Praėję suvenyrais nukrautą gatvelę pasiekėme Dievo Motinos - Notre Dame - katedrą. Dideliais skliautais, nuostabiais vitražais pasidabinusi bažnyčia stovi pačioje miesto širdyje - Cite saloje. Pirmojo įspūdžio priblokšti skubėjome apžiūrėti ją iš visų pusių, akimis stengėmės aprėpti aukštai ant šventovės stogo besiilsinčias chimeras. Pora bandymų jas įamžinti fotoaparatu - pasirodo, nuotraukose atminimui užfiksuoti didžiulę katedrą ne taip paprasta.
Vakarėjantis Paryžius
Vakarėjant jau galėjome atsipūsti. Ausis pasiekė saksofono garsai... Sėdėjome po žydinčiu kaštonu, prieš akis tyvuliavo Sena. Širdį užliejo šiluma ir turbūt ne vienintelė pamaniau: "Ach... Paryžius..."
Bet ilgai džiaugtis nebuvo kada, gidė ragino visus kilti - šios dienos maršrute dar daug neaplankytų vietų. Išskubėjome Lotynų kvartalo link. Kai pasiekėme Sorbonos universitetą prapliupo lietus. Juokavome, kad ir jis - Paryžiuje kitoks. Šiek tiek pagąsdinęs lietus nurimo ir leido grožėtis Liuksemburgo sodais. Tai istorinis parkas, kuriame Marijos Mediči įsakymu buvo pastatyti įspūdingi rūmai, juose šiuo metu dirba Prancūzijos Senatas.
Parke prieš rūmus rymo didelis aštuonkampis tvenkinys, aplink jį - suoliukai ir kėdės - čia saulėtomis dienomis ilsisi prancūzai. Bet ir vėl vos spėję pasidžiaugti poilsio akimirka, skubėjome į autobusą, kuriuo netrukus pasiekėme Senos krantinę, kur mūsų jau laukė laivas. Plaukdami gėrėjomės vakarėjančiu Paryžiumi. Praplaukdami pro Eifelio bokštą visi lyg pamišę puolėme fotografuotis - plačios šypsenos ir šūksniai - toks turistų elgesys jau nė kiek nestebina Senos krantinėmis vaikštinėjančių prancūzų. Pamažu miestas skendo sutemose.
Nusilenkėme Napoleonui
Kitą dieną ekskursiją po miestą pradėjome nuo Invalidų rūmų ansamblio, kurio didžiąją dalį užima Armijos muziejus. Invalidų katedroje ilsisi ir legendinė Prancūzijos asmenybė - Napoleonas Bonapartas. Karvedžio kapas yra žemiau altoriaus, tad netgi tie, kurie nesižavi šiuo istoriniu herojumi, tik nori pamatyti jo amžinojo poilsio vietą, priversti jam nusilenkti.
Gavę šiek tiek laisvo laiko, nusprendėme aplankydami Auguste'o Rodeno muziejų, įsikūrusį Birono rūmuose. Vaikščiodami po skulptūrų parką gėrėjomės šio XIX amžiaus skulptoriaus darbais, o labai branginamas laisvas laikas ir vėl nepastebimai ištirpo.
Toliau autobusu riedėjome pas "pilkąją damą" - La Tour Eiffel (Eifelio bokštas). Laiką prie bilietų kasų leidome repetuodami, kaip prancūziškai paprašyti dviejų bilietų į trečiąjį bokšto aukštą. Sėkmingai išlaikę egzaminą prie kasų, netrukus gėrėjomės nuostabiais Paryžiaus vaizdais nuo 287 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės. Dėl mažomis gatvelėmis atskirtų miesto kvartalų, Paryžius iš aukštai panašus į didelį, lygiomis dalimis supjaustytą pyragą.
Luvras
Kita diena žadėjo daugiausia įspūdžių. Gidė suteikė visišką laisvę: surengusi trumpą instruktažą apie Paryžiaus metro maršrutus, leido patiems patirti malonumą, ką reiškia klajoti po Paryžių, kai esi nepriklausomas nei nuo turistų grupės, nei nuo laikrodžio. Vieniems tai kėlė baimę, kiti, nieko nelaukdami, leidosi ieškoti nuotykių. Pagrindinis dienos tikslas, be jokios abejonės, buvo Luvras.
Dienos žygį pradėjome nuo Pompidou modernaus meno centro, toliau keliavome mažytėmis gatvelėmis: Nekaltųjų kūdikėlių fontanas; Monseau parkas, kur anksčiau buvo įsikūręs senasis turgus; Šv. Eustachijaus bažnyčia... Šalia jos keista skulptūra - didelė žmogaus galva ausimi prigludusi prie žemės. Sakoma, kad šis žmogus klausosi Paryžiaus širdies. Prisiglaudę ir mes bandėme išgirsti jos plakimą. Dar keletas parkų... ir prieš mūsų akis - garsioji Luvro piramidė.
Nors buvome nusiteikę muziejuje, kuriame saugoma gausybė garsių menininkų darbų, praleisti didžiąją dienos dalį, tačiau ilgai ten neužtrukome. Įsitikinę, kad Leonardo da Vinci "Mona Liza" išties kiekvieną lankytoją seka žvilgsniu, nesvarbu iš kurios pusės į ją pažiūrėsi, bei praleidę porą valandų tarp meno šedevrų, kuriuos iki šiol regėjome tik meno istorijos vadovėliuose, skubėjome ištrūkti į šurmuliuojantį miestą. Galbūt dėl to užrūstinome dangų, nes tik mums palikus muziejų prapliupo lietus. Bet jis nesutrukdė pasimėgauti prancūziškais blyneliais krepais su šviežiomis braškėmis bei vynu vienoje jaukioje kavinukėje. Čia įsitikinome, kad mitas, jog Paryžiuje negalima susikalbėti angliškai - negalioja.
Be gido pagalbos
Vos išlindus saulutei skubėjome į garsiuosius Eliziejaus laukus. Tačiau jais spėjome žengti vos keletą žingsnių ir vėl teko kaip tikriems klošarams slėptis viename iš daugelio Paryžiaus muziejų. Patogiai įsitaisę ant foteliukų dalijomės įspūdžiais ir kirtome lietuvišką šokoladą. Kai vėl suspindo saulė, pasidairę po Eliziejaus laukuose įsikūrusias garsių vardų parduotuves, bet jomis visiškai nesusižavėję, skubėjome susirasti artimiausią metro stotį ir grįžti į jau ankščiau aplankytas Paryžiaus vietas. Keletas nuotraukų
prie Triumfo arkos ir jau lekiame metro prie miesto Rotušės. Tąkart įsitikinau, kaip gera, kai nereikia niekur skubėti, ir kaip smagu su šiuo didžiuliu miestu susidraugauti, įsiklausyti ir išgirsti jo dvasią be gido globos. Visą popietę klaidžiojome Paryžiaus gatvelėmis. Nesusilaikėme nenusipirkę šviežių sluoksniuotos tešlos prancūziškų ragelių vakarienei, taip pat lauktuvių namiškiams ir vėl nejučiomis nuklydome į prieš porą dienų jau aplankytus Liuksemburgo sodus. Žydinti pieva taip ir kvietė atsisėsti ir trumpam atsikvėpti po ilgos dienos įspūdžių. Nuovargio nejutome, nors pažvelgę į žemėlapį nustebome, kiek daug per tą dieną nukeliavome.
T en, kur gimė kankanas
Paskutinės dienos maršrutą Paryžiuje pradėjome nuo kvepalų muziejaus "Fragonard". Trumpai pasidairę po nedidelę ekspoziciją, pasiklausę energingos gidės pasakojimų apie kvepalų istoriją ir gaminimo procesą, dar maždaug valandą sugaišome, kol būrys grupės moterų išsirinko daugybę mažų kvepalų buteliukų: sau, mamai, dukrai, sesei ar draugei. Kaip tikros lietuvės: juk taip nebrangu... Ir dar, juk tai kvepalai iš paties Paryžiaus!
Apsvaigę nuo kvapų gausos pasukome Didžiosios operos link. Tai išties didingas architektūros paminklas, kuriame dar iki šiol išliko įvažiavimas karaliaus karietai. Prisėdę ir pailsėję ant Operos pastato laiptų, vėl skubėjome į mūsų laukiantį autobusą, kuriuo netrukus pasiekėme menininkų Meka vadinamą Monmartrą. Dar XIX amžiuje pavilioti laisvos gyvensenos ir nedidelių kainų čia atsikraustė nemažai rašytojų, dailininkų ir kitų menininkų.
Monmartro laisvą dvasią atskleidžia ir daugybė čia esančių kabaretų. Pasivaikščiojome šalia vieno garsiausių "Moulin Rouge", kuriame, pasakojama, gimė prancūziškas kankanas. Toliau raityta siaura gatvele kilome į Monmartro kalvą. Pakeliui palikome tradicines mažytes daržovių, vyno ir sūrio parduotuvėles, praėjome kavinukę, kur, pasakojama, dirbo garsioji Amelija iš filmo "Amelija iš Montmartro", simboliškai nusifotografavome prie Monmartro malūnų, kurių išliko tik du.
Dailininkų rojus
Užkopę į kalvą pasigrožėjome Monmartro vynuogynais, o raginami grupės vadovės paskubėti, deja, taip ir nespėjome apžiūrėti "Au Lapin Agile" arba tiesiog "Vikriojo triušio" užeigos. Tačiau šią nuoskaudą netrukus atpirko garsioji Place du Teatre aikštė. Čia vyraujančią dvasią sunku nusakyti žodžiais. Aplink zuja minios turistų, o šalia - dailininkai - čia pat tapantys ir parduodantys savo kūrinius.
Nenustebkite, jei net keletą kartų išgirsite, koks esate gražus, nuostabus ir kokio gilumo jūsų akys. Menininkai tiesiog neriasi iš kailio, kad jūs čia pat prisėstumėte, o jie tuojau pat nupieš jūsų portretą. Deja, ne visi čia tokie draugiški. Pamačiusios dailininką su ant šono pakreipta berete, apsivijusį ilgą margą šaliką ir su mielais prancūziškais ūsiukais - būtent tokį, kokį įsivaizdavome tikrą Paryžiaus dailininką, suskubome jo paprašyti nusifotografuoti drauge. Bet nepadėjo nei prancūziški prašymai, nei plati lietuviška šypsena. Nosies ilgam nenukabinome, tuoj pat prisėdome vienoje iš daugelio Teatre aikštėje esančių kavinukių ir mėgavomės arbata su montmartriškos dvasios prieskoniu.
Jau norisi sugrįžti
Monmartas, kurio vardas kilęs nuo aukų, nukankintų čia prieš 250 metų, neįsivaizduojamas be didžiulės Sacre-Coeur bazilikos. Bizantiško stiliaus šv. Širdies šventovė stūkso įspūdingoje vietoje - įsitaisęs ant priešais ją esančių laiptų matai Paryžių lyg ant delno. Bazilika atvira visų religijų žmonėms, kurie gali joje melstis net ir naktį. Užsukę į šventovės vidų dar labiau apstulbome, neišdildomą įspūdį paliko kaip tik tuo metu giedojusios vienuolės.
Paskutinis viešnagės Paryžiuje akordas - atsisveikinimas su meilės miestu - ekskursija autobusu "Paryžius naktį".
Nors po truputį temo, bet miestas nemiegojo. Skambant kankano melodijai dar kartelį pralėkėme pro "Moulin rouge", prie kurio kasų laukė į ilgoką eilę išsirikiavusi įvairiaspalvė minia. Prancūziškos dainos keitė viena kitą, o už lango keitėsi gatvelė po gatvelės: vienose jų jau klajojome, kitos taip ir liko matytos tik pro autobuso langą. Trumpas sustojimas prie Palais de Chaillot, iš kur geriausiai matyti Eifelio bokštas, paskutinis blyksnis į tūkstančiais lempelių pasipuošusią pilkąją damą... "Au revoir, Paris!" - atsisveikinome su svajonių miestu, širdyje tvirtai tikėdami, kad greitai čia sugrįšime.
