Leiskite pirma pristatyti - mano vardas Alina, pagal profesiją esu sekretorė, bet pagal pašaukimą - keliautoja. Reik pasakyti, jog labai sunku išrinkti tik vieną kelionę, kuri yra įsiminusi, nes kiek esu keliavusi, visos man jos įsiminė ir pakeitė gyvenimo požiūrį. Kadangi šį kartą turiu parinkti tik vieną kelionę, tad renkuosi iki šiol egzotiškiausią...
Pradėsiu viską nuo pradžių. Artėja atostogų metas ir reik kažkur lėkti, nes geras oras ir noras pabėgti iš užsitęsusios žiemos ir, kas svarbiausia, patirti kažką nauja, pamatyti, ko nemačiusi, pajusti, ko dar netekę pajusti. Tad, pasitarusios su sese ir nusprendėm pažiūrėti, koks gi tas gyvenimas juodajame žemyne, vadinamu - Afrika, o tiksliau Senegale.
Sėdim pagaliau susijaudinusios ir fantazuodamos lėktuve, kas mūsų ten laukia, ko tikėtis... Pagaliau lėktuvas nusileido Dakaro oro uoste. Prieš akis bėga vaizdai, matyti dokumentiniuose filmuose. Tai tikra tiesa, ką rodė...
Įsitempusios sėdim autobusiuke, kuris mus veža į viešbutį. Įspūdis nepakartojamas: oras karštas, vaizdai nematyti, žmonių elgesys nesuprantamas. Na, o ar Jūs nenustebtumėte, pamatę moteris su didžiausiais puodais ant galvos ir einančias lyg gazelės.
Sustojus autobusui, tuoj prekeiviai – vyrai, moterys ir vaikai, apipuola autobusą, siūlydami įvairiausias prekes (vaisius, gėrimus ir kita). Jie taip įnirtingai siūlo, rodos, kad tuoj išdauš autobuso langus. Apima šioks toks baimės jausmas. Pro langus matyti, kaip vyrai pietų poilsio metu tiesiog snaudžia ant namo grindinio, kur pro ausį pralekia mašinos, mopedai. Kiek tų įspūdžių išlikę iki dabar ir sunku papasakoti.
Atvykus į viešbutį mažame kurortiniame miestelyje – Saly, jaučiamės lyg sapne ar romantiniam filme: vakaras, nuo jūros dvelkia vėsus vėjelis, palmės maloniai šnara, visas viešbučio baseinas papuoštas žvakutėm, fone gyvai groja švelni afrikietiška muzika ir mes vakarieniaujam! Aptarnaujantis personalas tiesiog nepriekaištingas – maloniai aptarnauja, pasiteirauja ar skanu, ko dar pageidautume ir t.t. Keista, bet susikalbėti nebuvo sunku, nes senegaliečiai kalba ir prancūzų, ir anglų, ir ispanų kalbomis. Gaila, kad mes nemokėjom jų vietinio dialekto – wolf kalbos J.
Malonus aptarnavimas ir betarpiškumas tarp žmonių leidžia pasijausti pačiu svarbiausiu ir mylimiausiu žmogumi pasaulyje. Galiausiai su sese aptariam patirtus įspūdžius, nes nuo per didelio kultūrinio skirtumo ir neregėtos gamtos grožio ir karščio dienos metu nebuvo kada aptarti, bet nuovargis mus nugali ir pagaliau mus užklumpa dėdė miegas, tiesiog Senegale, tiesiog neįtikėtina!
Šiandien važiuojame į gyvūnų parką, kuriame gyvūnai gyvena lyg tarsi laisvėje! Važiuojame džipu, nes ten pėsčiomis neleidžiama vaikščioti – nesaugu ir nesuspėsi visko pamatyti. Akys tiesiog netiki ką regi! Ogi buivolų kaimenė – vieninteliai gyvūnai planetoje, kurie žudo iš malonumo. Po kelių minučių, gidui paliepus, visi tyliai sėlinam pažiūrėti raganosių poros, kurie pasislėpę krūmuose bando primigti pietų miego.
Širdis spurda, pamačius grakščiąsias gazeles, krokodilus, didžiulius vėžlius, įvairovę paukščių, o kur gi dar išsvajotos žirafos! Sunku susilaikyti iš džiaugsmo ir susižavėjimo. Vaikštome tyliai ir atsargiai, kad tik neišgąsdinus žirafų šeimynos. Bet ir tai nepadeda, jos labai baigščios, todėl reikia paskui jas sekioti, kad kuo ilgiau pabūti šalia tokio nuostabaus gyvūno.
Keliaujame prie Rožinio ežero, pirmiausia nustembi, kai pamatai, kad pavadinimas atitinka pavadinimą. Jis tikrai rožinis! Na, mums diena pasitaikė kiek niūresnė, bet rožinė spalva tikrai buvo. O kuo jis ypatingas išskyrus, kad rožinis? Jis labai druskingas, iš jo žmonės semia druską su rankom įsibridę iki kelių! Rožinio ežero pakrantės labai primena sniegynus, nes pakrantė balta, supilti dideli kalnai druskos. Visi mes tiesiog apstulbę nuo akiai neįprastų vaizdų.
Pagaliau, mes ne tik žiūrim į šį gan keistoką pasaulio pokštą, bet ir pačios jame plūduriuojame! Nereik nei rankų mostų, nei pliuškenimo kojomis, kad išsilaikyti vandenyje, guli tarsi lovoje! Sakyčiau, tai gražioji šio ežero pusė, bet negaliu nutylėti, kad pačią mažiausią kūno žaizdelę tarsi kažkas degina. O juk ten tiek daug druskos! Be to, jausmas toks, kad tai ne vanduo, bet losjonas - nejauti drėgmės, tarsi minkštuose pataluose gulėtum.
Per žinias daug kartų girdėjusios ir per televiziją mačiusios apie ralį Paryžius – Dakaras, bet niekad nemaniau, kad teks nors ir maža jo atkarpa pavažinėti. Kraujas užverda, kai lekiame džipu per smėlynus, tai kylam kopomis, tai leidžiamės žemyn. Baisu, kad iš tik iš mašinos neiškritus, todėl stipriai įsikimbam į mašinoje esančius turėklus. Kodėl gi niekas neužsimena apie tokį gražų smėlį, vandenyno ošimą ir nuostabius vaizdus! Emocijos liejasi per kraštus, net nežinai kur kreipti žvilgsnį. Džiaugiamės kiekviena akimirka, tuo, ką matome, girdime ir jaučiame.
Tačiau mus su sese Senegalas pavergė ne tik savo turimomis gamtos grožybėmis, bet ir žmonėmis, jų gyvenimo būdu ir supratimu apie jį. Nemačiau nei vieno skubančio, lekiančio žmogaus. Senegaliečių eisena labai ori ir lėta, tarsi eina labai svarbus asmuo. Moterys, vilkinčios tradicines sukneles, atrodo, jog pasiruošusios eiti į puotą, nors ant galvos neša sunkius nešulius, pilnus vaisių ir visko, ką galima nešti ant galvos (o pas mus ant pečių).
Kiek teko matyti - mašinos labai senos, bet į jas telpa daugiau žmonių, nei yra sėdimų vietų. Mašinos senos, nes vyriausybė išleidus įstatymą, kad pirkti galima tik naujas mašinas, o kadangi jų niekas negali įpirkti (labai žemas pragyvenimo lygis), tuomet naudoja tas, kurias kažkada įsigijo.
Autobusais žmonės važinėja irgi daugiau nei jų telpa. Kur ten, ten ne tik nebelieka laisvų sėdimų vietų, ten ir atsistot nebelieka kur – žmonių pilna tiek autobuso viduje, tiek kažkokiu būdu prikibusių prie autobuso išorės! Bet visame tame chaose yra sava tvarka, kurią mums, pašaliečiams, sunku suprasti. O kaip suprasti, jei ruošiesi važiuoti į kitą miestą ir nežinai kada išvažiuosi, gal po 15 min, o gal po kelių dienų. Kodėl? Paprasta – autobusas nevažiuoja tol, kol neprisirenka pilnas autobusas žmonių!
Vaikai Senegale laimingi vien tik turėdami kamuolį arba jei koks pašalietis ką nors padovanoja. Jie tikrai laimingi, nes akys blizga ir iš lūpų nedingsta šypsena. Vieną vakarą, kai išėjom pasivaikščioti pajūriu, nustebom pamačiusios, kas ten darosi! Pilna sportuojančių vyrų, na, mums - panelėms tai tikras malonumas!
Šiaip senegaliečiai ramūs, taikūs ir neįkyrūs žmonės, nei kas labai prie mūsų kabinosi, nei į akis lindo. Patys pardavėjai, kurių yra pilna net ir pliažuose, rodės, neskuba mums įsiūlyti savo prekę. Kitas įdomus dalykėlis, kurį teko mums ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kad elektra gali dingti bet kada ir nežinia kada ji atsiras. Svarbiausia, tokie nesklandumai niekam netrukdo, visi toliau dirba savo darbus, jei tik yra įmanoma. Lyginant mus, europiečius su senegaliečiais, kantrybės jie tikrai turi. Galbūt tai bus banalu, bet tai reikia pajausti, nes aprašyti to neįmanoma.
Pamiršau paminėti, kad šios šalies gamtovaizdis mums neįprastas, jis - nuostabus! Čia pilna augančių baobabų medžių. Mes netgi buvom įlindusios į Baobabo medžio vidų, nes jie labai labai dideli. Baobabas yra Senegalo simbolis (kaip Lietuvoje – ąžuolas). Šis medis teikia daug naudos žmonėms - iš jo išgaunamas vanduo, taip pat jame senovėje laidodavo žmones.
O kur dar augantys mango medžiai, sunku net patikėti, kaip čia egzotiška. Liko paminėti, kad buvome su sese ir vietiniuose Senegalo kaimeliuose, ir mokyklose, kuriose nėra langų, vaikai neturi sąsiuvinių, todėl rašo ant lentelių kreidutėm, turtingesnių tėvų vaikai turi sąsiuvinius. Bet nepaisant viso to, jie visi laimingi, nes nėra matę, kaip kiti gyvena, be to, jie laimingi turėdami tai, ką turi, o ne ko jiems reikia ar nori, nors reikia labai labai dar daug ko.
Kaip minėjau, gamtovaizdžiai tikri įspūdingi, bet matėm ir nenusakomą gausybę šiukšlių. Miesteliuose ganosi avys, kur jos atlieka visus gamtinius reikalus, tolėliau matosi ir jaučių genami būriai. Bet visa netvarka ir skurdas pasimiršta, kai matai, kad žmones laimingesni nei tu, turėdamas daugiau turtų ...
Vėl sėdim autobusiuke ir traukiam šį kartą į ilgiausią kelionę, kuri mūsų laukia – oro uostą. Nesinori grįžti, visi matyti vaizdai sukasi galvoj, esam didelėje mašinų spūstyje, oro kondicionierius eilinį kartą sugedęs, bet esam laimingos ir liūdnos tuo pačiu metu. Išsivežam pačią brangiausią dovaną – žmonių šilumą ir pamoką, kad nereikia daug materialinių gėrybių, kad būtum laimingas!
Šiandien, kai aplinkui matau didžiules mašinų spūstis ir jautiesi lyg skruzdėlyne, mintyse save sustabdau ir vėl nukeliauju į Senegalą, prisimindama, kad nereik skubėti, o kai užsimanau kažkokio daikto, pagalvoju - ar jis mane padarys lamingą, ar tai tik impulsyvus noras kažką nusipirkti? Su sese prisimenam iki šiol kelionę į Senegalą, kuri gyvenimo nepakeitė, bet palengvino!
Tad gerų ir turiningų kelionių visiems!
Alina Sinkevičiūtė
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
