Portugališko žavesio lengvai nenupasakosi. Neatrasta Pietų Europos dvasia ten puikiai dera su akį rėžiančiais vaizdais. Autentika pulsuojantys senamiesčiai ir šiukšlėse skendintys miestų pakraščiai, siauromis gat¬vėmis barškantys jaukūs tramvajai ir juose besidarbuojantys nepastebimi mikliarankiai kišenvagiai. Greta namų senukai žaidžia domino, mezginiais jaukiai apsikrovusios sėdi mielos senučiukės, o vos už poros šimtų metrų ant kartoninių dėžių miega benamiai. Tačiau portugališkas gyvenimas tuo ir žavus – niekada nežinai, ką pamatysi už kampo.
Ypatinga Lisabonos aura
Atskrendame į Portugalijos sostinę Lisaboną ir, išėję iš oro uosto, nieko aplink negirdime, išskyrus „oi, oi, oi“. Šaukdamas „oi“ mojuoja taksistas, „oi“ puldama į namiškių glėbį sako apyamžė portugalė, „oi, oi“ kraudamas lagaminus į autobusą linksi vairuotojas. Nes „oi“ Portugalijoje – ne mūsiškis nuostabą reiškiantis ištiktukas, o paprasčiausias „labas“.
Portugalijoje sveikinasi visi: seni draugai, pirmą kartą susitikę žmonės. Nesvarbu, kur būtum, ką veiktum, jei tik sugausi įdėmų portugalo žvilgsnį, tuoj pat iš jo sulauksi „oi“. Miela, šilta ir labai svetinga. Portugalai garsėja tuo, kad gerai moka sutikti ir išlydėti svečius.
Čiumpame taksi, susikrauname mantą ir dardame į Lisabonos senamiestyje įsikūrusį viešbutį. Važiuojame, o akys tik ir raibsta nuo ypatingo miesto grožio. Aukštyn kylantys senoviniai pastatų bokštai, raudonų čerpių stogai ir daugybė balkonų balkonėlių, pro kuriuos į gatvę dairosi juodbruviai vietiniai. Tačiau Lisabona ne tik jauki ir miela. Negalima nepaminėti, kad, vos pasukus už kampo, galima pamatyti krūvas šiukšlių, ant šaligatvių miegančių benamių, pagauti įkyriai kiekvieną prašalaičio žingsnį sekantį įtartiną žvilgsnį.
Paini miesto raizgalynė
Lisabona – vienas painiausių tarp miestų, kuriuose tik teko būti. Portugalijos sostinė palyginti nedidelė, tačiau pirmą kartą ja klaidžiojant ima ir susisuka galva, net žemėlapis negelbsti. Mažos siauros gatvės, daugybė panašių pastatų, viadukai, tiltai, sudėtingos sankryžos, mm, kur esame? Vėl pasiklydome? Viešbutuko, kuriame apsistojome, šeimininkui pasiskundėme, kad ne kartą ir ne du Lisabonos senamiestyje pasiklydome, o jis ramiai palinksėjo galva ir patikino, kad visiems taip būna. „Orientuokitės pagal saulę“, – rimtai patarė jis.
Lisabona – miestas, kuriame zuja tramvajai. Po senamiesčio kalvas galima pasivažinėti bene seniausiu Europoje iki šiol veikiančiu tramvajumi. Kelionė 28 numeriu pažymėtų geltonų vagonėlių virtine aprašoma bene visuose kelionių vadovuose. Dienos bilietas, kurį įsigijęs gali važinėtis visą dieną, įlipti ir išlipti bet kurioje stotelėje, kainuoja 3,5 euro.
Nusiperkame talonėlį, palaukiame kelias minutes stotelėje ir mes – jau tramvajuje. Visas jo vidus – lubos, grindys ir sienos – pagamintas iš medžio. Prie vairuotojo kabinos kabo lentelė, raginanti saugotis kišenvagių.
28-ojo tramvajaus maršrutas driekiasi per visą senamiestį, o kartu ir žymiausias Lisabonos vietas. Siauros gatvelės, šimtmečius skaičiuojantys pastatai – pro tramvajaus langus viena grožybė keičia kitą.
Apdainuoja nelaimingą meilę
Tramvajus sustoja netoli naktiniu gyvenimu garsėjančio Bairro Alto rajono. Lauko kavinukės, restoranai, naktiniai klubai, iš kurių į gatves liejasi fado garsai. Tačiau žinome, kad čia fado – gitaromis akomponuojamų dainų apie nelaimingą meilę, namų ilgesį ar jūrą, geriau nesiklausyti, nes tai tik turistams skirta pramoga. Viešbučio šeimininkas mums užrašė vieno klubo, įsikūrusio gretimame Alfamos rajone, adresą ir siūlė fado klausytis tik ten.
Įkišame nosį į rekomenduotąjį restoranėlį ir suprantame, kad greitai iš čia neišeisime. Pilvotas šeimininkas su tankiais juodais ūsais jau sodina mus prie vieno iš stalelių ir siūlo paragauti skaniausio jo vyno. Vietiniai ne kartą pasakojo, kad rasti, kur pasiklausyti autentiškų fado dainų, Lisabonoje sunku. Dauguma panašių restoranų ar klubų yra skirti turistams vilioti ir turi mažai ką bendro su tikromis, už širdies griebiančiomis meilės raudomis. Tačiau mes neapsigavome.
Mažame senamiesčio restoranėlyje, be mūsų, nebuvo nė vieno užsieniečio. Vakarieniavo ir fado klausėsi, o kartais ir patys jam pritarė tik vietiniai. Jokios scenos, tik dvi kėdės užeigos viduryje, ant kurių sėdėdami vyrai brazdino gitaras. Jauna juodaplaukė portugalė virpančiu balsu ir temperamentingais judesiais tiesiog prikaustė dėmesį. Nesinorėjo, kad ji liautųsi dainuoti. „Žodžių nesupratote, bet širdžiai viskas buvo aišku“, – atsisveikinant paaiškino užeigos šeimininkas.
Tūkstančiai žuvų
Kitą dieną nusprendėme apžiūrėti Lisabonos dalį, nenukentėjusią per 1755 metų didįjį žemės drebėjimą, kurį dar lydėjo cunamis. Čia Lisabona parodo naują veidą. Senos gatvės, kuriose neišsitenka mašinos, namai su aptrupėjusiomis ir suskilinėjusiomis sienomis, jaukūs restoranėliai, virš galvos plazdantys skalbiniai, sukabinti ant nuo langų besivejančių virvių.
Vėliau – laikas skirtas muziejams ir kultūrai. O Lisabonoje šių dalykų tikrai labai daug, tik rinkis. Pirmasis taškas – Karietų muziejus Belem rajone. Pasakyti maža, kaip viskas jame įspūdinga. Žiūri ir netiki tuo, ką matai: karietos karaliams, karietos svečiams, karietos pasivažinėjimui parke, kelionėms ar specialiai karūnai vežti. Ir viskas tviska auksu, žavi įspūdingais raižiniais ir išpieštomis detalėmis.
Aukso spindesio ir karališko grožio pakerėti leidžiamės į jūrų muziejų – Oceanario de Lisboa. Šis pastatas yra vienas didžiausių akvariumų pasaulyje. 30-yje okenariume veikiančių akvariumų pliuškenasi žuvys ir kiti jūros gyviai iš visų pasaulio vandenynų.
Gurmanų rojus
Norėdami pavakarieniauti, užsukame į vieną senamiesčio restoranų. Dieviškas keptų sardinių kvapas viliote vilioja. Tačiau padavėjas neskubina rinktis, nuveda prie šalia virtuvės esančio baseinėlio, kuriame rangosi langustai, krabai, krevetės, ir ragina rinktis. Bedame pirštu į krabą ir porą didelių krevečių. Iš virtuvės iššokęs šeimininkas tuoj pat juos išima, liepia pauostyti ir skuodžia virtuvėn.
Kaipgi be vyno? Portveino? Madeiros? Vinho verde? Mm, nuo vynų įvairovės, jų kvapų ir skonio apsisuka galva. Vyną litrais maukia ne tik turistai, bet ir patys portugalai. Raudonas, baltas, geltonas ar net žalsvas – pasirinkimas tikrai gausus. Vietiniai itin mėgsta tikrąjį portveiną, kuriuo paprastai mėgaujasi skanaudami desertą ar ragauja prie sūrio bei pyragaičių.
„Portugalija – tikras gurmanų rojus“, – tik tiek tesugebu pasakyti įvertinimo laukiančiam virtuvės šeimininkui. Krevetės tirpsta burnoje, o šalia jų patiektos sardinės irgi neapsakomo skanumo. Virėjas tik patrina rankomis ir patenkintas eina dirbti toliau. Beje, kepamomis sardinėmis man kvepėjo dauguma Portugalijos didmiesčių gatvių.
Aukštyn – Ispanijos link
Keliaudami į Portą, stabtelime nedideliame Fatimos miestelyje, jo apylinkėse 1917 m. mažiems piemenėliams apsireiškė Mergelė Marija. Tačiau Fatima nesužavi: čia plūste plūsta turistai, o netoli apsireiškimo vietos veikia nejaukiai atrodantys viešbučiai.
Porto įsimyliu vos atsidūrusi jo senamiestyje. Ne veltui jis įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Vaikščiojant po jį galvoje tik ir skamba neapolietiška dainelė apie tai aukštyn kylantį, tai žemyn besileidžiantį funikulierių. Kalvotas Porto centras – tikras iššūkis keliaujantiems pėsčiomis. Kopti aukštyn nelengva, tačiau tai, ką išvysti atsidūręs kalno viršuje, kaipmat atperka visas kančias. Margi stogai ir plytelėmis kloti vidiniai namų kiemeliai, žydintys margaspalviai gėlynai, tolumoje besižiebiančios miesto šviesos – neišdildomas įspūdis.
Kitą dieną paprasčiausiai vaikštome po miestą. Didelė Katedra, vinguriuojančios upės krantinės ir įspūdingas Eifelio tiltas. Futbolo aistruoliams siūlau nukakti iki Porto futbolo klubo stadiono Estadio do Dragao. Netyčia atsidūrę šalia jo sutikome pirmą portugalą, kuris ne tik žinojo, kas per šalis ta Lietuva, bet ir prisiminė Porte kažkada žaidusį futbolininką Edgarą Jankauską. Dešimtys kitų portugalų, su kuriais teko susitikti ir bendrauti kelionės metu, išgirdę mūsų šalies pavadinimą, tik kraipydavo galvomis. „Rusija? Ukraina? Graikija? Ai, nežinau, iš kur esate, bet sveiki atvykę“, – iš padėties sukdavosi jie.
