Toremolinoje, mūsų mielai gidei Astai padedant, už 100 eurų trims paroms išsinuomojome nedidelį automobilį. Tiesa, mums norėjosi įprasto Peugeot 206, kurių, beje, Ispanijoje ir Portugalijoje aibė, tačiau automobilių nuomos agentas, atvykęs į viešbutį, teigė, kad siūlomi turimi C1 kategorijos automobiliai, ir dabar laisvas 1,3 litro metų senumo penkių durų KIA.

Kaina irgi išaugo iki 135 eurų – draudimas, apdraustas priekinis stiklas ir žibintai ir t.t. Benzino įpilta tiek, kiek turime ir grąžinti. Ką darysi...

Rojus ir antirojus

Tiesą sakant, nerimo buvo: nors automobilis naujas (firma nuomoja tik iki metų naudotus, kad būtų mažesnė gedimo rizika ir didesnis klientų saugumas), tačiau nežinomi jo kaprizai, galingumas, įtarimų kėlė ir keliai, jų ženklai, buvo prigąsdinti ir vairuotojų elgesio kultūra – vis dėl to pietūs...

Atstumas tarsi ir nedidelis – iki pietinės Portugalijos, reiškia, apie 400 km į vieną pusę. Bet dėl nedidelio variklio galingumo vengėme važiuoti per Siera Nevada kalnus, kurių serpantinus prisiminiau dar nuo kelionės į Seviliją laikų. Tad po sočių pusryčių viešbutyje pasukome į šiaurę – pro Malagą ir Antiguerą.

Foto: Corbis

Jau pirmasis kelių įspūdis buvo geras – nuorodos aiškios, nuolat kartojamos, dažniausiai – gerokai prieš posūkį, apribojimų nedaug, remontuojamų atkarpų – taip pat. Greitkeliuose greitis paprastai ribojamas 120 km. Mokamų kelių Andalūzijoje – vienas kitas (toks pasitaikė iš Malagos vykstant į Kadizą ar Gibraltarą).

Be problemų apsukome Antiguerą ir šovėme link Sevilijos. Paprastai kelionėje būna viena didžiausia problema – tualeto paieška, tad, norėdami suderinti naudą ir malonumą, netoli šio didmiesčio išsukome į eilinį ispanų kaimelį, kuriame radome ne tik puikios kavos, sąlygas gamtos prievolei atlikti, bet ir Andalūzijos medžiotojų artelę.

Foto: Corbis

Iš sumedžiotų trofėjų ispanai siuva kailinius, daro įvairius odos, kaulo dirbinius, prekiauja žvėriena. Tiesa, kainos šioje parduotuvėje nėra mažos – vis dėl to rankų darbas...

Už Sevilijos papuolėm... į rojų. Taip išvertus vadinosi nedidelis miestelis Paradas (kirčiuojant paskutinį skiemenį). Paradoksas, kad tai antipodas įsivaizduojamam provincijos rojui. Miestelyje – plačios gatvės, bet yra ir senamiestis, turgus, prekybos įstaigos.

Pavyko rasti vieną veikiančią užeigą, tačiau ji buvo pasibaisėtinai šiukšlina: vyną gurkšnojantys kaimo vyrai žemės riešutų lukštus ir popierius mėtė tiesiai ant grindų, aplink metėsi plastikiniai buteliai, nuorūkos. Jaunas barmenas net nejautė nepatogumo prieš užsienio turistus, kurie šiame Dievo užmirštame „rojuje“, matyt, buvo reti svečiai. Nykų įspūdį sustiprino šmirinėjančios tingios katės ir prie durų snaudžiantys šunys. Gatvėse – tylu. Mat, siesta. Paskui žinovai pasakos, kad tokios užeigos Ispanijoje – krašto identitetas ir pasididžiavimas.

Europos ar pasaulio pabaiga?

Iki pajūrio Portugalijos ir Ispanijos siena eina viršuje užtvenktos Guadianos upės farvateriu. Nesukame nei į Ajamontę, nei į garsųjį Faro uostą, o kelrodėse matome Lagoso miestą. Apsukę jį (čia dar grįšime), už 40 km patenkame į Dievo užmirštą Portugalijos kampelį – Sagresą.

Foto: Corbis

Miestelis mus pasitinka užrašu, kad čia esą pasaulio pabaiga. Ne, tik Europos. Mažas miestelis įsikūręs vos už 6 km esančio labiausiai nutolusio Europos taško Sent Vinsento kyšulio. XV amžiuje Portugalijos princas Henrikas pravarde „Jūreivis“ nusprendė pastatyti tvirtovę ir navigacijos mokyklą bei planavo atidaryti laivų statyklą mažame užutėkyje.

Jeigu ne stebuklingo dydžio ir teritorijos tvirtovė ant uolėto 30 m aukščio kranto, Sagresas nieko nesudomintų. Tiesa, čia yra nemaža laivų prieplauka, viliojanti turistus visokiais malonumais, keletas parduotuvių, kavinių, auga įspūdingo dydžio kaktusai, migdolų medžiai, kedrai ir kt. Čia skani, tik 1,2 euro kainuojanti „normali“ kava su vaizdu į vandenyną, nesunkiai radome ramią nakvynę už 30 eurų.

Vakare valgėme nacionalinį portugalų patiekalą – griliu pakeptas sardines. Už 8 iškeptų žuvelių (pasūdytų, būtinai nevalytų), indelio salotų ir raudono (kažkodėl – ne balto) vyno taurės porciją mokėjome 9 eurus. Skanu ir lengva...

Foto: Corbis

Bet, žinoma, nepalyginamas jausmas, kai užmokėjęs 3 eurus įžengi į forto teritoriją. Nuo vandenyno pučiantis stiprus vėjas plėšia drabužius ir kuprines, milžiniškos Atlanto bangos daužosi į uolėtą skardį, kuris neapsaugotas jokia tvorele (puiki vieta savižudybei), akys vos aprėpia metalines Atlanto platybes, kuriose vienur kitur boluoja laivas, klykia stambios žuvėdros.

Augmenija šiame akmenuotame iškyšulyje žema ir skurdi. Rytais iš jos pakyla ir kūną nusėja debesys skaudžiai kandančių muselių. Keletas žvejų sumerkė ilgas meškeres ir tikisi laimikio...

Kiek tolėliau – St. Vincento iškyšulys, kur jau verda prekyba suvenyrais, įvairiais daiktais ir kur pučia tas pats stiprus, nors nešaltas Atlanto vėjas, kiek užmato akys, bangos daužosi į aukštas juodas uolas. Tačiau pats iškyšulio įtvirtinimas ir navigacijos bazė uždaryta: mat, čia - Portugalijos gynybos ministerijos valdos...

Foto: Corbis

Stengiamės išnaudoti keletą likusių valandų iki kelionės į viršų ir prigulame vietiniame nedideliame paplūdimyje. Vanduo šaltas, bet smėlis kaip Palangoje, žmonių vienas kitas, stačios uolos ir pasiutęs okeano šėlsmas. Ima lynoti. Tai ženklas, kad reikia judėti.

Portugališko kaimo jaukumas

Mums maga pasidairyti po Portugalijos kaimelius, o vingiuotame kelyje link Lisabonos tokių pasitaiko. Tarp senų apleistų alyvmedžių, kurie dar tik krauna savo vaisius, boluoja švarūs ir šviečiantys portugalų nameliai. Netoli Karapateiros pasukame į šalį šiek tiek užkąsti atsivežto sauso maisto (portugališkas pienas su bandelėmis ir lietuviškų lašinių bryzelis: tas visada praverčia...). Prie mūsų sustoja prancūzų džipas, ir jie daro tą patį. Tolumoje – melsvas vandenynas.

Foto: Corbis

Bordeiros kaimelis – lyg atvirutėje. Mažytė bažnytėlė, švarutės gatvelės, vienas kitas žmogus, pririštas asiliukas, kiemeliai išdėlioti mozaikomis, parduotuvė su sėdinčiais nuobodžiaujančiais vietiniais senukais. Siesta. Atrodo, kad ji šiuose kraštuose – amžina. Niekas niekur neskuba. Tiesa, kai kas tai vadina tinginyste. Negi...

Karšta. Bet nuo vandenyno pučiantis vėjas atgaivina ir mes vėl šioje tolimoje žemyno tyloje iš besitvarkančio kavinukės savininko išprašom po puodelį „normal“ kavos, kuri čia iš tiesų puiki ir palyginus pigi.

Foto: Corbis

Suprantu, kad šis kaimelis netoli vandenyno – tai idealus pietų Portugalijos provincijos vaizdelis. Ir nuo Sagreso nuvažiavęs kokius 30 km, dar nepasiekęs Aljezuro, suku į dešinę, tikėdamasis išlįsti kažkur vėl prie Lagoso. Tačiau nauju asfaltuotu keliuku tenka pervažiuoti aukštokus kalnus, gerai, kad serpantinai tušti, kad automobilis judrus ir mažagabaris, bet vis tiek delnai po keleto viražų drėksta...

Vandenyno grotų sužavėti

Apie Lagoso, kurį pasiekiame maždaug po 20 km, unikalumą esame jau girdėję. Iš visos pietinės Portugalijos pakrantės, o gal ir Europos jis išsiskiria specifiniu kranto reljefu. Uolėtuose, įvairias gyvūnų, žmonių, daiktų formas primenančiuose ir saulės šviesos tonuotuose grotuose buvo kuriami kino „bojevikai“, čia vyksta įspūdingos lenktynės.

Foto: Corbis

Pervažiavę miestą gana netikėtai sustojame ant tokių įprastų šiam kraštui vandenyno skardžių. Tik paskui pastebime, kad kai kurie turistai stačiais laipteliais leidžiasi žemyn, ir čia, prie pat vandens, jų laukia nedideli, judrūs kateriukai, siūlantys už 10 eurų ekstremalią pusvalandžio kelionę – po Lagoso grotus.

Foto: Corbis

Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai... Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas...

Bet temsta ir reikia pasirūpinti nakvyne. Už Portimao – nedidelis (iš pirmo žvilgsnio ir į aną panašiu pavadinimu) Lagoa miestelis. Gal pirmą kartą susiduriame su gyvenviete, kurioje nėra viešbučių ar „pensionų“. Tokių čia vietiniai nežino. Dvi močiutės, sutūpusios siaurame daržovių parduotuvės koridoriuje, nori pasakyti, kad nakvynės šiame mieste ir neieškotume. Kodėl?

Foto: Corbis

Praradę viltį nuojautos vedini bandome išvažiuoti iš miesto. Ir čia – motelis. Nedidelis, neištaigingas, su naktį šmirinėjančiom pelėm ir dar kažkokiais gyviais, bet vis dėl to – nakvynė baltoje patalynėje (už 33 eurus). Gerai, kad vežėmės portugališko „Porto“ vyno...

Foto: Corbis

Štai tuo reiktų ir baigti. Galima daug rašyti apie pietiečių vairavimo specifiką, jų maistą, jo kainas, bet tai būtų ilga ir galbūt ne visai objektyvi stebėsena. Patvirtinsiu tik viena: bet kurioje kelionėje, juo labiau Ispanijoje ir Portugalijoje, verta iškrypti iš kelio, patirti ekstremalių pojūčių, paklaidžioti, kad pajustum krašto specifiką, kad galėtum pasakyti: tai buvo bet kokių pinigų verta kelionė. Kad praeis keletas savaičių ir tu naktimis sapnuosi kiekvieną žingsnį, ir tau labai norėsis ten grįžti.

Foto: Corbis