Mat renesanso epochoje Florencija klestėjo kaip šalies ekonominis ir kultūrins centras, todėl tais amžiaus šiame mieste buvo pastatyta gausybė daugybė rūmų, bažnyčių, įvairių kultūrinių paminklų.

Prieš kelis mėnesius DELFI skaitytojui straipsnyje „Viešnagė daugiaveidėje Florencijoje“ buvo pasiūlyti „devyni objektai, kuriuos primygtinai rekomenduoja daugelis kelionių grupių“, tai yra: Sinjorijos aikštė; Senieji rūmai; Uffizi galerija, Senasis tiltas; Pitti rūmai; Dailės akademijos galerija; Duomo aikštė, Šventosios širdies bažnyčia ir Boboli sodai. Viešėdama Florencijoje kaip tik aplankiau visus šiuos objektus.

Nors, vaikščiodama po Florenciją anaiptol nesivadovavau „primygtinais gidų pasiūlymais“, bet veikiau seminaro organizatorių programa, o taip pat atsitiktinumu ir nuojauta. Dabar, norėdama pasidalinti savo įspūdžiais apie Florencijos kultūrinį palikimą, apžvelgsiu minėtus kultūrinius objektus. Šį sąrašą papildysiu man mielą įspūdį padariusiais objektais, kaip šv. Marko muziejus, šv. Lorenco bažnyčia, Mediči-Rikardi rūmai ir Mikelandželo panoramine aikšte. Manau, kad šiuos rūmus, muziejus ir bažnyčias tikrai verta aplankyti.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Sinjorijos aikštė (Piazza della Signoria). Ši aikštė garsėjo kaip svarbiausias miesto gyventojų pilietinio gyvenimo centras. Dabar Sinjorijos aikštė traukia pulkus turistų. Ši magiška, spalvota aikštė visada pina žmonių, kurie būriais sėdinėja lauko kavinėse, aplink fontanus ir ant plačių, renesansinių laiptų. Žmonės atrodo atsipalaidavę, jie tiesiog šildosi saulutėje ir stebi triukšmingą, spalvotą šios aikštės gyvenimą.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Norint Sinjorijos aikštę išvysti be žmonių minios, užsukti čia reikia vėlai naktį, veikiausiai jau paryčiais. Tik tuomet kelioms valandoms nurimsta turistų šurmulys. Kai grįždami iš diskotekos, atsitiktinai aplankėme Sinjorijos aikštę penktą valandą ryto, buvome nustebinti – tuštuma ir tyla šiam Florencijos kampeliui atrodė visiškai nebūdinga.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Vaikštant po Sinjorijos aikštę, verta apžiūrėti joje esančias įspūdingas skulptūras. Dėmesio vertas garsusis fontanas, virš kurio išdidžiai iškyla jūrų ir vandenynų valdovo Neptūno skulptūra. Aplink ją nuolat spiečiasi būriai fotoaparatais apsiginklavusių turistų.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Senieji rūmai (Palazzo Vecchio). Sinjorijos aikštėje iškylantis Senųjų rūmų pastatas yra vienas gražiausių ir populiariausių architektūros paminklų. Nuo 1878 metų čia įsikūręs miesto municipalitetas. Šiame viduramžius pamenančiame pastate randame įspūdingas, prabangias sales bei žavius vidinius kiemelius.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Pastato fasadas bei išdidžiai iškylantis bokštas su laikrodžiu yra vienas žymiausių Florencijos simbolių. Įspūdingai Senųjų rūmų bokštas ir didysis laikrodis atsiveria iš terasos Ufiči galerijoje. Prie pastato įėjimo stovinčias garsiąsias skulptūras (tarp jų Michelangelo Dovydą)senai pakeitė kopijos, tačiau turistai ir toliau įnirtingai jas fotografuoja.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Ufiči galerija (Galleria degli Uffizi). Greta pačios Sinjorijos aikštės įsikūrė vienas garsiausių ir turtingiausių pasaulio muziejų – Ufiči galerija. Šie rūmai buvo pastatyti XVI a., o užsakė juos Mediči šeima. Muziejus garsėja ypač gausia ir turtinga dailės kūrinių kolekcija. Mane labiausiai sužavėjo konceptualiai atrinkta įvairių dailininkų autoportretų kolekcija. Manau, kad kiekvienas čia galėtų rasti kažką artimo sau.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Paminėtina, kad 1993 m. greta Ufiči galerijos buvo susprogdintas automobilis, pripildytas dinamito. Nuo šio galingo sprogimo žuvo 5 žmonės, taip pat buvo sugriauta dalis pastato. Labiausiai nukentėjo prabangi Niobės salė, kurioje sunaikintų freskų taip ir nepavyko atkurti. Sprogimo užsakovų ir vykdytojų susekti taip ir nepavyko, tačiau įtariama Pietų Italijos mafija.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Senasis tiltas (Ponte Vecchio). Kai pamačiau šį tiltą pirmą kartą, nuoširdžiai nustebau. Netikėtai ir žaviai atrodo virš Arno upės, tiesiai ant tilto išdygę tapybiški namai, kurie iš tolo atrodo tarytum žaisliniai. Šiuose pastatuose, turbūt jau nuo viduramžių, veikė amatininkų dirbtuvėles ir parduotuvės su odos bei juvelyriniais dirbiniais.

Foto: Agnieškos Juzefovič nuotr.

Lengva pastebėti, kad čia ir toliau gyvena vietiniai žmonės, galbūt tų parduotuvių savininkai. Ant Senojo tilto šurmulys ūžia dieną ir naktį – tai yra populiariausia turistų pasivaikščiojimų vieta. Šį tiltą taip pat mėgsta vietiniai gyventojai, ypač įsimylėjėlių poros.

Vaikščiodama po Senąjį tiltą pastebėjau, kad šią vietą bei greta esančią Sinjorijos aikštę ypač pamėgo vietiniai Kazanovos, atkakliai medžiojantys dailias turistes. Italai mėgsta pabrėžti, kad tokie etatiniai turisčių kabinėtojai dažniausiai yra ne tikrieji italai, o italais apsimetantys emigrantai iš kitų, dažniausiai arabų kraštų. Galbūt iš tiesų taip ir yra. Tačiau tikrieji italai taip pat neabejingi iš šiaurės kraštų atvykstančių merginų žavesiui.