Miestą, kuriame daugybė gražiausių parkų, paplūdimį juosia milžiniški dangoraižiai, o šalia pilkų, apdegusių, nutriušusių, vaiduokliškų, kažkada gal ir panašių į namus pastatų kvartalai...

Lima tokia pat skirtinga, kaip ir visa Peru šalis, džiunglių gilumoje glaudžianti pusnuogius medžiotojus indėnus, kalnų terasose amžinai vargstančius žemdirbius ir prabangiose vasaros vilose besiilsinčius turtingus miestiečius.

Perujiečiai, nuolat kentėję tai nuo ispanų kolonizatorių, tai nuo beviltiškų savo prezidentų, tokių kaip A.Garcia, sužlugdžiusio Peru ekonomiką, ar japonų kilmės A.Fujimori, neišlipusio iš korupcijos skandalų, tai nuo Sendero Luminoso (išvertus iš ispanų kalbos žvilgantis takas) partizanų grupuotės, išsilaikančios iš prekybos kokainu ir XX a. pabaigoje Anduose šaltakraujiškai išžudžiusios apie 40 tūkstančių perujiečių, dabar džiaugiasi ramybe bei atgyjančiu turizmu, nes tik prieš dešimtmetį šuviai čia buvo kasdienybė.

Tačiau ir dabar bedarbystė Peru nekontroliuojamai didelė, o daugybė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Lima – vienas turtingiausių Peru miestų su atsiveriančiomis naujomis galimybėmis ir neįtikėtinais kontrastais, stebinantis modernia architektūra ir greta besiglaudžiančiais vadinamaisiais jaunaisiais rajonais (barrio joven) be elektros, vandens, be jokių sanitarinių sąlygų, kurių bedarbiai gyventojai prekiauja gatvėse kuo tik sugalvoja.

Kaip turbūt 99 procentai turistų, mes pradėjome nuo paties prabangiausio, europietiškiausio ir nuobodžiausio rajono – Miraflores (ispaniškai žiūrėk gėlės). Ten, tarp judrių plačių gatvių, išlaižytų parkelių, didžiulių modernių prekybos centrų ir ofisų, radome tik du vertus dėmesio dalykus – dangoraižius braižančius parasparnininkus, kas niekur kitur pasaulyje neįmanoma, ir Meilės parką, išrašinėtą gražiausiais meilės prisipažinimais ir eilėraščiais.

Rajonas stebina daugybe policininkų ir apsaugininkų, kurie tarnauja būtent Miraflores gyventojams ir turistams. Suprantama kodėl jis yra pats saugiausias Limoje. Galite mojuoti brangiausia kamera į visas puses, nieko jums nenutiks... Aišku, kol neišlysite iš Miraflores.

Daug įdomesnis ir spalvingesnis Limos centras. Kolonijinė architektūra ir daugybė žmonių, beprotiškas eismas, verda prekyba, ir ne tik didžiuliame, per kelis kvartalus nusitęsusiame centriniame turguje – jie tave ras ir ką nors parduos ant kiekvieno kampo, autobuse, restorane, net bažnyčioje...

Prekiauja vaikai nuo penkerių metų amžiaus iki vos bepaeinančių senukų. Susidaro ispūdis, kad mieste nėra žmonių, kurie ko nors nepardavinėtų. Ir tam visiškai nereikia parduotuvės ar kioskelio, tiesiog prisikišk kišenes dantų ar ausų krapštukų ir kaišiok kiekvienam po nosim kur nors prie perėjos. Verta paminėti ir kelionę autobusiuku iš Miraflores į centrą. Kiekviena, net ir trumputė kelionė viešuoju transportu Limoje – spektaklis. Visi vairuotojai – lenktynininkai, kiekvienas turi po jauną pagalbininką, sulaužytu balsu išrėkiantį stotelės pavadinimą, pranešantį tolimesnį maršrutą, bei gaudantį keleivius.

Kiekvienoje svarbesnėje sankryžoje budi mažučiai purvini žvalgai, praleidę pamokas, kad už kelis centus informuotų “Šumacherį”, kiek jo konkurentų priekyje ir kiek keleivių veža, kad šis dar labiau paspaustų ir jau visiškai pamirštų apie šviesoforų egzistavimą...

Bet net ir labai skubėdamas autobusiukas susirenka visus gatvės prekeivius, tad keleiviai gali “bendradarbiauti” (isp. colaborame) kaip yra prašomi, ir prisipirkti saldainių, laikraščių, kramtomosios gumos, homeopatinių vaistų, popierinių nosinių, arbatos, žaislų, pieštukų, pleistrų...

O dabar apie minėtus jaunuosius Limos rajonus, į kuriuos vidutinės klasės limiečiai niekada neužklysta ir mums nesiūlė. Radome ekskursinį autobusiuką, kuris į 500 metrų aukščio San Cristobal kalną viduryje Limos veža per vieną tų baisiųjų vargšų ir nusikaltėlių rajonų Rimac.

Pravažiuodami matėme daugybę šunų, gražučių murzių basakojų vaikų, žaidžiančių negrįstų gatvių dulkėse, bedantę senutę, mums mojančią ir šaukiančią: „Hola!“ Ir prisižiūrėjome skurdo, tokio skurdo, į kokį gėda žiūrėti...

Taip pat paklaidžiojome darbininkų gatvėse, kurios yra tik už vieno kvartalo nuo gražiosios centrines Las Armas aikštės. Čia viena ant kitos lipa spaustuvės ir siuvyklos, įvairiausios gamyklos, įsikūrusios apleistuose pilkuose angaruose. Jos tamsios ir tvankios, net dvokiančios, visada atviromis didžiulėmis metalinėmis durimis, pro kurias į gatvę plūsta pramoninės dulkės ir šimtų susigrūdusių darbininkų, dirbančių už grašius po 14 valandų per parą, prakaito ir nevilties kvapas.

Tačiau Limoje labiausiai stebina ne socialinė nelygybė ar nuolatinis žmonių skubėjimas bei sugebėjimas prekiauti, bet jų gerumas ir atvirumas. Limiečiai – paslaugumo čempionai, labai šilti, malonūs, mandagūs, atviri svetimšaliams, kol kas nejaučiantys priešiškumo turistams, nors greta to visada suskaičiuojantys, ar gali iš tavęs kažkiek uždirbti.

Tik keletas epizodų – Martin paklausė rajono apsaugininko, kur galėtų nusipirkti cigarečių, šis nurodė, kur ir pasisiūlė nubėgti ir nupirkti. Išsitraukus miesto planą gatvėje, iš gretimos parduotuvės išeina pardavėjas, paspaudžia ranką, prisistato, nurodo, ko ieškote ir padėkoja...

Ir tikrai nesitiki, kad dabar iš jo ką nors nupirksite. Kai užkalbinome kelis studentus, jie pokalbį baigė užrašydami savo telefono numerius ir atsisveikindami žodžiais: „Jei tik ko prireiktų, kreipkitės, esame čia, kad jums tarnautume...“ Dar apie daug ką galima būtų rašyti, pasakoti nuotykius ir gundyti jus rašant apie perujiečių kulinarinius sugebėjimus... Negaliu nepaminėti tik seviche - tradicinio Peru patiekalo, tai žalios žuvies ar jūros gėrybių gabaliukai, marinuoti citrinų sultyse, pagardinti svogūnais ir įvairiausiais padažais.

O jei susidomėjote, prasitarsiu, kad Peru – kol kas viena pigiausių šalių Pietų Amerikoje, kur skaniai ir gausiai pavalgysite tik už dolerį. Tačiau nepaisant mano sėkmės ir gerų įspūdžių, Limoje reikia būti labai atsargiems. Daugybė turistų nukenčia nuo gatvės plėšikų.

Ryt paliekame Limą, važiuojame į kalnus... Ten kur grynas oras ir saulė. Tolimesni įspūdžiai - iš Peru Andų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)