“Nesąmonė! Niekada!” — pareiškė Eglė vyrui, kai šis pasiūlė naujuoju motociklu nuskrieti iki Kroatijos. Bet jis pakalbino šeimos draugus — porą, taip pat turinčią motociklą, — šie mielai sutiko, ir galiausiai Eglė sukluso...
Ji niekada nebuvo ilgai važiavusi motociklu — tik kai vyras nusipirko “Honda VFR 750S”, tikrų tikriausią britvą, jiedu kelis kartus nulėkė iki Baltijos jūros. Bet tai čia smagumėlis — vos trys valandos kelio iš sostinės. O dar Kaune sustoji kavos — žiūrėk, jau ir pajūris čia pat... “
Pamaniau, gal vis dėlto reikėtų pabandyti iki tos Kroatijos nusigauti — bet tik pervažiavus Lenkiją! — prisimena ji. — Niekada nesidomėjau ekstremaliu sportu, nelaipiojau į kalnus, esu visiška menininkė, kuriai įdomu piešti, grimuoti, daryti veido procedūras, — pasidarė įdomu, ar išlaikys organizmas tokią kelionę. Kada prasidės isterija?” Štai Eglės įspūdžiai!
Niekas netilps?!
Sunkiausia buvo susidėti į kelionę daiktus. Jie turėjo tilpti į du nedidelius lagaminėlius, prikabintus iš abiejų britvos pusių. Tad odinės kelnės, neperšlampama striukė, batai tapo uniforma važiuojant motociklu, o į lagaminėlį išsirinkau megztinį, porą lengvesnių batų, kelerius marškinėlius, maudymosi kostiumėlį ir... suknelę.
Kai įsukdavome į miestelį, lįsdavau į dušą ir paskui su suknele eidavau pasivaikščioti į centrą atrodydama kaip visos moterys, kurios poilsiauti atskrido lėktuvu.
Sėsti? Kur?!
Tiesą sakant, vietos sėdėti ant mūsų britvos nelabai buvo. Vyras įsitaisė normaliau, man liko vos keletas siauros sėdynės sprindžių. Jokio atlošo, todėl teko kentėti lyg ant taburetės ir dar tiesia nugara. Kaip Buratinui.
Drauge keliavusios poros motociklas buvo didesnis, tad draugė net turėjo į ką atsiremti atsilošusi, todėl galėjo fotografuoti ir filmuoti. O aš tik tvirtai laikiausi įsikibusi abiem rankomis į sėdynę. Net ir prisiglausti prie vyro negalėjau — šalmas trukdė. Apkabinti taip pat vengiau, nes tada rizikavau nustumti brangiausiąjį ant įkaitusio degalų bako, kuris karštas ir degina.
Keliavome šitaip: dvi valandas važiuojame, daugių daugiausia pusvalandžiui sustojame, išgeriame kavos, pasivaikščiojame — ir vėl ant arklių. Tūkstantis kilometrų nuo Lenkijos iki Kroatijos buvo kankynė. Karšta. Nepatogu. Neįdomu.
Važiuoji ir dvi valandas lauki to sustojimo. Ir žinai, kad vis tiek jokios vilties, — reikės važiuoti iki vakaro, Kroatija dar toli. Valanda dvi motociklu — romantika. O čia priešaky — dvi savaitės. Keliaudamas automobiliu gali paskaityti žurnalą ar pašnekėti.
Švilpdamas motociklu nepersimesi nė žodžiu. Vienintelė komunikacija su partneriu — ranka iškeltu arba nuleistu nykščiu. Dažniausiai — nuleistu: stojam, arba bus blogai... Pavakariais apie ketvirtą jau matydavau miražus — kaip sustojame, randame viešbutį su dušu ir lova...
Nėra ką veikti — miegu
Daugelio nuomone, važiuojant motociklu baisiausia nenukristi. Tačiau kai skrieji 150 km/ val. greičiu, net labai norėdamas nuo motociklo nenušoktum — išcentrinė jėga prie jo tiesiog rakinte prirakina. Taip prispaudžia prie sėdynės, kad net gali ramiai nusnausti.
Lėkdama Austrijos greitkeliais, miegodavau meškos miegu. Na, dar svajodavau. Prikūriau begalę ateities planų, nes sukdamasi tarp darbų ir šeimos išvis neturėdavau laiko svajoti, o ant motociklo — ką daugiau ir veikti. Kantrybė seko. Ypač nervino, kad negaliu niekur dingti — esu įklimpusi į šią kvailą situaciją iki kaklo, ir dar savo noru.
Leiskit į tėvynę!
Kai įveikę Čekiją, Austriją ir Slovėniją įvažiavome į Kroatiją, mane apėmė visiška psichozė. Nepakeliamai karšta, ašaros po šalmu rieda nesustodamos. Už kokią bausmę aš čia važiuoju?!
Mano draugės guli kažkur turkiuose, o aš savo atostogas leidžiu pusiau sukarintu režimu! Žinoma, kaltinau vyrą. Tiek jis mane ir temyli, jei tik tokias atostogas sugebėjo suorganizuoti. Juk tai nežmoniška!
O jis: “Kas tau negerai? Džiaukis gyvenimu!” Kaip gali džiaugtis gyvenimu tūkstantį kilometrų sėdėdama ant taburetės? Kokia aš idiotė! Bepigu mano draugei — ji karininkė, pratusi prie ekstremalumų. O aš — viso labo kosmetologė, tik su fantazija... Jei būtų buvę galimybių, tą akimirką būčiau išsiskyrusi su vyru.
Kai priartėjome prie Rijekos ir pamačiau autobusų stotelę, ėmiau prašyti, kad mane čia išleistų. Sakiau, pasėdėsiu, sulauksiu kokio nors autobuso, kur nors nuvažiuosiu, rasiu oro uostą ir parskrisiu namo. Bet vyras pažadėjo poros dienų poilsį Rabo saloje.
Maudomės, vaikštinėjame, pasijuntu kaip normali turistė. Truputį atlėgstu.
O gal ir visai nieko?
Mes Kroatijoje — jau trečią kartą. Abu su vyru dieviname šią šalį ir jos žmones. Suplanuojame maršrutą: iš Šiaurės per Zadarą, Šibeniką, Trogyrą trauksime į Pietus — iki Splito. Skrieti pakrante serpantinais išties smagu. Keliaudamas automobiliu niekada tokio jausmo nepatirsi.
Sėdėdamas ant motociklo jauti kvapus. Važiuoji pro pievas — dvelkia gėlėmis ir žole, leki per mišką — uodi medžių kvapą, įsuki į miestą — pasitinka įkaitęs asfaltas ir miesto smogas. Motociklu gali nuvykti ten, kur nevaikšto jokie turistai, kur mašinų eismas draudžiamas.
Malamės po tokius kampelius, ir, regis, sustoja laikas. Vos keletas žvejų namų ant jūros kranto, niekas niekur neskuba, gaudo žuvis, kepa sau ramiai blynus ir... išsižioja, pamatę išprotėjusius turistus ant motociklų.
Tiesiog rojus
Užbūrė kroatų gyvenimas Šibenike, Trogire — senovės romėnų miestuose, statytuose dar enktajame amžiuje, imperatoriaus Dekliciano laikais. Su senove kroatai sutaria labai gražiai: nekonservuoja tų senų akmenų ir sienų — tiesiog tarp jų gyvena.
Jie tokie patriotai — susirenka karčemose miesto aikštėje, geria alų ir dainuoja savo liaudies dainas. Paskui spontaniškai pradeda šokti. Vieni vyrai, be moterų. Jų draugiškumas ir nuoširdumas paperka.
Mano vyras įsisvajoja senatvėje pirkti Kroatijoje namą ir jame apsigyventi. Nors prieš pusdienį žadėjau nusišauti, ir aš negaliu atsidžiaugti, kad mes čia. Kur tikras rojus žemėje. Na, ir kas, kad paskui vėl laukia kelionė ir neaišku, koks bus oras, ar nesibaigs ne laiku benzinas, ar nesuges motociklas, ar nenugarmėsime kur nors kalnuose į bedugnę.
Jis lekia 220 km/h
Motociklininkai — savotiška kasta. Jie vieni kitus pamato, būtinai pamojuoja pasisveikindami. Jei kas nors atsitiktų — tuoj pat stotų ir padėtų. Jaustis esant vienam iš jų — labai smagu. Motociklais keliauja daug žmonių, nes ši transporto priemonė labai patogi — jau vien dėl to, kad neįstringama kamščiuose.
Važiuodami per Austriją patekome į žiaurius kamščius. Lenkėme juos šalikele. Automobiliai stovi, o mes — skriejame. Apima toks laisvės pojūtis — esi nepriklausomas ir neįkalinamas!
Išsigandau tik kartą. Kai jau pasukome namų link, pajutau, kad vyrą užkniso greitkeliai. Austrijoje važiavome penkias valandas be sustojimo, jis spaudė, kiek tik galėjo. Motociklas lėkė beprotišku greičiu, lenkėme absoliučiai visus automobilius. Man buvo taip baisu!..
Bet nieko negali padaryti. Negali pasakyti: sustok, išlipsiu. Negali trenkti durelėmis iš pykčio. Negali netgi jam trenkti per galvą — nes sutrukdysi vairuoti. Negali nė įžnybti, nes striukė kieta ir jis nieko nepajus.
Tąsyk vienintelį kartą trankiau jam per pečius, kol sustojo. Prisipažino lėkęs 220 km/val. Nulipusi nuo motociklo rėkiau ir keikiausi. O jis? “Taigi viskas gerai, ar kas nutiko?”
Suš... atostogos
Mano vyras stojiškai ištvėrė visą kelionę, nors įsivaizduoju, kaip jam buvo sunku. Dažniausiai važiuojant motociklu būna šalta, o ta vasara buvo tokia karšta, kad net prakaitavo delnai. Ir kokia įtampa visą kelią! Jau grįžtant sykį jis nulipo nuo motociklo ir atsigulė kryžium ant asfalto.
“Pavargai?” — paklausiau. O jis: “Ai, nieko, ranką sutraukė”. Tai buvo vienintelis skundas. Aš ne juokais išsigandau: kaip tokį sunkų motociklą vairuosiu — juk net nuo žemės nepakelčiau, jei parvirstų. Tiesa, po kelionės su drauge nusprendėme mokytis vairuoti motociklus, nes tai visiškai kas kita nei sėdėti už nugaros.
Dabar ta kelionė atrodo labai smagi. Bet kai atsėdėjusi tris tūkstančius kilometrų Lenkijoje pagaliau nulipau nuo motociklo, garsiai pasakiau: “Tos dvi savaitės išbrauktos iš mano gyvenimo. Tokių suš... atostogų dar nebuvo!”
Vyras mane vėl įkalbinėja važiuoti, šįsyk — į Portugaliją. Ačiū, bet ne, tikrai ne. Nors... gal visai nieko? Tik viena sąlyga: jei jis Lisabonoje privairuos motociklą prie lėktuvo trapo.
