Į Kilimandžarą dažnai kopia kalniečiai. „Jis vadinamas troleibusu, kuriame visada pilna žmonių“, – juokiasi Rūta. Ši aukščiausia Afrikos viršūnė (5895 m) nesunkiai įveikiama kiekvienam patyrusiam žygeiviui. Kelionės pradžioje Nairobyje Rūta sutiko 62 metų amerikietę, kuri taip pat kopė į Kilimandžarą. Kalnas populiarus, tad kopimas į jį kainuoja keliskart brangiau, nei į kitus Afrikos kalnus.

Kenijos kalnų nacionalinis parkas rečiau lankomas. Rūta nėra minios aistruolė, todėl pasirinko mažiau žinomą, tačiau labai įspūdingą viršūnę, į kurią kopti pigiau, o natūralios laukinės gamtos daugiau.

Foto: Corbis

Kenijos kalnų nacionalinis parkas išsidėstęs ties pusiauju. Jo turtas ir traukos objektas – dvi viršūnės, įeinančios į Afrikos aukščiausiųjų trejetuką. Batianą ir Nelioną (5199 m) pasiekti gali tik techniškai pasiruošę keliautojai su alpinistų įranga. Point Lenana (4985 m) – trečia pagal aukštį Afrikos viršukalnė, į kurią gali įkopti kiekvienas bent kiek treniruotas žmogus.

Ši kaip tik buvo priimtina Rūtai. Vietiniai gyventojai kikujai labai pagarbiai žiūri į kalnus, nes juose gyvena jų garbinamas dievas, kuriam kasdien meldžiasi.

Foto: Corbis

Ilgai nesiruošusi, turėdama rankose populiarųjį „Lonely planet“ gidą, Rūta pasibeldė į vienos Nairobio gidų agentūros duris. Per porą valandų buvo aptartas maršrutas, reikalingas inventorius, komanda ir, aišku, kaina. Keturių dienų žygis atsiėjo 400 JAV dolerių. Kitą dieną iš pat ryto kartu su gidu visuomeniniu transportu keliavo rytų link, į Kenijos kalnų nacionalinį parką.

Žygį ji, gidas ir virėjas pradėjo nuo Nanijuki miestelio prie pat pusiaujo. Šerpo keliauninkė griežtai atsisakė, pajuokavusi, kad jį samdysis tik tada, kai bus pensininkė.

Foto: Corbis

Saulė spigino tiesiai į pakaušį. Čia Šiaurės ir Pietų polių sankirta. Tą dieną kelionę kartu pradėjo dvi merginos iš JAV ir Naujosios Zelandijos bei grupė prancūzų keliautojų. Visi susitiko alpinistų stovykloje.

Kopimas nebuvo toks lengvas, kaip buvo tikėtasi. Netikėtai sunki aklimatizacija, pusiaujo karštis, šaltos naktys... Nors virėjas gamino lengvą ir skanų maistą, valgyti nesinorėjo. Aišku, dėl to jis nebuvo labai patenkintas... Bet ne tas buvo galvoje. Vargino prasidėjusi aukštikalnių liga: užburkusi nosis, pro kurią nei iškvėpsi, nei įkvėpsi oro, kurio ir taip trūksta.

Foto: Corbis

Rūta naudojo pačius stipriausius apsauginius kremus nuo saulės, tačiau kiekvieną dieną veido ir rankų oda darėsi vis raudonesnė tol, kol galiausiai nosis ir kakta apsitraukė vienu dideliu šašu. Tik grįžusi į Nairobį Rūta sužinojo, kad prieš kelionę ir jos metu vartoti vaistai nuo maliarijos (mephalgin) visiškai panaikina atsparumą saulei. Deja, vaisto informaciniame lapelyje to nebuvo parašyta. Galima įsivaizduoti, kaip po kelių dienų atrodė jos sudegęs veidas, rankos....

Kopiant į kalną, oras buvo puikus. Vienas slėnis keitė kitą, tolumoje vis dažniau pasimatydavo baltuojantis Batianas – aukščiausia kalnyno viršūnė. Šalia jos ir Point Lenana – Rūtos kelionės tikslas. Žygis iki paskutinės stovyklavietės prieš viršūnę (4300 m) užtruko tris dienas. Jėgos vis labiau seko. Tačiau, kaip visada kalnuose, džiugino tyla galvoje, minčių harmonija, saldžios atokvėpio akimirkos ir, rodos, ranka pasiekiamas tikslas.

Foto: Corbis

Čia, Afrikos viduryje, ypač įspūdingos žvaigždėtos naktys. Tokiose platumose Oriono žvaigždynas – Rūtos talismanas – visada dangaus viršuje. Tačiau prieš kopimą į viršūnę nerimo netrūko. Labiausiai, sako, nerimą kėlė sveikata. Iš vakaro su gidu aptarė, „kas būtų, jeigu būtų“. Rūta netgi parodė jam savo organų donorystės kortelę... Jei ką... Gidas ramiu veidu pažada kūną užšaldyti. Septynios vakaro – laikas į lovas. Kėlimasis pirmą nakties ir kopimas: penkios valandos į viršų ir dar dešimt žemyn.

Girgžda dviaukštės lovos, lauke lietus ir vėjas. Šalta. Sunku kvėpuoti, trūksta oro. Galvoje makalynė. Taip besivartydama Rūta sulaukia ryto. Virėjas irgi nemiega. Kad nereikėtų gerti ledinio vandens, jis į plastikinę gertuvę įpila šilto. Šis gėrimas per kitas penkias valandas virs Rūtos laimės eliksyru. Išeiname!

Foto: Corbis

Rūta pirmą kartą išvydo tokią šviesią naktį. Sniegas atspindi žvaigždžių šviesą. Galima netgi išjungti prožektorius. Žingsnis po žingsnio, vis aukščiau ir aukščiau. Keliautoja sako, kad tomis minutėmis kopiama į save, tapusią neįveikiamu kalnu. Rūta žinojo, kad giedrą dieną nuo viršūnės matosi Indijos vandenynas. Todėl žvilgsnis dažniausiai krypdavo į rytus. Ten, kur užgimsta saulė.

Point Lenaną pasiekė jau prašvitus. Rytuose baltavo vandenynas, pietuose puikavosi vos įžiūrimas Kilimandžaras, visai šalia stūksojo Batianas. Iš nuovargio drebėjo raumenys, širdis nustojo daužytis – Rūtos tikslas pasiektas. Dabar belieka nulipti.

Prieš savaitę leisdamasi žemyn čia žuvo olandė. Tokios istorijos įpareigoja būti itin atsargiam. Rūtai pavyko laimingai pasiekti artimiausią kaimą. Grįžusi į Nairobį, ji prisijungė prie klubo ,,Pasaulis Mažas“ keliautojų, su kuriais išnaršė Ugandą ir išbandė ekstremalųjį plaukimą srauniuoju Nilu.

Kelionės išlaidos:

1,5 mėn. kelionė po Keniją ir Ugandą : 7 tūkst. Lt;
kopimas į Kenijos kalnus: 400 JAV dolerių;
įėjimas į nacionalinį parką (4 dienos): 100 JAV dolerių;
gidas: 100 JAV dolerių;
virėjas: 60 JAV dolerių;
drabužių nuoma: 40 JAV dolerių;
maistas (3 žmonės), nakvynė alpinistų nameliuose (4 naktys) – 100 JAV dolerių;
kopimas į Kilimandžarą – 700–1000 dolerių.

Kitos temos „Kelionių ir pramogų“ birželio numeryje:

„Keliauk pigiau ir įdomiau“. Pokalbis su svetingų namų klubo nare Egle Šatkute
Pietų Norvegija. Patarimai keliautojui. Kainos
Fotosesija: „Atostogos urve“
Čekijos vandens maršrutai
Nemuno kilpų regioninio parko topai, maršrutai, pramogos
Aukštadvario kalvynų paslaptys
Kauno marių ir pakrančių įdomybės
Jachtoje – siaučiant 11 balų štormui
Verslo idėjos kaimo turizmo sodybų šeimininkams ir kt.