Grįžti atgal į Nairobį nusprendėme autobusu, kad išnaudotume progą daugiau pamatyti. Autobusas paima nuo viešbučio ir pristato į kai kuriuos brangesnius viešbučius Nairobyje. Prieš važiuojant į Nairobį Tanzanijoje iš vietinių prisiklausome daugybę patarimų ir pasakojimų.

Pasak vietinių, privalome reikalauti, kad autobusas išleistų prie viešbučio, jokiu budu nelipti iš jo. Daiktus atimti gali tiesiog miesto centre prikišę peilį. Geriau apsistoti viešbutyje ne miesto centre, kad kilus neramumams būtų lengviau iš jo išvažiuoti. Gavę tokią informaciją važiuojame į Nairobį su baime.

Atvykus į Keniją gavome vienkartinio įvažiavimo vizą. Ji gerokai pigesnė. Tačiau sakėme, kad vyksime į Tanzaniją ir grįšime atgal. Pagal susitarima tarp keletos Rytų Afrikos šalių, keliaujant po Ruandą, Tanzaniją ir Keniją, nereikia daugkartinio įvažiavimo vizos, galioja vienkartinė.

Skaičiau, kad vizoje turi būti kažkokia nuoroda. Su baime paduodu pasą, nes nežinau ar vieno pasienio posto pažadai galioja ir kitame. Maloniai nustembame, kai pareigūnas su šypsena grąžina pasus sakydamas „pažadas yra pažadas, jums mokėti už vizą nereikia“. Sienos kirtimo procedūra užtrunka apie pusvalandį. Šiek tiek primena pasienį su Lenkija prieš 10 metų.

Nairobyje gyventojų tiek, kiek visoje Lietuvoje, bet kamščiai panašūs kaip Vilniuje, parkavimo problemos irgi panašios. Autobusas ilgai suka ratus, kol randa kur sustoti. Nelipu, bijau. Vairuotojas žadėjo nuvežti iki viešbučio. Šiaip gal ir nevežtų, bet ką su mumis tokiais darysi. Prie viešbučio pasitinka vietinės kelionių agentūros vadovas.

Agentūra, kuri mumis rūpinosi Tanzanijoje, nepaliko likimo valiai ir Kenijoje. Firmų vadovai draugai – verslo partneriai bendradarbiauja ir vieni kitus rekomenduoja turistams. Kadangi turime vieną laisvą dieną, noriu aplankyti Nakuru ežero nacionalinį parką. Turėdama patirties Tanzanijoje - negalima viskuo aklai tikėti - prieš vykdama į Keniją apklausiau keletą firmų, kiek kainuoja tokia dienos išvyka. Kaip ir tikėjausi, rekomeduota firma pasiūlė aukščiausią kainą.

Nusiderėti pavyko tik todėl, kad turėjau kitų firmų pasiūlymus. Nelabai malonu per atostogas rinkti informaciją, bet tai vienintelis būdas nebūti apgautam. Firmos atstovas pasisiūlo aprodyti Nairobį. Vyksta masajų turgus, todėl smalsu palyginti masajų turgus Nairobyje ir Tanzanijoje. Naujasis mūsų gidas juokiasi iš mūsų pasakojimų apie nesaugumą Nairobyje. Situacija seniai stabili. Svarbu nesinešioti su savimi daug daiktų. Neiti į tam tikrus nesaugius rajonus. Iš principo nieko labai skirtingo nei pas mus.

Masajų turgus, išsidėstęs stačiuose šlaituose palei kelią, labiau primena mūsų Gariūnus, nei tikrą masajų turgų. Apinkui malasi ,,gidai“. Jie vedžioja po turgų. Jei į akis krito koks daiktas, jį nešioja, o apėjus turgų dėl kiekvieno jų deramasi kaina. Galima po turgų vaikščioti ir be ,,gido“, bet jie veikia ir kaip apsauga nuo kišianvagių.

Medžio drožiniai Tanzanijoje brangesni, bet kokybė žymiai geresnė. Taip pat atvykus iš Tanzanijos labai svarbu susigaudyti valiutų kursuose. Vos neįsigijau pintos lėkštės už 50 USD, galvodama, kad ji kainuoja 5 USD. Pats Nairobis daro neįdomaus didmiesčio įspūdį. Daug modernių pastatų, vienas kitas senovinis, viena kita bažnyčia, mečetė, didžiulis nacionalinio radijo ir televizijos pastatas....

Didesnį įspūdį palieka policininkai, piko spūsčių metu kiekvienoje sankryžoje reguliuojantys eismą ir baltais chalatėliais apsirengę pardavėjai bei neįtikėtina švara turgaus mėsos ir žuvies skyriuose. Gal kitu atveju į tai neatkreipčiau dėmesio, bet juk mes esame Afrikoje!

Nakuru ežero nacionalinis parkas

Nakuru ežero nacionalinis parkas nuo Nairobio nutolęs 160 km, nuo Nakuru miesto 4 km. Tai ketvirtas pagal dydį Kenijos nacionalinis parkas ir antras pagal lankytojų skaičių.

Kadangi Tanzanijoje lankėmės Manyara ežero nacionaliame parke, kuris priklauso tam pačiam tektoninės plokštės lūžiui, įdomu kaip lūžio vieta atrodo Kenijoje. Prieš 12 milijonų metų susiformavusio lūžio slėnyje esantis šarminis Nakuru ežeras tapo daugybės flamingų ir pelikanų namais. Dėl globalių klimato kaitos reiškinių ežero vandens lygis nuolat mažėja. Vandens užterštumo problema Nakuru ežero irgi neaplenkia.

Iš ryto nuo viešbučio mus paima automobilis, kurio vairuotojas mums bus ir gidas po Nakuru ežero parką. Sistema tokia pati kaip ir Tanzanijoje: agentūros vadovas išlydi, bei susitartu laiku atvažiuoja prie viešbučio pasitikti. Nustebina automobilis. Jei Tanzanijoje po parkus važinėja džipai, tai čia galima ir mikroautobusais važiuoti. Svarbu būtų nukeliamas stogas.

Kai gidui išreiškiu nuostabą dėl tokio automobilių skirtumo, gaunu atsakymą, kad tokio tipo mašinomis važiuoti pigiau. Labai nustebau, nes safaris Tanzanijoje kainavo pigiau. Palyginimui už 200 USD/dienai Tanzanijoje mes gavome vairuotoją, 3 kartus maitinimą, nakvynę viešbutyje, bei parko lankymo mokesčiai buvo sumokėti. Kenijoje už 200 USD/dienai mes gavome vairuotoją su žymiai prastesniu automobiliu, pietus bei sumokėtus parko lankymo mokesčius.

Vairuotojas-gidas noriai pasakojo apie Keniją, bet kad jį išgirsčiau teko sėdėti priekyje ir klausyti ausis ištempus. Mikrofonu pasinaudoti nenorėjo. Neramumai Nairobyje turėjo neigiamą poveikį turizmui. Gidas prisipažino, kad mes jo antri klientai šiais metais. Pagal programą turime sustoti ant šlaito pasigrožėti slėnio panorama. Realiai vaizdas labai panašus kaip Tanzanijoje: statūs šlaitai, viduryje plati lygumos juosta su daug ežeriukų bei vietomis pūpsančiais ugnikalniais. Veikiančių jų mažai belikę.

Kadangi gidas prieš važiuodamas nespėjo išgerti kavos, tai važinėjame ir stoviniavome prie kiekvienos užeigos, kol radome kavos. Pakeliui pravažiuojame Naivasha ežerą. Gidas pasisiūlo už papildomą mokestį tenai užsukti. Nusprendžiame iš pradžių apžiūrėti Nakuru, o jau paskui, jei liks laiko...

Pats Nakuru ežeras niekuo neįspūdingas vandens telkinys. Kaip ir visuose parkuose, išlipti iš mašinos galima tik tam skirtose vietose. Labai apsidžiaugiu kai leidžia išlipti prie būrio pelikanų. Tokios gausybės paukščių nėra tekę matyti. Tiesa, jie arti neprisileidžia, pradėjus artėti, tolsta, išlaikydami tą patį jiems saugų atstumą. Su marabu kiek geriau, jie prisileidžia kiek arčiau. Gidas užsiėmęs telefoniniais pokalbiais, todėl apie pelikanų gyvenimą išgirsti nesitikiu.

Flamingų iš taip arti apžiūrėti neišeina. Pievose prie ežero ganosi buivolų bandos. Jų šiame parke gausybė. Pasak gido netgi per daug, nes plėšrūnai nebespėja sumedžioti, nebeužtenka visiems žolės, netgi galvojama dalį buivolų perkelti kitur. Nustebina prie ežero gulintis baltasis raganosis. Tanzanijoje jie laikosi toli nuo kelių, o čia galima privažiuoti visai arti.

Dideli, pavojingi gyvūnai šiame parke elgiasi labai ramiai. Netgi raganosė su mažyliu ramiai ganosi palei kelią, visiškai nereaguodama į automobilius. Pavyksta pamatyti didžiausią pasaulyje antilopę. Labai nesimpatiškas gyvūnas, lyg būtų nutukusi karvė. Gidas pasitaikė keistokas. Mobiliu nustojo kalbėti tam, kad paklaustų ar ne metas važiuoti pietauti. Visiška priešingybė gidui Tanzanijoje.

Viešbutis, kuriame pietavome, padaro didžiulį įspūdį sutvarkyta aplinka ir daugybe žydinčių gėlių. Maistas neblogas. Įsitaisėme prie staliuko lauke, su vaizdu į netoliese baloje gulintį buivolą. Popietinis pasivažinėjimas po parką priminė košmarą.

Vairuotojas-gidas kalbėdamas mobiliu lekia parko takais, o aš rėkiu, kad stabteltų, nes noriu nufotografuoti pastebėtą gyvūną. Pamatėme tuos gyvūnus, kurių nepamatyti neįmanoma.

Pro žolėje sėdintį nediduką gyvūną, gal hieną, pralėkėm, nespėjus man paprašyti sustoti. Pasak gido, tiesiog nepasisekė pamatyti plėšrūnų. Apie tai, kad į parką važiavome 3 valandas, o atgal parlėkėm per valandą, tai nėra ir ko labai stebėtis. Jei tokį gidą butume turėję 7 dienų safario po Tanzaniją metu, būtume nieko nepamatę. Geras gidas safaryje yra nepaprastai svarbu, o puikūs gidai, pasirodo, yra ne visi.