Kadangi persistengiau, rinkdama informaciją apie saugumą ir sienos kirtimo ypatumus, tai nusprendėme nerizikuoti ir į priekį skristi, o jau atgal važiuoti autobusu. Atskridus į Nairobio oro uostą, nusipirkti bilietą perskridimui į Tanzanijos Kilimandžaro oro uostą nėra jokių problemų. Lėktuvai skrenda kelis kartus per dieną, agentūrų, prekiaujančių aviabilietais, netrūksta.
Gavau labai gerą pamoką, kuri vadinasi ,,Pasitikėk, bet tikrink‘‘. Perkant bilietą, pasakyta kaina netikėtai išaugo 30 USD, kai sutrikus rezervavimo sistemai teko pereiti iš vienos agentūros į kitą. Tik viešbutyje atidžiau apžiūrėjus bilietus radau, kad kaina nepasikeitė, tik iš manęs paprašė daugiau. Kita staigmena laukė atsiskaitant. Doleriais galima atsiskaityti visur ir už viską, bet niekas nepriima senesnių nei 2000 metų.
Sukandžiota uodų, alkana, nes 5 ryto viešbutyje jokio maisto, atsitrenkiu į Nairobio oro uostą. Rekomenduojama jame būti mažiausiai pora valandų iki skrydžio. Geriau netgi skirti papildomą valandą, nes pirmiausia tenka atstovėti ilgoje eilėje, kol patikrina, ir tik tuomet galima įeiti į orouosto pastatą, atsistoti į kitą eilę, užsiregistruoti, paskui dar eilė prie pasų kontrolės... Visoms eilėms atstovėti valandos gali ir neužtekti, priklausomai nuo paros meto.
Kilimandžaro oro uostas kažkodėl primena Karmėlavos. Atvykstant iš Kenijos, reikalingas skiepų pasas su galiojančiu skiepu nuo geltonojo drugio. Skiepų pasus patikrino visiems atvykusiems, kaip ir paprastą pasą.
Kadangi prieš važiuodama jau buvau apsisprendusi, kokiu maršrutu, kiek dienų ir netgi su kokia agentūra kopsiu į kalną, mano rūpesčiai su įžengimu į Tanzanijos teritoriją baigėsi.
Kaip startinį tašką pasirinkau Moshi miestelį. Perkant iš vietinės agentūros kopimo paketą, pasitikimas oro uoste įskaičiuotas į kainą. Agentūrų tikrai netrūksta. Aš pasirinkau Eco-tours dėl pasiūlytos vidutinės kainos ir draugų rekomendacijų.
Dėmesys klientui nustebino nuo pat pirmos dienos. Viešbutyje pasitiko vadovas, suorganizavo susitikimą su gidu, gavome daugybę patarimų, kaip pasiruošti kopimui.
Gegužės mėnuo nėra labai turistinis sezonas, nes lietus dar nepasibaigęs, bet ir nėra pats blogiausias kopimui. Kilimui yra keletas skirtingo sudėtingumo maršrutų. Nusprendžiau pasirinkti ne patį lengviausią, bet patį gražiausią Machame maršrutą, dar vadinamą viskio taku. Juo einant nėra namelių, kaip lengviausiu vadinamame Marangu take, tenka gyventi palapinėse, tai kartu reiškia ir didesnes išlaidas, daugiau aptarnaujančio personalo (nešikų).
Machame maršrutui praeiti paprastai skiriamos 6 dienos. Aš nusprendžiau neskubėti ir skirti septynias. Kadangi nepasižymiu jokia įpatinga fizine jėga, prieš važiuodama nesportavau ir iš viso jokiam papildomam savęs paruošimui laiko neskyriau, nusprendžiau, kad papildoma diena man nepamaišys, o agentūros vadovas ir gidas, mane pamatę, matyt, nusprendė, kad gidui nepamaišys ir papildomas padėjėjas.
Kopimo dieną nuo viešbučio mus paėmė pilnas juodaodžių autobusiukas. Jaučiausi bjauriai. Vienintelė moteris kompanijoje, visi žiūri į mane, lyg būčiau beždžionė, kalbasi tarpusavy man nesuprantama kalba. Agentūros vadovas atvažiuoja mūsų išlydėti. Matyt, nelabai pasitiki ta kompanija. Apima panika, kaip man su šitais tipais reikės praleisti savaitę...
Machame maršruto registracijos punkte sulaukiam, kol bus gautas leidimas, pasvertas ir išdalintas krovinys nešikams. Jiems neleidžiama nešti daugiau kaip 20 kg, o mes iš viso nieko nenešame.
Pagal aprašymą, pirmą dieną iki nakvynės vietos turime eiti mišku 6 valandas. Takelis kaip Palangos parke, tik miškas kitoks, tankesnis. Gidas paleidžia mus su savo padejėju. Nueinam atstumą per tris su puse valandos, nešikai nepaveja.
Padėjėjas, matyt, paskundžia gidui... Meluojam, kad ėjom mažiausiai 4 valandas ir gaunam velnių, kad skubėjom. Kaip darželio auklėtiniai prisižadam rytoj eiti lėčiau. Pirma diena praėjo ir nepastebėjau, kad lipau, nors nakvojom 3000 m aukštyje.
Bus tęsinys
