Įsivaizduokite priešais save dvimetrinį ryklį. Ko gero, pirmoji jūsų mintis: „Ar jis šįryt pusryčiavo?“, „Ir kam aš ėmiausi tos fotografijos?“, „Ir kam man tas nardymas?“ ar pan.
Tatjana Novikova – nardytoja, instruktorė, Vilniaus nardymo klubo „Akvanautas“ iniciatorė, fotografė, po vandeniu fotografuojanti jau gerą dešimtmetį, tikriausiai patartų: „Pamirškite visas siaubo istorijas apie ryklius. Rykliai yra smalsūs, ir reikėtų gerokai juos paerzinti, kad pultų nardytojus. Nebent patys po vandeniu maitintumėte juos žuvimi.“
Tris keturis kartus per metus vykdama prie artimų ar tolimų jūrų, Tania nardymo be fotoaparato nebeįsivaizduoja.
Blykste rykliui per kaktą
Pirmasis mano povandeninis fotoaparatas buvo „Sea@sea“, dalinasi įspūdžiais Tania, – mano fotografavimo mokytojai – Hugo Vitry, Franko Bamfi, Lainelas Pozolli patarė pradėti fotografuoti skaidrių juostomis. Paklausiau jų patarimo. Pradžioje naudojau juostinį fotoaparatą Nikon D90X, o vėliau skaitmeninį Nikon D200. Kai įsigijau Nikon D200, pajutau tikrąjį fotografavimo malonumą. Fotografuojant su skaitmena, nebeliko baimės, kad paspaudus paskutinį 36-ąjį kadrą, staiga pamatysi kažką nepaprastai įdomaus.
Labai svarbu keliaujant ir nardant susirasti gerą nardymo klubą, kurio instruktorius galėtų parodyti geriausias nardymo vietas. Tuomet gali pamatyti viską, kas tame regione įdomiausia – ryklius, delfinus, įvairiausias žuvis, gražius rifus, įdomiausius jūrų gyvūnus. Dažnam rykliui fotografuojantys narai nebe naujiena.
Kartą Maldyvuose fotografavau bangininį 5 metrų ilgio ryklį. Kai tik nutaikydavau aparatą – ryklys užsimerkdavo. Plaukiu, vėl prisitaikau – vėl užsimerkia. Pagaliau supratau – ryklys laukia blykstės žybtelėjimo. Juk nemalonu, kai į akis tau spigina.
Kartą nardėm Bora Boroj (Prancūzijos Polinezijoj). Aplinkui sukinėjosi geras tuzinas rifinių ryklių. Smalsiausias priplaukė ir ėmė sukti ratus aplinkui. Pasirodo, jis susižavėjo mano blykste ir užsimanė jo paragauti. Jam nepasisekė – trenkiau blykste per nosį.
Rykliai nėra patys maloniausi draugai po vandeniu, žaisti su jais nepatartina. Tačiau įdomu stebėti įvairias jų rūšis, perprasti elgesį, charakterius. Gražūs, grėsmingi, greiti, tobulų formų gyvūnai. Citrininiai rykliai (Lemon shark) gali jus pašiurpinti savo baisiais iššieptais nasrais. Jeigu matėte filmą „Žuviukas Nemo“, ten herojų prototipais pasirinkti būtent šie rykliai. Sidabriniai (Silvertip sharks) yra žymiai smalsesni ir simpatiškesni, o bangininiai primena banginius – plaukia lėtai, maitinasi tik planktonu ir smulkiais jūros gyviais.
Kartais vietiniai instruktoriai prieš ryklių fotosesijas užkasa po smėliu ar užkiša už rifų žuvų – jauką rykliams. Šie kaip mat atplaukia. Instruktoriai, per daugelį metų perpratę plėšrūnų charakterius, nebijo liesti jų pelekų. Tiesa, ir jie nepataria laikyti žuvies rankoje – tai būtų tas pats, kas tigrą šerti iš delno.
Delfinai, diugonis, vėžliai
Vienoje iš nuotraukų matome žaidžiančius delfinus. Jūroje pamatyti jų šėliones pavyksta labai retai. Fotografavau Raudonojoje jūroje, vanduo buvo labai šiltas, apie 29˚ C , tai tądien septynias valandas praleidau jūroje ir taip išsekau, kad maniau jau nebenuplauksiu iki katerio likusių 400 metrų. Kojas iki kraujo nutrynė plaukmenys. Ir ką Jūs manote, du delfinai, priplaukę iš abiejų pusių, leido man laikytis už pelekų, trečias delfinas stebėjo mane iš apačios, ir padėjo parsikapstyti iki laivo.
Seniai Raudonojoje jūroje norėjau pamatyti retą gyvūną diugonį. Nardėm šalia Safagos, staiga vienas įgulos narių sušuko: „diugonis“. Puolėm į vandenį, plaukiam kranto link, ir staiga 3-4 metrų gylyje subolavo šviesus kalnas. Netikiu savo akim, tikrai – diugonis!
Ramiai rupšnodama smėlyje augančią skurdžią jūros dugno augmeniją, ganėsi didžiulė, 3 metrų ilgio ir 1,5 metro aukščio jūros karvė – diugonis. Nekreipdamas dėmesio į būrį šalia jo plaukiančių ir fotografuojančių nardytojų, diugonis nuo ryto iki vakaro rupšnojo žolę, o vakarop, pamirksėjęs mažutėmis akytėmis ir žavingai paplaukiojęs priešais susižavėjusius nardytojus į kairę ir dešinę, mostelėjo galinga, panašia į delfino, uodega ir nuplaukė į jūrą.
Netoli diugonio ganėsi didžiuliai jūros vėžliai. Matyt artėjo jų poravimosi metas, jie rinkosi draugėn, nekreipdami jokio dėmesio į nardytojus. Jiems terūpėjo kuo daugiau prisiėsti.
Kurį vandenyną rinktis
Moorea, Prancūzijos Polinezijoje – rajų karalystė. Rajų plaukmenys, panašūs į sparnus, joms plaukiant būna 1,5-1,8 metro skersmens. Jų oda švelni. Kai žaisdamos prisiliečia, atrodo, tarsi šilku brauktų. Rajos labai mėgsta žaisti su nardytojais. Uodegoje turi aštrų spyglį, tačiau nė nežinau, ką joms reikėtų padaryti, kad savo ginklą panaudotų. Nuostabu plaukti su rajom... Rangeroa daugybė ryklių. Ten, kur teka povandeninės srovės, maždaug 50 metrų gylyje, kartais tūno iki 300 ryklių vienoje vietoje. Matomumas šiuose vandenyse - 60-80 metrų.
Fotografuojantiems nardytojams verta aplankyti Fidži – tai įstabiųjų minkštųjų koralų karalystė. Kokių tik formų ir spalvų čia nėra...Tai stebina, stulbina, pritrenkia. O ir žmonės Fidžyje malonūs ir draugiški. Šiltai buvom priimti Žano Mišelio Kusto nardymo centre. Buvome pirmieji iš tokio tolimo ir šiems žmonėms nežinomo krašto – Lietuvos.
Norite paplaukioti „medūzų sriuboj“ – vykite į Palau Mikronezijoje. Jų ten taip tiršta, kad vos gali praplaukti. Tai pasaulinės reikšmės medūzų ežeras. Medūzos nedilgina. Indonezijoj Kambal rifas aplieka neišdildomą įspūdį. Ten nepaprastai gausu koralų ir įvairių įvairiausių žuvų. Per keliolika minučių išpleškinau visą fotoaparatą.
Daug skaityta ir girdėta apie Pietų Afriką. Kiekvienais metais birželio mėnesį milijardiniai būriai sardinių plaukia pro Afrikos krantus. Paskui jas plaukia delfinai, rykliai, banginiai, skrenda aibės paukščių. Geriausia vieta tai migracijai stebėti – Mboity. Kaip bebūtų keista, vanduo šaltas – 17 laipsnių, ten tuo metu žiema. Milžiniškos bangos tiesiog svaidė mūsų laivelį. Jaučiausi siaubingai, pagalvojau: „kur aš pakliuvau ir ko atsitrenkiau į šį pasaulio kraštą?“.
Plaukioti pakilus milžiniškoms bangoms – pavojinga.Tačiau tai, ką pamatėme ir patyrėme, išliks visam gyvenimui. Ten aš padariau vieną geriausių savo nuotraukų, už kurią 2004-aisiais metais Lietuvos spaudos fotografų klubo buvau apdovanota I-ąja vieta fotografijos apie gamtą kategorijoje.
Mauricijus – piratų sala Indijos vandenyne. Trylika valandų skrydžio ir jūs Mauricijuje, kur vanduo visada šiltas. Žiemos ir vasaros temperatūra ten skiriasi tik 2-3 laipsniais.
Šiuo metu planuoju keliones į Filipinus Visayas ir Galapagų salas.
Fotovaržybos po vandeniu
Prieš keletą metų dalyvavau tarptautinėse povandeninės fotografijos varžybose Viduržemio jūroje greta Marselio. Buvo skirti 5 nardymai, nardymo trukmė – 90 minučių. Po penkių nardymų žiuri komisijai reikėjo pateikti 5 nuotraukas: vieną - plataus kampo, antrą – plataus kampo su modeliu, trečią – žuvies, ketvirtą – makro, penktą - poseidonijos, jūrų žolės.
Kiekviena šalis privalėjo turėti po du fotografus, du modelius ir vadovą. Iš Lietuvos aš buvau viena ir be modelio. Nutariau susirasti po vandeniu gražų rifą ir laukti – gal kas praplauks pro šalį. Tūnojau gal 20 minučių ir nufotografavau. Viena iš mano nuotraukų pateko į geriausiųjų dešimtuką. Visi buvo nustebę, o aš labiausiai.
Ilgą laiką fotografavau su Nikon D200, ir kaip tik tik vakar, prieš mūsų pokalbį, įsigijau Nikon D700. Pusę nakties negalėjau atsitraukti, bandžiau įvairiausius režimus. Pagaliau galėsiu išgauti tokias gilias spalvas, kokios būdavo skaidrėse! Nikon D200 – labai patogus, tačiau šviesos spindulių, vandens skaidrumo užfiksuoti taip, kaip skaidrėse, nepavyksta. Skaidrė buvo etalonas.
Beje, galėsiu pasinaudoti ir visais savo objektyvais. Kokius turiu? 60 mm 1:2,8 D; 105 mm MICRO 1:2,8 D; 20-35 mm 1:2,8 D; 80-200 mm 1:2,8 D; 28-70 mm 1: 2,8 G; 24-70 mm 1:2,8 G; 12-24 mm 1:4 G, 16 mm fisheye 1:2,8 D. Fotografijos po vandeniu – ne pats pigiausias malonumas. Dėklas fotoaparatui keliskart brangesnis už patį aparatą. Pirkau austrų firmos „Subal“ dėklą. Gana brangios blykstės.
Tačiau pradedantiesiems rekomenduočiau išbandyti po vandeniu fotografuojančias „muilines“ – iš pradžių svarbu išmokti derinti fotografavimo ir nardymo įgūdžius. Viena moteris, kurią mokiau nardyti, po vandeniu šiek tiek panikavo ir negalėjo tvarkingai kvėpuoti. Tačiau kai tik ėmėsi fotoaparato, akimirksniu pamiršo, kad nemoka kvėpuoti – iš karto įsitraukė į fotomodžioklę po vandeniu ir pradėjo beveik profesionaliai nardyti.
Klubas „Akvanautai“
Mūsų „Akvanautų“ klubas lyg viena šeima. Kartu nardome, kartu keliaujame. Nuolatos svečiuojamės vieni pas kitus, daug bendraujame.
Nardymas – ne vien vyrų užsiėmimas. Paskutiniajame safaryje po Raudonąją jūrą mūsų laivu plaukė dvidešimties žmonių grupė iš Lietuvos - penki vyrai, šeši vaikai, jauniausias – vos aštuonerių, ir devynios moterys. Paskui plaukiantis italų laivas negalėjo atsistebėti mūsų moteriška komanda ir vis kvietė kartu virti vakarienę. Vaikams nardymas buvo pats ryškiausias vasaros nuotykis – jie išnerdavo susižavėję ir vienas per kitą šaukdavo, kokių žuvų pamatė. Puldavo prie enciklopedijų ir aiškindavosi. Ar gali būti geresnė mokykla? Po kelionės jiems pažadėjau, kad baigiantis mokslo metams surinksiu pažymių knygutes ir visus gerai besimokančius vėl vešiuosi nardyti.
Tiesa, kokios gražios bebūtų salos ir vandenynai, kiek beviliotų amžinai šiltas oras – kažin ar norėčiau ten kraustytis gyventi. Kiekvieną kartą grįždama suprantu, kad geriausia yra čia, Lietuvoje. Čia gimiau, užaugau, čia mano Tėvynė.
