtum stebėti jūros šokį ir jis visuomet kitoks, tik vienai jūrai suprantamas, gražus paslaptingas ir nenuspėjamas. Ir visai nesvarbu, ar Italijos, ar Ispanijos pakrantė, ji visuomet plačiai apgyvendinta ir labai mėgstama. Vilos tviska baltu lyg nuometas grožiu, o aplink - rinktiniai augalai, beveik kiekviename kieme augantis alyvmedis, savo nuostabią vėduoklę išskleidusi palmė ir nuostabiais karoliais pasipuošusi vynuogė.
Aliejus ir vynas - tai pasakiški šių šalių turtai, be jų niekas nepradeda savo darbo dienos. Vyno skonis čia suvokiamas su motinos pienu, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Gyvenimas čia linksmas ir gražus, nes šviečia saulė, o lietus saulės išdegintai žemei - tai dievų dovana.
Nepasakosiu šių kraštų istorijos, nes mes ją puikiai žinome iš mokyklinių vadovėlių. Ir kad visi keliai veda į Romą, tai tiesa, nes Roma - pačioje Italijos širdyje ir kitaip būti negali.
O Venecijos grožis - tai ne mitas. Gali tik pats pamatęs įvertinti. Teiginiai, kad Venecija kiekvienais metais vis grimzta ir kad ji bus po vandeniu, audrina vaizduotę. Kai pamatai, kokias minias keliautojų sutinka ir išlydi Venecija, pagalvoji, kad kiekvienoje pasaulio vietoje, jei susirinktų tokia minia žmonių, liktų gili duobelė.
O salos salelės, supančios Venecijos įlanką, ir žmonių darbštumas. Nuostabaus grožio nėriniai Burano saloje ir nameliai švytintys visom vaivorykštės spalvom. Karščiu ir stiklo skambėjimu alsuojanti Murano sala. Iš rūko išnyranti sala San Mikelė - mirusiųjų karalystė. Ir lozungas „Laivas plaukia“ tai tik įrodo, kad šis laivas dar plauks ilgai, nes tai ir yra paminklas žmogaus darbštumui ir talentui.
Kiekvienoje šalyje keliautojas tampa atradėju, nes visų pirma jis suranda maisto skonių jūrą. Kiekvienos šalies virtuvė yra unikali ir siekia tolimiausius laikus. „Piadina“ - tai Itališka duona, ji labai paprasta - miltai, alyvuogių aliejus, vanduo ir kepama krosnyje. Tik be rankų miklumo ir šiltumo ši duona nebūtų tokia skani. Tai tokie blynai, į kuriuos vyniojama viskas: ir mėsa, ir daržovės, ir sūris.
Tai galbūt ir picos atsiradimo kelias, nes ant tokių piadinų ir dedama viskas, kas yra po ranka ir kepama krosnyje. Toliau ši piadina transformuojasi į pastą, taip vadinamus lietuviškai makaronus. Ir čia jau pasireiškia kiekvienos šeimininkės fantazija, tai ravioliai su špinatais ir mozorela. Tai caneloni – vamzdeliai, įdaryti visokiausiais įdarais. N, ir neapsakomo skonio padažai, kur dominuojantis prieskonis bazilikas.
Karštos duonos kvapas padažo su baziliku aromatas, tai yra kasdienis italų maistas ir gyvenimo stilius. Galbūt negali suminėti visų šios nuostabios virtuvės privalumų, bet nepaminėti jūros gėrybių ir jų gausybės bei gaminimo būdų. Italiją iš visų pusių skalauja jūros, ir jūros gėrybės yra neatsiejama itališkos virtuvės paslaptis.
Iš pažiūros ramus už užtrauktų žaliuzių vykstantis gyvenimas, yra karštas ir šnekus, noras bendrauti ir draugiškumas lydi visą kelionę. Kas nors kartą nuvyko į Italiją, negalės atsispirti jos žavesiui. Ji traukia kaip pasakų šalis ir vis norisi dar ir dar pamatyti, kas už tų nuostabių durų.
Kiekvieną kartą virpančia širdimi palieku Italiją, nes baugu ją prarasti, kaip brangiausią deimantą. Ją gali apžiūrinėti iš visų pusių ir matyti aštriausius šio deimanto kraštus ir apsvaigti nuo nepakartojamo blyksnio, kuris sužvilga saulėje.
Nepamilti šio krašto ir jo žmonių neįmanoma. Ir pasitelkus „Curiosita“ - begalinį norą viską pažinti tai būtų sunku, nes gyvenimas ir gyvenimo stilius yra žavus ir nepakartojamas.
Menas, istorija ir archeologija, tai tik maža dalis, ką galima pamatyti Italijoje. Šiuolaikinis gyvenimas ir istorija čia persipina taip artimai. Nejučia pradedi manyti, kad esi šio nuostabaus krašto spektaklio stebėtojas.
Architektūros paminklai užburia, o aplink sklindantys kvapai svaigina ir verčia širdį virpėti. Tai, ką kažką mokyklos suole girdėjome apie Italijos grožį ir meną ir gyventojų papročius, užgriūna su neįtikėtina jėga ir įsuka į nepakartojamo skonio kvapų ir vaizdų jūrą. O melodinga kalba ir muzika visą šitą spektaklį paverčia magija, kurios kerams negali atsispirti nei vienas netgi netyčia pakliuvęs keleivis.
Roma - tai Italijos širdis, kuri kaip tik ką iškepta garuojanti pica atsiveria nuo nuostabiosios Kapitolijaus kalvos - ji ir dabar yra svarbiausia Romos politinio bei visuomeninio gyvenimo centras.
Į Kapitolijaus kalvą pakylame Mikelandželo suprojektuotais laiptais. Skulptūros ir vaizdas, kuris atsiveria nuo kalvos, yra pritrenkiantis, jis kaip mozaika susideda iš įvairiausių statinių ir skulptūrų, kurių grožis išsaugotas nuo seniausių laikų. Kalvos viršuje stovi nuostabaus grožio bažnyčia S.MARIA D“ARACOELI - dar viduramžiais buvo elitinių piliečių tautinė šventovė. Išėjus iš bažnyčios ir pasigrožėjus plačiais laiptais bei romantinio stiliaus fasadu keliaujame į nuostabaus grožio Venecijos aikštę.
Kaip pamatai Romą ir Italiją, kai paskanauji pastos ir pamatai kokių ji formų, tik tada supranti, kad juos sukūrė menininkai. Menininkai, kuriems neužteko akmens ir plytų, kad pastatytų savo rūmą, jiems liko miltai ir tešla, ir jie išreiškė save pastoje. Pasta - tai itališki makaronai, teko jų matyti visokių formų ir spalvų ir ragauti skonių jūrą.
Venecijos aikštė - su Venecijos rūmais, tai pirmasis renesansinio stiliaus pastatas. Tai ne tik rūmai - tai reginys, tai grožio ir tobulumo simfonija. Toliau matosi jau šiuolaikiška ir taip artima istorijai Imperatoriškųjų forumų gatvė ir žymusis Trajano forumas.
Naujasis forumas, su dviem bibliotekom, aukšta garbės kolona, bazilika, šventykla, ant žirgo sėdinčio Trajano statula, triumfo arka ir daugybė įvairių statulų bei skulptūrų, tapo miesto puošmena. Čia būtų galima vardyti gausybę to meto išlikusių ir nuostabiai išlaikiusių laiko išbandymus paminklų ir statinių.
Bet nepaminėti KOLIZIEJAUS - tai nematyti Romos, tai unikumas, tai grožis, tai žmogaus proto šventė. Imperatoriaus Flavijaus pradėto ir jo sūnaus Tito užbaigto, didžiausio romėnų amfiteatro griuvėsiai dar ir šiandien kelia susižavėjimą. Tai dabartinės Romos pasididžiavimas.
Anglų vienuolis šventasis Bedas taip apdainavo Koliziejų: “Kol stovės Koliziejus - stovės Roma, kol stovės Roma - stovės pasaulis“. Žiaurius žaidimus mena senojo Koliziejaus gladiatorių kovos, kraujo ištroškę plėšrūs žvėrys, vandens jūrų mūšiai kaitina vaizduotę. O senieji įrengimai - liftai ir baseinai, amfiteatrinė arena su uždangalais nuo saulės - tai ne pasaka. Gladiatorių kautynės baigėsi, krauju aptaškyta arena išdžiūvo, bet Koliziejus stovi ir ilgai stovės, kaip paminklas čia žuvusiems.
Vilma Šternbergienė
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
