Važiuojant iš Florencijos į gotikinę Sieną, neįmanoma atitraukti akių nuo užburiančio peizažo - tarp alyvmedžių sodais pasipuošusių kalvų žaliuoja kiparisai ir vynuogynų slėniai. Viduramžius menantys Sienos bokštai matomi iš tolo. Šis miestas Toskanos provincijoje buvo įkurtas kaip romėnų kolonija. Legendos byloja, kad šio miesto pamatus padėjo vieno iš romėnų mitologijoje minimų Romos įkūrėjų Remo, nužudyto jo paties brolio dvynio Romulo, sūnūs Askijas ir Senijus.
Pastarojo garbei miestas esą ir buvo taip pavadintas. Net Sienos simbolis yra vilkė kartu su jos užaugintais Remu ir Romulu. Kituose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad karinę koloniją, pavadintą Siena-Julija, įkūrė garsusis karvedys Julijus Cezaris.
Kadaise Siena buvo vienas reikšmingiausių Europos miestų, garsėjančių bankininkyste ir audiniais. Tačiau 1348 metais beveik tris ketvirtadalius gyventojų pražudė maras. Vėliau prasidėję politiniai neramumai tapo pagrindinėmis didžiulio miesto nuosmukio priežastimis. Kaip ir daugelio kitų šio regiono miestų, pagrindinis Sienos konkurentas daugybę metų buvo galinga ir turtinga Florencija. Jėgos nelygios - nedidukė Siena visada buvo stiprios kaimynės šešėlyje, kontroliuojama ir puldinėjama.
Kartu su dideliu turistų iš įvairių šalių būriu Sienoje praleidę dieną nepajutome nei ypatingo vietos gyventojų susidomėjimo, nei priešiškumo. Nors gidai pasakojo, kad miesto gyventojai iki šiol nemėgsta florentiečių. Pastarieji irgi nėra labai palankiai nusiteikę Sienos gyventojų atžvilgiu.
Centras saugomas nuo automobilių
Daugelio Sieną aplankiusių turistų nuomone, ji nepanaši į jokį kitą Italijos miestą. Viduramžiais pastatyta siena apsuptas miestas iki šiol atrodo nesvetingas ir neprieinamas atvykėliams. Tačiau - tik iš pirmo žvilgsnio.
Akmenimis grįstos Sienos gatvelės labai siauros, ilgos ir šiek tiek painios, tačiau jaukios, palyginti su kitų Italijos miestų, - gana švarios. Centre stebina mažiems provincijos miesteliams nebūdingi aukšti pastatai, papuošti arkomis ir dideliais langais.
Nuo senovės miestas padalytas į septyniolika istorinių administracinių miesto vienetų kontradų, kurių kiekviena yra tarsi miestas mieste - turi savo ribas, bažnyčią, šventuosius globėjus, savivaldą, įstatymus, vėliavą, simbolį ir pavadinimą. Beje, išvertus į lietuvių kalbą šie dažniausiai reiškia gyvūnų pavadinimus: "Vėžlys", "Pantera", "Sraigė", "Miškas", "Vienaragis", "Vikšras", "Kriauklė", "Pelėda", "Žirafa", "Giria".
Žalumos, kaip ir kitų šalies miestų gatvėse, beveik nėra, tačiau oras čia gaivesnis, nei, pavyzdžiui, už keliasdešimties kilometrų esančioje Florencijoje. Gal taip yra dėl to, kad centre karaliauja pėstieji - draudžiama įvažiuoti į miesto centrą.
Pagrindinėje miesto aikštėje - žirgų lenktynės
Sieną puošia daugybė Viduramžiais sukurtų šedevrų, kurie ir šiandien stebina bei žavi. XIII amžiuje atsirado miestelio "vizitinė" kortelė Piazza Del Campo - įspūdingo dydžio į devynias dalis padalyta, kriauklę ar išskleistą vėduoklę primenanti aikštė, į kurią turbūt veda visos Sienos gatvelės. Tai yra mėgstamiausia turistų vieta, kurioje visada vyko ir tebevyksta svarbiausi miesto renginiai. Tarp jų - du kartus per metus, liepos 2-ąją ir rugpjūčio 16-ąją, žymioji Palio šventė.
Ji sieniečiams primena svarbiausią miestelio politinio gyvenimo įvykį - 1260 metais laimėtą mūšį prieš florentiečius. Palio šventė - tai įspūdingos žirgų lenktynės, pritraukiančios daugybę vietos gyventojų ir svečių, per jas vyksta ir geriausio jojiko, vėliavnešio bei būgnininko rinkimai.
Norintiesiems pasigrožėti bene svarbiausia miesto švente tenka gerokai pavargti: visi vos sutelpa pagrindinėje Sienos aikštėje. Kalbama, kad per Palio šventę aikštę supančiuose namuose gyvenantys žmonės savo balkonuose ir ant palangių pardavinėja vietas žirgų lenktynių žiūrovams! O šiokiadieniais aikštė ūžia nuo turistų, apspitusių jaukias lauko kavinukes, besistumdančių prie suvenyrų ir firminių Sienos saldumynų, sūrių parduotuvėlėse ar besiilsinčių tiesiog ant grindinio.
Nepakartojamos grožybės
Norint apžiūrėti Sieną, nereikia daug laiko - užtenka vienos dienos pamatyti visas jos grožybes. Žinoma, jei turite laiko, Sienoje, kaip ir bet kuriame kitame Italijos mieste, reikėtų paviešėti ilgėliau, kad pajustumėte nepaprastą, išdidžią, griežtą ir taip pat romantišką bei šiltą jos aurą. Jau minėta Piazza Del Campo aikštė, kartu su į ją "žiūrinčiais" Sansedoni rūmais, išsiskiriančiais raudonu fasadu, ir 1297-1342 metais pastatyta rotuše Palazzo Pubblico, laikoma pagrindine Sienos įžymybe.
Ne mažiau įspūdinga yra pagrindinė miesto katedra, laikoma XII a. šedevru. Akį traukia nepakartojamas jos fasadas, tačiau labiausiai dėmesio vertas objektas slypi viduje - tai vienintelė pasaulyje grindų danga iš marmuro plytų, papuoštų nepakartojamo grožio ir meistriškumo piešiniais, istorinėmis scenomis. Taip pat žavi A.Pizano sukurti reljefai bibliniais siužetais, o soborą puošiančias šventųjų Petro ir Povilo statulas sukūrė jaunasis Michelangelas.
Didingai atrodo iš pagrindinės aikštės atsiveriantis 102 metrų aukščio rotušės bokštas Torre del Mangia. Norėdami pakilti į apžvalgos aikštelę pasigrožėti miesto panorama, turėsite įveikti net 500 laiptelių. Karštą dieną turistus itin vilioja aikštėje trykštantis Džiaugsmo fontanas (Fonte Gaia), pastatytas 1419 metais.
Iš ramios ir jaukios Sienos nesinori išvažiuoti. Anot turistų, jei nori čia dar kartą sugrįžti, turi... ne, ne mesti monetą į fontaną, kaip įprasta, tarkim, Romoje, bet tiesiog pasėdėti ant Piazza Del Campo aikštės grindinio. Tikrai neperšalsite - plyteles akimirksniu sušildo jau pirmieji kaitrios Italijos saulės spinduliai, o ir pats miestas bei jo gyventojai spinduliuoja svetingumu ir dvasios šiluma.
