Kyšulys – tik vyrams
„Šokiruojančiai gražu nebuvo, tačiau aplankyti verta“, – pabuvęs didžiausioje Graikijos provincijoje Makedonijoje padarė išvadą V.Pečininas. Joje esantis Chalkidikės pusiasalis traukia ne tik turistus, bet ir saulės vonių ištroškusius graikus – savaitgaliais į pusiasalį, primenantį tris pirštus, vedantys keliai virsta automobilių sangrūda.
„Graikai dirba ir užsidirba, todėl be jokio streso gali sau leisti pramogauti ir nesukti galvos dėl rytdienos“, – paaiškino V.Pečininas.
Poilsiautojus tarsi magnetas traukianti Chalkidikė dėl neįprastos formos dar vadinama Poseidono trišakiu arba Dievo delnu. Legenda byloja, kad mitiniai gigantai Sitonas ir Atonas, negalėdami nuspręsti, kuriam iš jų atiteks dieviško grožio undinė, užrūstino jūrų dievą Poseidoną. Šis, pykčio pagautas, sviedė savo trišakį į Chalkidikės pusiasalį ir jį padalijo į tris dalis – Kasandros, Sitono ir Atono kyšulius, juos jungia tik skaidrus Egėjo jūros vanduo.
Paslaptingiausias iš jų – Atonas su legendomis apgaubtu jame stūksančiu to paties pavadinimo kalnu. Nuo 885 metų jo papėdėje gyvena tik vienuoliai ir atsiskyrėliai. Į 40 kilometrų ilgio ir 18 kilometrų pločio pusiasalį patekti tegali vyrai – tokia išskirtinė teisė jiems buvo įstatymiškai suteikta dar 1066-aisiais. Kalną supa 22 dideli ir 12 mažesnių stačiatikių vienuolynų, juose įsikūrę apie 1500 vyrų.
Stabdyti beviltiška
Valstybe valstybėje vadinamas svetimiesiems neįžengiamas Atonas turistams atsiveria labai šykščiai. Norintieji pasigrožėti papėdėje išsimėčiusiais vienuolynais dažnai sėdasi į laivelį gretimame Sitonijos kyšulyje ir už 50 eurų nusipirkę bilietą Atonu grožisi plaukdami jo pakrantėmis. Kyšuliu besidomintys turistai daugiau palandžioti turi progos nebent Atone esančiame Urampolio miestelyje. Tobula turizmo infrastruktūra sukurta Kasandros pušų žalumoje skendinčiame Kasandros kyšulyje.
V.Pečininui ši Graikijos dalis dėl siauručių gatvelių ir vienas prie kito besiglaudžiančių nedidelių senų namukų priminė Ispaniją. Fotomenininką nustebino graikų vairuotojų požiūris į tranzuoti pabandžiusius lietuvius. Iš vieno miestelio į kitą pėsčiomis nusprendusiam nukulniuoti V.Pečininui iškelta ranka nepadėjo pelnyti vietos vairuotojų palankumo.
„Visi tokie nustebę žiūrėjo – ten ne tik stabdančių, bet ir pėsčiųjų pakelėse nemačiau turbūt todėl, kad niekam ne problema išsinuomoti dienai automobilį už 100 eurų“, – mano V.Pečininas.
Dieną kaitinant 35 laipsniams karščio tikrasis graikų gyvenimas prasideda vakare atvėsus. Prie savo dailučių namelių su itin pedantiškai sutvarkyta aplinka pradeda rikiuotis solidaus amžiaus šeimininkai. Fotomenininkui į akis krito ypač daug ilgaamžių.
Panoręs nufotografuoti devyniasdešimtmetį graiką lietuvis sulaukė tik nuoširdaus supratimo: tu fotografuok, o aš vis tiek jau greitai išeisiu.
Reginiai – ne už dyką
Vidurinis pusiasalio „pirštas“ Sitonas Graikijos svečiams labiau primena civilizacijos ir žmogaus nesugadintą laukinės gamtos pasaulį.
Ne tik Chalkidikė, bet ir patys Salonikai V.Pečininui priminė pasaulį, kuriame sustojęs laikas. Medžių žalumoje skendinčiame didmiestyje šalia daugybės modernių pastatų ir prekybos centrų, restoranų bei tavernų rikiuojasi kelių šimtų metų statiniai, menantys svarbiausius šalies istorijos etapus.
Akį traukia dar 303 m. statyta imperatoriaus Galerijaus triumfo arka, skirta pergalei prieš persus Mesopotamijoje ir Armėnijoje atminti. Antrasis pagal dydį Graikijos miestas garsėja bene labiausiai lankomais istorijos ir kultūros paminklais, tačiau, anot V.Pečinino, už įdomybes tenka gerokai paploninti kišenę.
„Įėjimas į muziejus kainuoja 20-30 eurų. Nesusimokėjęs neturėsi progos net iš išorės apžiūrėti įžymybių. Taip, kaip pas mus Trakų pilies, už dyką Graikijoje ir iš tolo nepamatytum. Manau, ir lietuviams reiktų pasimokyti, kaip pritraukti iš turistų pinigų“, – pastebėjo V.Pečininas.
„Pakrikštijo“ ežiai
Žavėdamasis graikų gyvenimo būdu ir jų šalimi pats panevėžietis vis dėlto buvo linkęs nutylėti, iš kur atvykęs. Ir ne tik nutylėti – reikalui esant užuot pasakęs tiesą prisistatydavo atvykėliu iš Rusijos. Pasak jo, tokiai melagystei pastūmėjo mūsų tautiečiai, Graikijoje toli gražu neužsitarnavę gero vardo.
„Pasakyti, kad esi iš Lietuvos, daug reiškė pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Tada europiečiai skausdavo rankas sveikindami atgavus laisvę ir linkėdami sėkmės. Dabar net Sabonio vardas Lietuvos įvaizdžio nepagerina – mūsų šalį graikai sieja su nusikaltimus darančiais emigrantais“, – mano V.Pečininas. Pasak jo, Rusijos piliečio statusas graikams kelia pasiturinčio žmogaus įspūdį – turisto, Graikijoje paliekančio nemenkas sumas.
Nusprendusiesiems pailsėti Europos kultūros lopšiu vadinamoje Graikijoje V.Pečininas pataria negailėti pinigų.
„Lietuviai vis dar įpratę vaikytis pigumo“, – įsitikinęs fotomenininkas. Tačiau, anot jo, pagailėję pinigų geram viešbučiui ir patikėję keturių žvaigždučių apartamentų reklama turistams gali tekti atostogas Graikijoje leisti bumbant dėl neva per mažo konforto.
„Keturių žvaigždučių viešbutis iš tiesų gali tebūti tik trijų. Beliks žavėtis už kokių 300 metrų pažymėtuoju penkiomis žvaigždutėmis. Manau, neverta aukotis ieškant pigiau, tiesiog lietuvius dar yra apėmęs toks taupumo sindromas“, – mano V.Pečininas.
Vykstančiuosius į Graikiją fotomenininkas perspėja ne tik plačiau atverti pinigines, bet ir spontaniškai nepulti gaivintis jūra. Kelias savaites po kelionės panevėžietis namuose iš kojų ir rankų rankiojosi jūros ežių paliktus spyglius.
Su draugu nusprendęs pasimėgauti jūra V.Pečininas iš pradžių negalėjo atsistebėti, kodėl paplūdimyje besiilsintys graikai neskuba į vandenį ir su itin dideliu susidomėjimu žvelgė į juodu, šokančius į bangas.
Tik nusprendę lipti į krantą lietuviai suprato, iš kur tokia graikų reakcija. Pasirodo, vėjui pučiant iš jūros visa pakrantė tapo sėte nusėta jūros ežių. Drąsuoliams turistams neliko nieko kito, kaip basomis irtis per siaubingai duriančius jų spyglius.
