Nuo tos akimirkos pradėjau domėtis ta šalimi, iš kurios zen mokymas pasiekė Lietuvą. Ir tik po devynerių metų fiziškai pats išsirengiau į Seulą Hwa Gye Sa šventyklą, kur priėmiau įžadus ir pagaliau tapau budistų vienuoliu. Apie savo dvasinius išgyvenimus tikiuosi parašyti knygą, o čia tai tik mano kuklūs užrašai apie keliones, žmones, įvykius.
Ten, kur šiuo metu esu
Korėja – šalis, patyrusi labai daug vargo, ir tik paskutiniuosius 20 metų gyvenimas joje pradėjo gerėti. Azijietiško darbštumo ir atsidavimo dėka ekonomika išaugo iki tiek, jog šalis tapo viena turtingiausių pasaulyje.
Jos geografinė padėtis tokia, kad nėra jokių galimybių sėsti į automobilį ir keliauti po kaimynines šalis. Sausumos kelias neegzistuoja. Iš šiaurės „kaimyniška“ Šiaurės Korėja, o iš visų kitų pusių - vanduo. Daugelis korėjiečių nėra kur nors išvykę svetur ir užsieniečiai, kuriuos mato vietiniai – daugiausia amerikiečių kareiviai.
Daug kartų Korėja buvo okupuota japonų. Bet mane labiausiai domino ne istorija ar šalies perspektyvos. Atvykau įgyti tam tikro mokymo. O pirmiausia - pažinti save. Rytuose išminčiai niekados neperduoda tiesiogiai išminties. Juo labiau užsieniečiams. Ir mano Mokytojas, zen meistras Seung Sahnas savo laiku už tai buvo labai kritikuojamas.
Pusė korėjiečių, sugebančių kažkuo tikėti – netiki, o kitos dalies pusė tiki į Kristaus mokymą, o kita - į Budos. Visgi, kad į ką betikėtų korėjietis, pirmiausia visada bus korėjietis, o tik po to kam nors atsidavęs...
Kadangi šiuo metu esu vienuolis, tai mano pareiga susitikinėti su zen vienuoliais, kartu praktikuoti, bendrauti ir taip pažinti budistinę kultūrą. Zen pirmiausiai pasklido po pasaulį iš Japonijos. Tai japoniškas žodis. Korėjietiškai tai būtų – son.
Šioje šalyje tūkstančiai veikiančių budistinių šventyklų, suręstų vaizdingose kalnuotose vietose, prie upių ir ežerų. Moterų ir vyrų vienuolynai visuomet atskiri. Dauguma vienuolių nekalba angliškai.
Budistinio mokymo esmė – meditacija. Žiemą ir vasarą trims mėnesiams visoje šalyje uždaromos nuo pasauliečių šventyklos ir sėdima. Yra ir tokios šventyklos, kuriose gali sėdėti ir tik pasauliečiai, prižiūrimi vienuolių.
Tai, kad vienuolis aukštai kalnuose užsidaro nuo gyvenimo keliolikai metų ir atsiduoda meditacijai – normalus reiškinys. Pirmas kartas, kuomet aš atsisėdau ant meditacinės pagalvėlės tikroje korėjietiškoje šventykloje, buvo du tūkstantųjų spalio penkioliktąją He In Sa zen centre. Tai buvo didžiulis pasiekimas mano gyvenime.
Ne kiekvienam lemta papulti ten, kur medituoja vienuoliai. Ši vieta visuomet yra apsaugota nuo „blogos energijos“, o svetimšaliai – „bloga energija“, nes gali suardyti ten vyraujančią praktikos harmoniją. Pirmas įspūdis po kelių valandų sėdėjimo – neišpasakyta tyla. Tyla visame kame. Ir viduje, ir išorėje.
Mane visada domino tyla viduje. Kaip Paulius Normantas yra pasakęs: „Kai pradedu jausti vėją viduje, žinau, esu namuose. Ir nesvarbu, kur aš būčiau, kokioje geografinėje zonoje“. O manyje tyla. Ilga, ilga, ilga tyla, kurioje nėra jokių minčių, nes jau pats mąstymo egzistavimo faktas būtų didžiausias akibrokštas.
Po kelių dienų aš paklausiau Mokytojo, kas tai, kuomet aš patyriau tą fizinę tylą. Jis atsakė: „Tuomet patyrei, dabar klausdamas - praradai“. Tad pirma patirtis ir liks pirma... Tuomet supratau, kodėl vietiniai taip saugo savo meditacijos vietas, kodėl jos aukštai kalnuose paslėptose olose, kažkokiose meistrų iš akmens ir rastų suręstose šventyklėlėse.
Ilgai korėjiečiai niekaip negalėjo suprasti, kad vakariečiai sugeba sėdėti sukryžiavę kojas, ir dar lotoso ar pusiau lotoso pozicijoje. Tačiau mes galime ir ne blogiau už vietinius. Tai įrodė mano patirtis. Visos užsibrėžtos ribos glūdi mūsų sąmonėje.
Dauguma vakariečių – vienuoliai iš Amerikos, Europos. Gyvenantys čia ne vienerius metus, apkeliavę daugybę šventyklų. Metai po metų vis labiau ir labiau pažindamas šią meditacinę tradiciją, pradėjau po truputį ir save pažinti. Suvokti tą melą, kurį laikiau už gryną pinigą. Kur buvau savo paties atvaizdo pajacas.
Kuomet Japonija okupavo Korėją, kiek galėdama stengėsi sujaponinti vietinį budizmą, pakeisti pagal savo kurpalių. Tai labai skausmingai atsiliepė šios šalies dvasinei praktikai. Pirmiausia stengėsi jėga apvezdinti vienuolius. Tie vienuoliai, kurie laikėsi celibato, turėjo slapstytis kalnuose, maskuotis po paprastais rūbais. Tačiau tai daugiau valdžios ir dvasinių lyderių santykis.
Japonija visą laiką buvo sukarinta valstybė ir savo vidumi tokia išliko iki mūsų dienų. Šiuo metu Japonijoje vėl jaučiamas nacionalizmo pakilimas. Korėja arti Kinijos ir šios ne itin karingos valstybės dėl savo vidinių nesutarimų niekaip negalėjo susivienyti kovai prieš grobikus.
Korėja – ypač siekianti mokslo šalis. Ir religija, ir šamanizmas yra vieni stipriausių šiame regione. Mokytis tao, budizmo, šamanizmo plūsta žmonės ir iš Kinijos, nes ten situacija nėra labai palanki šiai dirvai.
Korėjiečiai laisvi, atsipalaidavę, nepriklausomi žmonės. Šventyklose nėra labai griežtos tvarkos. Jei nusikaltai vienoje, tai kitoje visai į tai nekreipdami dėmesio gali tave priglausti. Bendravimas paremtas širdimi, emocijomis, atvirumu.
Azijos žmonės ir iš judesio gali atskirti, kokią mintį tu turi galvoje. Labai vertinamas nuolankumas. Galite įsivaizduoti keliu riedantį Hyundai firmos limuziną, kurio vertė apie 60 000 dolerių. Per kelią tipena senutė, kuri tikrai nesuspės pereiti, kol degs raudona šviesa. Vairuotojas sustoja. Ir ne tik laukia, bet pats išlipęs jai padeda pereiti gatvę. Tai dažnas atvejis, ir tai man teko matyti.
Ar kitas atvejis. Stovime stotelėje keturiese. Vakaras, šaltoka. Vienas seniokas nupėdina iki karštų pyragėlių pardavėjos ir nuperka keturis, visiems po vieną. O man - specialų vegetarišką, su trintų pupų įdaru... Visi lyg niekur nieko padėkoja ir puola valgyti.
Didelė pagarba vyresnio amžiaus žmonėms. Ir pats bendravimas paremtas amžiaus skirtumu. Dvi susitikusios merginos pirmiausiai sužino, koks yra jų amžiaus skirtumas ir tik po to, viena tapusi vyresne, kita jaunesne, dėsto savo reikalus. Net kalba naudojama skirtinga.
Visa tai išlikę nuo Konfucijaus mokymo, kuris šalyje buvo labai stiprus. Ir šiomis dienomis tai pagrindinis bendravimo, elgsenos ir etikos kodeksas. Bet, kaip minėjau ankščiau, korėjiečiai tikrai laisvi žmonės. Matyt dėl to, kad šalis ilgą laiką buvo okupuota ir jos gyventojai turėjo tik klausyti komandų ir jas vykdyti, gyventi griežtai nustatytomis taisyklėmis. Pažeisti bet kokią taisyklę tapo tam tikra laisvės išraiškos forma.
Tas išliko ir iki šių dienų. Jei parašyta, kad ten ir ten vaikščioti draudžiama (tarkime, yra draustinis ar nacionalinio parko saugoma teritorija ) tai būtinai patrauks ten, kur negalima. Neretai mes pajuokaujame, jei nori, kad korėjietis kažko nedarytų, parašyk, kad darytų...
Sėdime mes vieną vasaros vakarą aukštai ant kalno viršūnės, ant didelės uolos. Po mumis miškai, kalnai, miškai. Regi gal kokius 10 km. į priekį. Net vandenyną matai. Taip mums medituojant aukštai praskrenda taoistas, mosikuodamas savo ilgomis rankovėmis, ant tigro kalno apačioje kvadodama prašuoliuoja pusnuogė šamanė.
“Visa kaip viena šeima. Išlenda mažas gyvūnėlis su elnio ragais, akmuo pradeda verkti… visai kaip namie…” Šia scena iš paveikslo ir užbaigiu trumpą savo eskizą iš Korėjos.
Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas)
