Kiekvienai statulai gaminant skirtas dėmesys yra toks pat stulbinantis, kaip ir viso projekto mastas. Kas buvo tas imperatorius Qin Shi Huangdi (valdė 221-207 m.p.m.e.), užsitarnavęs tokio didingo paminklo?

Vieno iš svarbiausių valdovų Kinijos istorijoje palikimas moraliniu požiūriu yra tiek pat sudėtingas, kaip ir caro Petro Pirmojo. Jis (kaip ir Rusijos caras) garsėja nuopelnais kuriant modernią valstybę ir aukojęs tūkstančių darbininkų gyvybes, kad išpildytų savo vizijas, rašo imperialtours.net.

Būdamas 13-ikos jis tapo Qin dinastijos imperatoriumi, o 38-erių užkariavo šešias kaimynines valstybes ir pirmą kartą istorijoje suvienijo Kiniją.

Qin Shi Huangdi garsėjo despotizmu, bet taip pat buvo gerbiamas už daugelį radikalių ir įžvalgių politinių sprendimų, kuriais naudojosi ir vėlesnės dinastijos. Siekdamas apjungti septynias atskiras sritis į vieną valstybę, jis standartizavo raštą, įvedė vieningą matavimo vienetų sistemą ir bendrą ekonominę sistemą.

Kad valdymas būtų efektyvesnis, buvo kodifikuota teisinė sistema, panaikintas regionų valdymas pagal paveldėjimo teisę ir įvesta administracinio valdymo sistema. Siekiant produktyvumo didinimo, Qin Shi Huangdi skatino žemės ūkio reformas; jo valdymo metais buvo nutiesta daugybė kelių.

Norėdamas apriboti barbarų antpuolius, jis nurodė pastatyti gynybinę liniją ties šiaurine Kinijos sieną – pirmąją Didžiąją sieną. Nors Kinijai visi šie imperatoriaus sprendimai buvo naudingi, siekiant toli siekiančių tikslų savo gyvybes paaukojo tūkstančiai kinų darbininkų.

Statant imperatoriaus kapą buvo paaukotos 700 000 darbininkų, dirbusių ne savo noru, gyvybės. Kapo statybos pradėtos iškart po to, kai imperatorius įžengė į sostą. Visi darbininkai ir nevaisingos sugulovės buvo palaidotos kartu su imperatoriumi, kad būtų išsaugotos jo paslaptys.

Pasak Sima Qiano „Istorinių įrašų“, sudarytų praėjus šimtmečiui po imperatoriaus mirties, kapavietės centrinėje patalpoje buvo pavaizduotas dangus ir žemė, lubos išpuoštos žvaigždes vaizduojančiais perlais, akmeninės grindys sudarė Kinijos karalystės žemėlapį, per kambarį „tekėjo“ šimtas gyvsidabrio upių, o nesuskaičiuojamus turtus saugojo mirtini spąstai.

Imperatoriai neretai statydavosi didžiules kapavietes vien tam, kad būtų nukreiptas kapų plėšikų dėmesys nuo tikrosios kapavietės vietos. Todėl dirbtinis kauburys, kuris dabar žymi imperatoriaus kapo vietą, nebūtinai nurodo tikrąją nuostabaus centrinio laidojimo kambario vietą. Neseniai pranešta, kad toje vietoje aptiktas didelis gyvsidabrio kiekis, todėl archeologai galų gale mano, kad kapas atrastas.

Terakotiniai kareiviai, kurių dalis eksponuojama ir Britų muziejuje Londone, yra tik vienas iš begalės barjerų, kuriais imperatorius visiems laikams apsaugojo savo amžino atilsio vietą.

Graikijos vėlyvojo archajiško periodo smiltainio ir marmuro skulptūros Kouros iš terakotinių kareivių atima pirmųjų žmonijos istorijoje laisvai stovinčių žmogaus statulų titulą. Bet tai beveik nesumenkina terakotinių kareivėlių gaminimo proceso genialumo.

Senovės graikai skulptūras skrupulingai išskobė iš akmens, o Qin dinastijos projektui buvo būdingos visos masiniams projektams įprastos problemos. Laikantis standartinės procesų sekos, kuomet pirmos buvo išliejamos pilnavidurės kojos, sukurta dešimtys tūkstančių žmonių ir gyvūnų statulų.

Stulbinančią laisvai stovinčių statulų užduotį kinų skulptoriai išsprendė ant pilnavidurių kojų konstruodami tuščiavidurius statulų kūnus. Tuščiavidurės rankos, galvos ir liemenys buvo pagaminti iš susuktos žemės ir tarpusavy sujungtos molio juostomis, bei pastatytos ant kojų.

Kiekviena skulptūra yra vis kitokia – skirtingo veido, sudėjimo ir pozos, o pagal jas galima spręsti, kokia buvo kiekvieno kario užduotis, laipsnis. Stulbina ir tai, kaip kruopščiai atkurtos to laikmečio karių aprangos, ginklų ir kt. detalės.