Pagerbdamas šv. Pranciškaus pasaulinę gyvūnijos dieną, spalio ketvirtąją, Ciūricho zoologijos sodas organizuoja atvirų durų dienas su programa ir įvairiais renginiais gyvulėliams pagerbti. Šią dieną švenčiamos šv. Pranciškaus varduvės. Krikščionys laiko šv. Pranciškų gyvūnų globėju. Pasaulinę gyvūnijos dieną skatinama pamąstyti apie gyvūnijos apsaugą, gyvūnų teises ir priežiūrą. Tikriausiai niekur pasaulyje tiek daug dėmesio nekreipiama į gyvulėlių ar gamtos augalų priežiūrą, kaip Šveicarijoje.
„Augalai verti pagarbos“, – neseniai pabrėžė Šveicarijos parlamento Ekspertų komitetas, kuris dar ir nurodė, kad jų žudymas moraline prasme yra blogis, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina žmogaus gyvybei gelbėti.
Parengtoje ataskaitoje „Apie augalų pasaulio būtybės orumą“ Šveicarijos parlamento federalinis Etikos komitetas nutarime „Dėl ne žmonių genų technologijų“, be kitų dalykų, pasmerkė net gėlių skynimą be priežasties.
Šveicarijos įstatymas, saugantis gyvulėlius, neseniai sugriežtino ir papildė įstatymą nuoroda, kad „Jei turi šunį, karvę ar jūrų kiaulytę, įstatymo vardu privalai jiems garantuoti ir laimingą jų gyvenimą.“
Šį rudenį tas įstatymas sukėlė net karštas diskusijas visuomenėje. Pavyzdžiui, jūrų kiaulytėms pritaikytas įstatymas. Šveicarų šeimos, turinčios vaikų, dažnai namuose augina jūrų kiaulytes, nes tai pats nereikliausias ir ganėtinai atsparus vaikų glamonėms gyvūnėlis. Šveicarų ekspertai įvardijo tai „neteisingu požiūriu“, jų teigimu, šiems socialiems keturkojams žmonės neatstoja jų gentainių draugijos svarbos.
Kad būtų visiškai patenkintas gerbtinas šių gyvūnėlių bendravimo poreikis, privalu jų auginti bent porą. Tas pats įstatymas galioja kitų graužikų, triušių bei paukščių auginimui. Naujajame įstatyme pabrėžiami nurodymai ir šunų augintojams: šunų kursai privalomi visiems keturkojams, ne tik išskirtinėms veislėms, kaip buvo pirma... Taip pat ir visi šunų augintojai privalo išklausyti paskaitų ciklą!
Kaimo ūkininkai taip pat privalo investuoti į savo augintinių laimę. Karves žiemą galima laikyti tvarte uždarytas ne ilgiau kaip dvi savaites.
Vis prisimenu vieno šveicaro senuko pasakojimą apie savo vaikystę Alpių kalnuose. Jo šeimos vyriškoji karta buvo Alpių piemenys. Senuko pasakoriaus veidas švytėjo didžiule laime! Jis nepaprastai vaizdingai pasakojo, kaip su savo seneliu dalyvaudavęs visose Alpių karvių šventėse.
Slėnių gyventojai savo kaimenes visai vasarai išgena į vadinamąsias alpines ganyklas, kurios yra aukštai aukštai kalnuose. Visam sezonui su kaimene lieka ir vadinamieji Alpių piemenys. Tai tam tikrą kalniečiams gerai žinomą profesiją įgiję, užsigrūdinę ir galintys gamtoje praleisti visą sezoną žmonės. Kiekvieną pavasarį, balandžio mėnesį, kai karvės išgenamos į kalnus, vyksta didžiulės karvių Išgintuvių šventės ir kiekvieną rudenį, kai spalio pabaigoje sugrįžta atgal – karvių Sutiktuvių šventės. Spalį karvutės apačioje visų labai laukiamos ir labai iškilmingai sutinkamos.
– Karvių švenčių laukdavau kaip didžiausių atlaidų, – susijaudinęs pasakojo man senolis. – Naktimis sapnuodavau pasipuošusių karvių bandas. Kalbėdavausi su jomis, žiūrėdamas į jų dideles gražias, tamsias, drėgnas, išmintingas akis, kuriose atsispindėdavo Alpių sniegynai, žydro dangaus mėlis ir klonių žaluma... Niekur kitur gyvenime tokių gražių ir stebuklingų Žemės paveikslų nesu regėjęs, kaip tose teisingose ir nekaltose karvių akyse...
Ankstų rytą nubudęs pažvelgdavau pro aušros nudažytus langus, ir iš rytinės prieblandos išnirdavo pirmosios šviesios mintys ir skaidrūs jausmai, o kalnai mane visai dienai palaimindavo naujiems darbams ir naujoms mintims. Mano siela suvirpėdavo ir suskambėdavo gražiausia kalnų melodija, jausdama, kad manęs laukia nepaprastų iškilmių šventė!
Kalnietės moterys ir vaikai su didžiausiu uolumu padėdavo papuošti karvutes kalnų rožių, kitokių žiedų ir žolynų vainikais. Iki švytėjimo nublizgindavome po jų kaklais pakabintus skambalus ir šeriniais šepečiais karvutes dailiai sušukuodavome. Pasipuošęs mamos išsiuvinėtais, gražiai išskalbtais ir išlygintais tautiniais rūbais, pašildytame šaltinių vandenyje mediniame kubile išmaudytas, kalnų žolelių nuoviru ištrinktais, dailiai sušukuotais lininiais plaukais, išvalytomis panagėmis, pasitempęs ir išdidus kaimo vyrų dūdų orkestre, kuriam vadovavo mano dėdė, mušdavau būgną.
Gėlėmis išpuoštoms karvutėms lipant į kalnus, mūsų orkestras, apsuptas būrio draugiškai ir linksmai mekenančių gražuolių, blizgančiais skambaliukais aidinčių avelių ir ožkelių, pūsdamas populiarias liaudiškas kalniečių melodijas ilgokai sekdavo iškeliaujančiai bandai iš paskos. Kopdavome paskui jas į kalną, kol pavargdavome. Kol pūtėjams pritrūkdavo kvapo... Šventoji banda, mūsų visų palaiminta, kopdavo vis aukštyn į auksines Alpes, kol pagaliau išnykdavo iš akių.
Graudus būdavo atsisveikinimas su ja iki vėlyvo rudens... tada vėl išgyvendavome naują – karvučių sutikimo – šventę... Tokių gražių sielą jaudinančių švenčių, kurios pakylėdavo virš kasdienybės ir materijos, tokių jausmų, kuriuos patyriau su savo seneliu, mano laike niekada daugiau nebus. Tas laikas man visą gyvenimą spindi gerumu, kurio dabartiniame laike labai labai trūksta...
Kiek prisimenu iš savo senelio, irgi Pranciškaus, pasakojimų, šv. Pranciškus buvo pats artimiausias ir senajai lietuviškai dvasiai krikščionis, savo maldose bei giesmėse šlovinęs sesę saulę, brolį mėnulį, net brolį vilką ir sesę mirtį... Šv. Pranciškus visada vaikščiojęs basas, sakęs ugningus pamokslus paukščiams ir žuvims, ugniai ir vandeniui, vėjui ir lietui. Vyriausias Italijos šventasis globėjas Asyžietis, gyvenęs XI–XII a., paskelbtas ir gamtos globėju. Kiek prisimenu, mano senelis labai didžiavosi tokiu šventu savo vardu ir nuo pat vaikystės norėjo užaugti panašus į gyvulių globėją – šventąjį Pranciškų!
Tuos krikščioniškus dalykus nuo mažumės gerai žino kiekvienas šveicaras ir stengiasi perduoti savo vaikams bei anūkams.
Todėl šiandien, šv. Pranciškaus dieną, spalio saulutei gerokai pakopus į rudenišką dangų, pakviesta savo bičiulės šveicarės, aštuoniasdešimtmetės ponios Vekselberg, išsiruošiau į labdaringą kelionę, skirtą gyvulėliams sušelpti, miesto 62–ojo maršruto autobusu. Maršruto pabaigoje, priemiestyje, ponia Vekselberg jau keleri metai turi nusižiūrėjusi jos globos laukiančių, puslaukinių (šernų ir kiaulių mišrūnų) rasei priklausantį „kriukučių” (jos žodžiais) būrį.
Vienas šveicaras pensininkas nuosavame sode įkūrė gausią didelių juodųjų šernų ir kiaulių mišrūnų fermą. Ja gali rūpintis ir kiekvienas miesto gyventojas. Žodžiu, kas tik turi gerą, gailestingą gyvulėliams širdį.
Prieš trejus metus apie tai sužinojusi Vekselberg tuojau pat nusipirko antrą mini šaldytuvą maisto atliekoms laikyti ir ėmė kaupti jame dovanėles ypatingosioms „kriuksėms“. Ji pati į tą nepaprastą fermą vyksta kas savaitę, veždama joms savo maisto atliekas. Tą patį daro ir kelios jos šveicarės kaimynės.
Ferma, kurią šiandien, šv. Pranciškaus dieną, turėjau laimės pamatyti pirmą kartą, atrodė įspūdingai. Mažiausiai trys ar keturios augintinių kartos laimingos kriuksėjo erdviame pensininko sode. Viename sodo plotelyje, po stogu, buvo įrengta valgykla su mediniais giliais loviais. Toliau – miegamieji su stipriais elektriniais žibintais, šildančiais žiemą (nors ta juodoji rasė ypač atspari šalčiams!); per sodą skersai ir išilgai nutiesti žvyruoti juodųjų kiaulių pasivaikščiojimo takai...
Juodųjų gyventojų buvo visur, tuo įsitikinau apmetusi akimis visą aplinką. Valgykloje prie puspilnių lovių vaišinosi pora sunkiasvorių subrendusių kiaulių su keliolika įvairaus dydžio anūkų ir proanūkių... Miegamajame ilsėjosi dvi kūdikių besilaukiančios storulės motininės „kriuksės“. Pasivaikščiojimų takais krypuodamos į visus šonus lėtai pėdino pora išskirtinai sunkių damų su savo tokios pat rūšies jaunesnėmis, smulkesnėmis ir lengvesnėmis giminaitėmis.
Grįžtant atgal kitu sodo pakraščiu, nuolaidžiajame jo kampe pastebėjau įrengtą kanalizacijos nutekėjimo mechanizmą ir lauko dušą, kuris, be abejo, tarnavo higieninėms fermos gyventojų reikmėms.
Viskas įrengta pedantiškai nepriekaištingai, pagal šveicariškas taisykles ir gyvulėliams skirtus įstatymus.
Kol gerą valandą džiaugėmės šiuo didmiesčio pakraštyje įsikūrusiu gyvuoju pasauliu, net nepastebėjome, kaip aplinkui prisirinko dešimtys jaunų miesto gyventojų šeimų su vaikais. Kiekvienas vaikiukas rankose nešė tai po kibiriuką, tai po krepšelį padžiūvusios duonelės atliekų ar kitokį induką, pritaikytą laikyti bei saugoti savo šeimos maisto atliekoms, ir jomis vaišino fermos gyventojus.
Prasidėjo tikras vaikų džiaugsmo spektaklis! Tai buvo beveik išimtinai mišrios jaunos šveicarų šeimos. Į savo azijietes ar afrikietes mamytes atsigimę šokoladiniai vaikiukai, kalbantys šveicarišku dialektu, buvo be galo gyvi ir judrūs... Gyvajame lauko teatre ėmė trūkti prestižinių vietų (arti aptvarų), iš kur galima stebėti ir bendrauti su patenkintomis „kriukutėmis“, todėl mudvi nutarėme vykti namo.
Kai autobusas sustojo mums reikiamoje išlipti miesto centro stotelėje, priekyje, prie vairuotojo durų, ant baltajuosčio banguoto kaip skalbimo lenta kvadrato tupėjo baltas, gauruotas lyg šiaurės meška mokytas šuo, kurį stipriai įsikibusi už pasaitėlio laikė neregė moteris. Tai dar viena išskirtinai garbinga gyvulėlių rasė, skirta nelaimingiems neregiams. Jų mieste galima pamatyti kasdien net po kelis.
Gerųjų šunelių, baigusių aukštuosius mokslus, daug... Didžiulė pagalba neregiams ir silpnaregiams! Tie mokytieji keturkojai draugai–šunes viską supranta, puikiai pažįsta visą miesto planą, viską išmano, tik nemoka kalbėti. Mokytieji šunes žino visas pagrindines miesto parduotuves, bankus, restoranus, turgelius, vaistines, klinikas, – žodžiu, atmintinai išmokę visus kelionių maršrutus, kuriais tik prireikia keliauti jų nematančiam šeimininkui. Tereikia aklajam šeimininkui garsiai ištarti norimo pasiekti miesto objekto vardą, ir šuo tuojau pat vykdo užduotį. Jei kelias netolimas, abu, vadovaujant šuniui, eina pėsti, jei toliau – šuo veda prie reikalingos važiuoti troleibuso ar tramvajaus stotelės, atsitupia ant juostuotojo kvadrato ir kantriai laukia, kol privažiuos autobusas, atsidarys priekinės vairuotojo durys ir šeimininkas tramvajaus vairuotojui pasakys, iki kurios stotelės jiems reikia važiuoti.
Privažiavus reikiamą stotelę, vairuotojas aklajam praneša, o šuo, atsargiai išlaipinęs savo šeimininką, veda jį toliau, ten kur reikia. Sakoma, nėra buvę, kad keturkojis draugas užsižiopsojęs suklystų, pavyzdžiui, pereidamas per pėstiesiems skirtas zebrų linijas, gana sudėtingas požemines gatvių perėjas ar sankryžas, ar padarytų kokią neleistiną klaidą.
Miesto Raudonajam Kryžiui priklausantys išmokyti šunys gali vienišiems, neįgaliems žmonėms suteikti ir kitokią pagalbą. Pavyzdžiui, atrakinti ar užrakinti (tam įrengiami specialūs užraktai) butą, paduoti šlepetes, lazdą, telefono ragelį, padėti nusirengti – nutraukti drabužius ir t. t.
Kai sugrįžau namo, prie durų kantriai laukė mano kaimyno narkomano Mišelio globotinis – keturkojis draugas – gražuolė juoda, žvilganti trumpaplaukė retriverė Lūna. Pamačiusi mane užvertė galvą, aiškiai norėdama su manimi pasisveikinti. Jos didelės juodos akys spindėjo meile ir draugiškumu. Mudvi buvome geros draugės! Lūna mūsų name gyvena seniai, tiek, kiek ir nelaimingasis šveicaras narkomanas Mišelis.
Jau seniai Šveicarijos socialinio gyventojų aprūpinimo tarnybos ir miesto psichologijos centrai narkomanams priskiria protingus šunis, daugiausia taikiuosius ir draugiškuosius labradorus. Tiekimo tarnybos skiria šunims nemokamo ėdalo, kurį narkomanas privalo reguliariai parsinešti. Narkomano draugystė su šunimi, psichologų nuomone, naudinga daugeliu atžvilgių. Niekur nedirbantys narkomanai gauna ilgalaikį įpareigojimą rūpintis savo keturkoju draugu. Jie gali puikiai bendrauti su šunimi: išsipasakoti savo bėdas, išlieti susikaupusį širdies skausmą... ir privalo eiti šunų priežiūros mokslus.
Perdozavus narkotikų ar atsitikus kokiai kitai nelaimei, narkomano šuo prišaukia aplinkinių ar kaimynų pagalbą. Dėl neaiškių aplinkybių narkomanui pradingus, šuo parodo policijai visas vietas, kur lankydavosi jo šeimininkas, padeda ieškotojams susivokti, kas galėjo pražuvėliui atsitikti... Sunku išvardyti visus gerus darbus, kuriuos gali atlikti gelbėdamas savo šeimininką šuo.
Dažnai, Mišelio išleista lauk, Lūna stovi prie namo durų ir kantriai jo laukia. Lūna tapusi visų namo gyventojų geru ir patikimu draugu. Tereikia atrakinti, atidaryti namo duris ir garsiai Lūnos paklausti „Kur Mišelis?“ – nėrusi tarp kojų, ji skubiai užbėga į trečią namo aukštą ir, sustojusi prie Mišelio durų, ima garsiai loti...
Šiandien mano pareiga buvo Lūną švelniai paglostyti, pasiūlyti jai kokio nors skanėsto ir pasveikinti su šv. Pranciškaus diena. Palinkėti jai ramių ir laimingų metų!
Likti kartu su savo šeimininku sveikai ir protingai iki kitų metų šv. Pranciškaus dienos – spalio ketvirtosios!
Apsidžiaugiau, kad Lūna viską, ką jai pasakiau, gerai suprato ir atsidėkodama palaižė mano ranką.
