Nuo Papartynės malūno – Latvijos link
Pradedame maršrutą prieš Papilę, nuo Pagamės, Papartynės malūno. Tai graži poilsiavietė Ventos regioniniame parke.. Greta medinio malūno, statyto XX a. pradžioje, šiandien pastatyta užtvanka, kurios vanduo suka hidroelektrinės turbiną. Greta poilsiavietės, apie 90 m nuo upės matoma geologinė atodanga, kurioje galime rasti 150 milijonų metų senumo suakmenėjusių fosilijų.
Mus lydėjo Ventos regioninio parko direktorius Apolinaras Nycius. Jis pasakojo apie šią unikalią vietą ir sakė, jog trūksta lėšų išsamiems atodangų tyrinėjimams bei jų apsaugai. Baidarių šeimininkė ponia Lina paminėjo, kad tarp vandens turistų, norinčių keliauti Ventos upe, populiarūs 1 ir 2 dienų maršrutai, tačiau mes pasirinkome ilgesnį ir ketinome pasiekti Latviją.
Upės vagoje nemažai prižėlusių žolių ir kyšo daug didelių akmenų. Baiminomės, ar pajėgsime plaukti, tačiau stiproka srovė nešė laivą, teko tik laviruoti tarp riedulių. Rudikių, Augustaičių malūnų rėvos neleido nuobodžiauti, o tai vienas svarbiausių rodiklių ieškantiems nuotykių keliautojams. Kai vėliau plaukėme plačia upe, vis laukdavome patvankos pabaigos, kur upė tapdavo vėl siauresnė ir pilna netikėtumų.
Papilės įžymybės
Priplaukiame Papilę, čia daug gamtos, istorijos ir kultūros objektų. Papilė minima jau 1253 metais kalavijuočių ordino kronikose, o XVIII a. miesteliui suteiktos prekybos privilegijos. Iki 1842 m. Papilės dvaras priklausė Žemaitijos vyskupui, o miestelis išaugo nutiesus geležinkelį. Centre, kur vykdavo mugės, 1930 m. pastatytas paminklas Žemaitijos ir visos Lietuvos istorikui Simonui Daukantui. Tai vienas geriausių skulptoriaus Vinco Grybo kūrinių. Ant aukšto pjedestalo yra iškeltas S. Daukantas su Lietuvos istorija kairėje rankoje, dešine rodantis į savąją žemę.
Per karą ties Papile vyko susirėmimai tarp rusų ir vokiečių. Vieno mūšio metu buvo peršauta S. Daukanto paminklo galva. Po kurio laiko į tą skylę susimetė gyventi laukinių bičių spiečius ir ilgai virš pirmojo Lietuvos istoriko lyg aura dūzgė bitės.
Šalia bažnyčios yra jo memorialinis muziejus. Neogotikinės bažnyčios (1887) bokštai per karą sudegė – jie buvę dar aukštesni negu šiandien.
Kairiajame Ventos krante dunkso senasis Papilės piliakalnis, jame ir palaidotas S. Daukantas. Antkapinį paminklą iš akmens iškalė A. Raudonis, tačiau sovietmečiu viršutinė jo dalis – kryžių vaizduojanti ąžuolo šaka buvo paslėpta. Tik neseniai ji atkasta ir vėl pritvirtinta. Kapinėse palaidoti ir 1941 m. birželio mėn. besitraukiančios Raudonosios armijos nužudyti Papilės apylinkių gyventojai.
Šio miestelio garbingą senovę, čia stovėjusius dvarus mena ir parkas, kuriame auga gražuolė liepa, ne taip seniai visus stebinusi iš vieno išaugusiais net šešiolika kamienų. Kanadinėms tuopoms – apie du šimtus metų.
Rašytojas D. Poška, atvykęs į Papilę 1863 m. per tris dienas surinko 60 įdomių suakmenėjusių eksponatų. Viename laiške jis rašė: „Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavau. Ir norint daug daiktų akmeninių gavau. Ant jo žemės Papilėje yra didelių ir tokių kaip kirminų ir varlių akmenų visokių.“
Papilės atodanga – itin retas gamtos objektas, vienintelis visoje Europoje. Tai Juros periodo sanklodos, kurios, plaunamos Ventos upės, parodo mūsų Žemės istoriją. Atodanga turi apie 160 milijonų metų ir mena čia gyvenusius dinozaurus. Krašto žemės gelmėse glūdi milžiniški kalkakmenio klodai.
Pirmai nakvynei pasirenkame stovyklą greta Uogio santakos su Venta, netoli kitos daugiakamienės liepos. Vakare slėnį apgaubia rūkas, dūzgiančios bitės lekia į savo avilius, o mes prie laužo užtraukiame dainą: „Ten kur Venta, skrisk ir mano daina“.
Antra diena saulėta, tačiau vieniši rūstoki debesys perspėja apie galimas oro permainas. Krantuose įsikūrusios urvinės kregždės, skraidančios pagal vandenį, patvirtina, kad galime tikėtis lietučio. Santeklių dvaro belikęs tik parkas, tačiau malūno patvanka ir nugriuvęs tiltas priverčia pasidairyti, pro kurią pusę geriau plaukti. Dabikinės ir Virvytės intakai gerokai pagausina Ventos vandenis.
Viekšniai
Viekšnių užtvanka ir malūnas mus priverčia išlipti į krantą ir apžiūrėti šį miestelį. Čia įsikūrusi ir Ventos regiono parko direkcija. Greta, centrinėje aikštėje, vienintelis Lietuvoje paminklas visai Biržiškų šeimai, kurios trys broliai buvo profesoriai. Viekšniuose išlikusi 1860 m. vaistinė, išsaugoti unikalūs to meto baldai, įrankiai,
indai, kuriuose buvo gaminami vaistai iš apylinkėse surinktų vaistažolių.
Dabar čia įsteigtas muziejus, kuriame veika J. Balvočiūtės vaistinė „Jadvygos žolės“. Yra ir kitas muziejus, tai aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus namas. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, stačiatikių cerkvė, paminklas Vytautui Didžiajam, nepaliestas per visą sovietmetį, Žibikių pušyne mitologinis juodasis Meilės akmuo – tai objektai, kuriuos apžiūrėjome lydimi parko direktoriaus A. Niciaus.
Antrą nakvynę prie Krakių buvusio malūno užtvankos pasirinkome dėl mus užklupusio lietaus.
Trečią dieną baidares persinešėme per slenksčius nerizikuodami plaukti. Bandome laimę pro Mažeikių malūno užtvanką.
Pro Mažeikius ir Leckavą
Mažeikių–Vainuodės geležinkelio senasis metalinis, kniedėmis tvirtintas tiltas paliktas likimo valiai. Įdomios iš abiejų Ventos pusių išlikusios, keturių aukštų raudonų plytų, greičiausiai XIX a. sargybinės su šaudymo angomis.
Kuodžių HE užtvanka pastatyta buvusio malūno vietoje, keliamės kairiuoju upės krantu. Čia randame potvynių išplautų koralinių fosilijų. Kairėje matosi „Mažeikių nafta“ – rodos, patekai į Sibirą. Suvokiame, kad tai antras po atominės elektrinės Lietuvos skaudulys.
Leckavos bažnytkaimis, įsikūręs ant stataus kranto, – sunkiai nuo upės pasiekiamas, neradę geros prieplaukos, braunamės per brūzgynus lyg kryžiuočiai į pilį. Pamatę mane žemaičiai tik su trumpikėmis ir nuo lietaus saugančia striuke, pirmiausia paklausė, kur padėjau kelnes? Pavadinimą bažnytkaimis, esantis Lietuvos – Latvijos pasienyje, gavo nuo Žemaičių seniūno Liackio vardo, pridėjus slavišką priesagą -ava-. Medinė bažnytėlė ir mūrinė dviejų aukštų koplytėlė šiai gyvenvietei suteikia jaukumo ir ramybės.
Pagaliau dešinėje esantis Vadaksties intakas ribojasi su Latvijos siena. Išlipame gretimoje valstybėje, džiaugdamiesi Šengeno erdvės privalumais.
Tarp dviejų valstybių
Abiejuose krantuose Griežės dvarai, pirmiausia apžiūrime Latvijos pusę. Reformatų bažnyčios bokštas be stogo, tačiau čia jau vyksta pamaldos ir galbūt laikui bėgant ji bus restauruota. Greta kapinaitės, kuriose palaidoti kariai, žuvę Pirmojo pasaulinio karo metu. Kitokia situacija Lietuvos pusėje.
Dvaro rūmų belikę tik griuvėsiai ir kaminas, ant kurio susinešę lizdą kleketuoja gandrai. Iš bažnyčios liko tik lauko akmenų statytas bokštas, primenantis pilies kuorą. XIII a. čia stovėjusi Greseno pilis minima eiliuotoje Livonijos kronikoje. 1264 m. ją sudegino Teutonų ordino kryžiuočiai. Ne veltui pasakojama, kad po Ventos upe buvęs požemis, jungęs Latvijos ir Lietuvos Griežių dvarus. Vietovė labai įdomi, šalia yra net du piliakalniai.
Čia baigiame Ventos maršrutą, per 3 dienas nuplaukę apie 90 km. Ir pirmieji, pasak ponios Linos, pasiekiame Latviją.
Latvijos Šveicarija
Kitą dieną mes jau Siguldoje, stebimės latvių sugebėjimu puikiai išvystyti turizmo infrastruktūrą. Gaujos nacionalinis parkas užima 92 048 ha plotą, pusė jo teritorijos – miškai. Dėl savo grožio jis dar vadinamas Latvijos Šveicarija.
Gaujos nacionalinis parkas įkurtas 1973 m. išsaugoti unikaliam gamtos paminklui – Gaujos upės slėniui, susiformavusiam traukiantis ledynams prieš 12 tūkstančių metų. Tai vienas didžiausių nacionalinių parkų Baltijos šalyse. Jame turizmas plėtojamas jau nuo XIX a., todėl čia šiandien puikūs informaciniai centrai ir nuorodos. Siguldos apylinkėse gausu olų, didžiausia iš jų – legendomis apipinta Gutmanio ola.
Naujoji ir senoji Siguldos pilys darniai įsilieja į nuostabų Gaujos slėnio šlaitų kraštovaizdį, o sutvarkyta aplinka tiesiog pavyzdinė. Kitoje pusėje matosi XIX a. klasicistiniai Krimuldos rūmai ir Livonijos ordino pilies griuvėsiai, tenai galima patekti nutiestu lynu kabančiomis kabinomis.
Tolumoje raudonuoja Turaidos pilies bokštai – bonės, ši vieta stebina pilių gausa. Parko teritorijoje yra apie 500 istorijos ir architektūros paminklų. Pernakvoję prie upės, kartu su kempingo šeimininke Karina su baidarėmis važiuojame į Valmierą, nuo čia pradėsime antrąjį žygį.
Sveika, Gauja
Šalia Gaujos gyvenę lyviai ją vadino šventąja upe, taigi plauksime antra, nepaprasta upe. Gauja – tai vandens gausa. Sakoma, kad ši upė turi dvigubą dugną, joje daug akivarų ir požeminių šaltinių. Pradžioje pasirodo, kad upė labai plati ir ja plaukti bus nuobodu, tačiau keletą kartų mostelėję irklu suvokėme, kad ji sekli ir srauni. Pro šalį plaukia daugybė įvairiausių laivų bei plaustų.
Pasirodžius pirmosioms gelsvai rausvo smiltainio atodangoms, visi žavimės – tokio kraštovaizdžio Lietuvoje neturime. Kai kuriuose šlaituose susidariusios natūralios olos, turistai jose išradingai pasistato palapines. Greta tvarkingai įrengtos poilsiavietės. Daugelyje vietų prie tokių skardžių įrengtos informacinės rodyklės, pažintiniai takai, laiptai, bei apžvalgos aikštelės.
Praplaukiame „Vitoli“, „Sapa“, „Grivini“, „Rauna“ poilsiavietes ir stovyklavietes, kuriose galima apsistot nakvynei. Vakarop stojame ir mes „Jaunaramis“ kempinge.
Plaukdami kitą dieną grožimės spygliuočių ir lapuočių miškais, vėl prieš akis išdygstančiais devono smiltainio skardžiais, kurie primena perpjautą šventinį tortą. Kažkuris iš draugų užsiminė, kad Gaujos pakrantės – ištisas smėlio paplūdimys.
Vienoje upės salelėje sustojęs merginų ekipažas uždainuoja dainą ir šį žemės lopinėlį pavadina bendražygio Lino vardu. Sustojus pietums prie bevardžio upeliūkščio, Linas nelieka skolingas ir įsmeigęs irklą į jo krantą, pavadina upelį Sandros vardu…
Cėsis
Artėjame prie Cėsio. Labiausia nuo irklavimo pavargę savanoriai pasilieka saugoti baidarių, o likusieji patraukia į ekskursiją.
Cėsis – vienas seniausių Latvijos miestų, ilgainiui tapęs svarbiu prekybos centru tarp Rusijos ir Vakarų Europos. Ši vieta yra ir latvių tautinės vėliavos gimtinė. Dėmesio vertas nedidelis senamiestis su pirklių namais, o miesto puošmena – XIII a. gotikinė šv. Jono liuteronų bažnyčia. Centrinė miestelio ašis – akmeninė Cėsio pilis. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių Kalavijuočių arba Livonijos ordino istorinių architektūrinių paminklų visose Baltijos šalyse.
Livonijos karo metu XVI a. pilies įtvirtinimai buvo apgriauti. Dar labiau pilis nukentėjo ir buvo paversta griuvėsiais Šiaurės karo metu (XVIII a.). Šiuo metu pilies bokštai yra atstatinėjami, o kitos dalys konservuojamos, siekiant jas išsaugoti tolesniems tyrinėjimams. Pilyje veikia krašto muziejus, o lankytojus pasitinka senoviniais drabužiais vilkintis liokajus, kuris turistams įteikia žibintą su žvake, reikalingą klaidžiojant tamsiais pilies požemiais ir bokštais. Miestas garsėja savo alaus darykla, viena seniausių Latvijoje.
Plaukiame dairydamiesi vietos nakvynei, tačiau prie gražiausių atodangų tiesiog knibždėte knibžda vandens turistų. Apsistojame Lygatnės kempinge, šalia senovinio automobilių kelto. Netoliese yra Lygatnės parkas, garsus savo pažintiniais takais, kurie supažindina turistus su Gaujos nacionalinio parko gyvūnija ir augalija. Penkis kilometrus nusidriekęs takas veda pro miškuose įrengtus voljerus, kuriuose laukiniai gyvūnai apgyvendinti natūraliomis sąlygomis. Čia gali pamatyti briedžių, stirnų, šernų, elnių, bebrų, lapių, zuikių. Lygatnėje galima išsinuomoti žirgą ir pajodinėti Gaujos pakrantėmis.
Kur geriau
Per tris dienas Latvijoje nuo Valmieros iki Siguldos nuplaukėme apie 88 km. Iš 22 Gaujos nacionalinio parko įrengtų vandens stovyklaviečių tik 4 yra privačios, kuriose apsistojus reikia mokėti, visos kitos nemokamos. Vakarais kai kuriose poilsiavietėse matydavome patruliuojančią policiją, besirūpinančią turistų saugumu.
Stenduose pateikta išsami informacija, todėl maršrute labai patogu orientuotis ir apskaičiuoti savo fizines jėgas. Palyginti su Ventos upe, tai visiškai paruoštas turizmo industrijos maršrutas su įrengtomis stovyklavietėmis, bei kita infrastruktūra, patogu visur privažiuoti automobiliu. Gaujos upe judėjimas vyksta į abi puses.
Venta – visiška priešingybė, tai nenualinta turistų upė, paslaptinga savo rieduliais, kurie lyg laumės tyko išlepintų keliautojų ir verčia juos į vandenį. Savo rėvomis ir ošiančiomis užtvankomis ji daugiau jaudina plaukiantį valtele ir leidžia patirti adrenalino dozę. Tai laukinė ir užsispyrusi upė, lyg tikras žemaitis.
Kitos „Kelionių ir pramogų“ žurnalo temos:
Pažintis su keliautoju ekstremalu, speleologu, ūkininku... Eriku Laiconu
Minijos senslėnis – gamtos grožio gurmanams
Golfo lauke užmiršti viską.
INJN555 – naujiena gurmanams
Motovuno trauka
Fotosesijoje: Žemės ir dangaus vaikai – Rytinių Sajanų sojotai
Vaikų lauko drabužiai. Ar gali būti kitaip?
Atostogų idėjos –Tarp Toskanos kiparisų (pradžia liepos numeryje)
Kinija – pigios prekės ir supervalstybės statusas
Graikiška ir negraikiška Kreta automobiliu
Konkursas „Mano atostogos“. Nežalia Žaliojo kyšulio sala
Su jachta prie Kroatijos krantų. (Dienoraščio pabaiga)
Kur ir kaip važiuoti. Praktiniai patarimai ir kainos.
Šventės. Aktyvios kelionės ir pramogos Lietuvoje ir Europoje
