Svarbus etapas
Lietuvos kaimo turizmo asociacija po dviejų savaičių švęs savo 10 metų sukaktį. Tada bus oficialiai atidarytas ir kaimo turizmo sezonas. Koks jis bus, iš esmės priklausys nuo lietuviškos vasaros.
Turizmo sezono nenuspėjamas, o 2007-ieji, kaip vienas iš šalies kaimo turizmo vystymosi etapų, į istoriją, be abejonės, pateks kaip Lietuvos kaimo turizmo asociacijos bandymo daryti įtaką rinkos vystymuisi įvairiais „saugikliais“ ir žūtbūtinės kovos su nelegaliais ir legaliais konkurentais metai. Raktiniai žodžiai ateityje ieškant internete asociacijos šiemet nuveiktų ar ketintų nuveikti darbų sąrašo būtų: 50 arų, kaimo turizmas ir autentiška architektūra bei šešėlinė kaimo turizmo rinka. Tada teliks paspausti „enter“.
Įmanomi atsakymai. Pirma – 2007-aisiais kaimo turizmo verslininkai pagal sodybos sklypo valdas buvo suskirstyti į galinčius ir negalinčius gauti ES biudžeto paramą. Beje, tai jau neginčijamas istorijos faktas.
Antra – asociacijos pasiektas reikalavimas leisti registruoti tik autentiškas lietuvių sodybas sustabdė „beskonybės“ plitimą rinkoje, bet jos puoselėtojai rado būdą, kaip uždirbti pinigų nebūnant kaimo turizmo verslininkais. Dėl to kaime pamažu ėmė kurtis dvi lygiavertės turizmo verslo kryptis – tikroji ir namų nuomos.
Ir trečia. Tos pačios asociacijos bandymas įstatymais kovoti su šia šešėline (bet legalia) verslo kryptimi buvo bevaisis. Dar vėliau, valstybei atsisakius centralizuotai nustatomos tikslinės žemės paskirties sistemos, ėmė mažėti asociacijos galia.
Tokią ateitį prognozuojantys rinkos ekspertai nėra tikri dėl savo pastarųjų dviejų išvadų. Be to, bet koks veiksmas turi atoveiksmį, todėl Kaimo turizmo asociacijos sveikintini ir nelabai sveikintini bandymai daryti įtaką rinkai gali turėti būtent tokių pasekmių.
Reikalingas, bet pavėluotas
Permainingi kaimo turizmo rinkai buvo ir visi praėjusieji metai. Vienas iš pagrindinių laimėjimų – sukurta informacinės sistemos apie asociacijai priklausančias kaimo turizmo sodybas, leista verslininkams turistus vaišinti maistu, pagamintu iš kaimo tiekėjų produktų. Ir aišku – po šalies įstojimo į Europos Sąjungą atsiradusi galimybė gauti struktūrinių fondų paramos bei beveik 4 kartus išaugęs vakariečių turistų skaičius.
Nors permainos nuo 1997 metų iki šių dienų kaimo turizmo rinkoje gana įspūdingos – „alytnamių“ ar kaimo trobų, apkaltų plastikinėmis dailylentėmis, senais rakandais perkrautų turistų miegamųjų era dar nesibaigė. Mažai pakito ir lietuvių apsilankymo kaimo sodybose pagrindinis tikslas. Statistika vis dar negailestinga – daugiausia net 42 procentai turistų į kaimo turizmo sodybas atvyksta švęsti, o nemaža dalis tokių – visiškai nusigerti.
Mėgstančiųjų aktyvų poilsį (plaukti baidarėmis, važinėtis dviračiais ir kt.) daugėja, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Dar mažesnis poilsiautojų procentas priklauso pažinties su kaimu, pažinties su gamta žmonių kategorijai.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė sutinka, kad šalies kaimo turizmo rinka turi savitumų, tačiau teigia, kad ateitis bus kitokia.
„Ateitis tų rankose, kurie turės išskirtinę sodybą ir siūlys išskirtinės paslaugas, – „Verslo vartams“ sakė R.Sirusienė. – Keičiasi žmonių gyvenimo būdas, todėl poreikis ilsėtis ims viršų. Populiarės autentiškos kaimiškos sodybos“.
Nesenai asociacija iš esmės savo pastangomis padėjo realų pagrindą tokioms permainoms. Šių metų pradžioje pataisytas Turizmo įstatymas užtvėrė kelią į kaimo turizmo rinką visiems tiems, kurie tikėjosi plėtoti verslą šiuolaikinės ar sovietinės architektūros statiniuose.
Rinkos specialistai ir kai kurie verslininkai teigia, kad toks sprendimas buvo reikalingas, bet jis šiek tiek pavėluotas.
„Kaimo turizmo rinka mūsų šalyje jau yra sudarkyta ir joje dar ilgai vyraus kičas. Tiesa, „išbadėjusi“ vietinių turistų armija kol kas taip pat nepasižymi išrankumu“, – „Verslo vartams“ tvirtino vienos kaimo turizmo sodybos Utenos rajone savininkas.
Asociacija atsikerta, kad prieš dešimt metų tokie reikalavimai būtų nepakeliami verslininkams. Ir jeigu tokie anuomet būtų patvirtinti, dabar būtų galima kalbėti tik apie kaimo turizmo rinkos kūrimąsi, o ne plėtrą.
Kičui – apynasris
„Mes jau užtrenkėme duris ne kaimiškas paslaugas teikiantiems verslininkams – skraidymas oro balionu ar motociklų slalomas karjere nėra kaimo turizmas, – teigė R.Sirusienė. – Dabar jau pasiekėme, kad nebūtų registruojamas kaimo turizmo verslas sodybose, kurios neprimena kaimo sodybų. Nuo šių metų sausio įsigaliojo Turizmo įstatymo pataisa, pagal kurią kaimo turizmo sodyba bus laikoma tik ta, kuri atitiks lietuviškos kaimo sodybos modelį“.
Įstatymas skelbia, kad kaimo turizmo paslaugai teikti tinka tik pagal senąsias lietuviškas statybos tradicijas pastatytas ar rekonstruotas ir harmoningai į aplinką įsiliejantis namas.
Sodyboms dar griežtesni reikalavimai. Kaimo turizmo sodybos aplinka, erdvinė struktūra ir įrengimas turės atitikti vientisą, savitą ir funkcionalų darinį – gyvenamasis namas ir kiti pastatai turės būti pastatyti taip, kaip juos statydavo mūsų seneliai ir proseneliai. Net augmenija tokiose sodybose turės būti „savo vietoje“ ir tik tokia, kokia buvo būdinga mūsų kraštui senovėje.
„Kaimo turizmo sodyboje privalo būti pirkia (gryčia ar troba), svirnas, kluonas, tvartas, pirtis ir kiti autentiški senovės architektūrai statiniai, – teigė R.Sirusienė. – Turi būti lietuviška sodyba, bet ne būtinai etnografinė. Ir tik tie, kurie paisys tokio modelio, galės tapti kaimo turizmo verslininkais“. „Verslo vartų“ pašnekovė patikino, kad kaimo turizmo sodyboje tvartas, kluonas ar svirnas gali tarnauti kitai paskirčiai.
Biurokratams žalia šviesa
Asociacijos siekiai suprantami ir visiškai pateisinami, nes iš tiesų pastaruoju metu buvo atsiradusios tendencijos po kaimo turizmo priedanga paežerėse, paupiuose ir kitose patraukliose vietose statyti miesto tipo namus ar net ištisus jų kompleksus. Tiesa, šis variantas ne pats blogiausias, nes milžiniškos investicijos ne visada sudarko kraštovaizdį, o infrastruktūra dažnai būna sukuriama visai vietovei.
Daug blogiau, kai kaimo turizmo verslui vystyti pakakdavo kolūkiečio sodybos ir kolūkiečio mentaliteto. Kadangi įstatymo pataisos atgaline data niekada neveikia, tokių sodybų savininkai gali būti ramūs – verslo iš jų niekas neatims. Bet nuo šiol naujų tokių nebeatsiras. Tikėtina, kad išaugus konkurencijai tokios kaimo turizmo sodybos bankrutuos arba bus parduotos kaip veikiantis verslas. Nauji reikalavimai gali tapti galvos skausmų tiems, kurie dar tik planuoja imtis kaimo turizmo verslo. Ir visų pirma dėl to, kad Turizmo įstatymo pataisa palieka daug erdvės žmogiškajam vertinimo faktoriui.
Pavyzdžiui, nurodoma, kad tradicinis gyvenamojo namo pločio ir ilgio santykis turėtų būti 1:2 arba 1:3, o aukštis – ne daugiau kaip 9 metrai. Tačiau Aukštaitijoje buvo statomos ir dviejų galų pirkios, jos neatitinka tokių matmenų. Taigi kažkieno verslo ateitis priklausytų nuo įstatymo sergėtojo, laikančio rankoje liniuotę. Įvairiai galima traktuoti ir kai kuriuos apribojimus namo vidaus ir išorės apdailai, grindims luboms, pastatų spalvai ir baldams.
Nauji reikalavimai gali paskatinti kai kuriuos žmones turizmo paslaugų rinkoje dirbti deklaruojant kitą – pavyzdžiui, gyvenamojo būsto nuomos verslą. Kiti apskritai gali pasitraukti į šešėlį.
Ruošiasi smogti
Galbūt neatsitiktinai šiemet Kaimo turizmo asociacija agresyviausiai nuo savo gyvavimo pradžios metėsi į kovą su nelegalais ir kitais konkurentais. Lyg norėdama užbėgti už akių galimiems įvykiams.
Kova su šešėline kaimo turizmo rinka vyko nuolat, ir čia svarbiausia būdavo mokesčių inspekcija bei nelegalūs skundžiantys verslininkai. Gauti informacijos apie įstatymo laužytojus kasmet darosi vis lengviau, nes dėl rinkos plėtros jų pašonėje vis daugiau įsikuria oficialių kaimo turizmo sodybų. Visur, kur atsiranda legalus verslas, šešėlinio dienos būna suskaičiuotos.
Dabar kaimo turizmui daugiausia rūpesčių kelia legalūs konkurentai. Gražiausiose kaimo vietovėse vyksta visiškai oficialus namų nuomos verslas. Vieni renkasi tokį kelią dėl mažesnių įstatymo reikalavimų nuomos verslui, kiti – norėdami išlikti visiškai nepriklausomi nuo įvairių susivienijimų ir augančios jų įtakos savo nariams.
„Daugiausia kaimo turizmo verslą būsto nuoma maskuojančiųjų yra Klaipėdos rajone. Sieksime pažaboti tokį verslą, – tikino Kaimo turizmo asociacijos prezidentė R.Sirusienė. – Reikia, kad būtų suvienodintos būsto nuomos ir kaimo turizmo verslo sąlygos. Namai nuomojami taip pat žmonėms, o ne gyvuliams, todėl bent jau higienos reikalavimai tokiam būstui turi būti taikomi tokie pat, kaip kaimo turizmo sodyboms“.
Kaimo turizmo asociacija ketina siekti įstatymų permainų per įvairias valstybines institucijas. „Šiuo metu mes spaudžiame mokesčių inspekciją, kad būtų peržiūrėti nuomos verslą reglamentuojantys dokumentai, – sakė R.Sirusienė. – Patikėkite, dar nebuvo, kad mes savo nepasiektume“.
Daugiausia investuoja miestiečiai
Šiuo metu Lietuvos kaimo turizmo asociacija vienija 700 kaimo turizmo sodybų. Sparčią rinkos plėtrą ir naujų darbo vietų kūrimąsi nulėmė šalyje galiojantis turizmo rinkos modelis.
Lietuvoje kaimo turizmo verslu turi teisę užsiimti visi šalies gyventojai. Kai kuriose ES šalyse senbuvėse ir kai kuriose kitose šiuo verslu leidžiama verstis tik ūkininkams. Lietuvoje tokio draudimo iki šiol nėra – sodybos šeimininkui užtenka turėti būti užsiregistravusiam kaime. Tai nemaža lengvata.
Buvo beveik neabejojama, kad Lietuvai įstojus į ES mūsų kaimo turizmo sodybų šeimininkams ūkininkavimas taps būtinybe. Ypač tiems, kurie siektų gauti ES struktūrinių fondų paramą. Buvo net skaičiuojama, kad pagal pateiktus buhalterinės apskaitos duomenis tokios sodybos savininko iš žemės ūkio gautos pajamos turėtų būti ne mažesnės kaip 50 procentų.
„Kol gyva būsiu, kovosiu už tai, kad Lietuva turėtų savitą kaimo turizmo verslo modelį – leidžiantį ne tik ūkininkui, bet ir bet kam panorėjusiam tapti kaimo turizmo sodybos savininku, – sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė R.Sirusienė. – Mums nereikia austriško ar kokio kito modelio, nes ir kaimo mokytojas turi turėti teisę verstis tokiu verslu“.
Tačiau absoliuti dauguma investuojančiųjų į šį verslą, anot pašnekovės, miestiečiai. Todėl asociacijos ginamas verslo modelis yra gyvybiškai svarbus rinkai egzistuoti.
„Miestiečiai imlesni verslui, ir nieko čia nepadarysi, – „Verslo vartams“ teigė ji. – Iki šiol vyravo plyno lauko investicijos – kaimo turizmo sodyba būdavo pradedama kurti nuo žemės sklypo ar sodybos pirkimo sandorio. Dabar vis dažniau sodybas kuria tėvų žemes ir sodybas paveldintys miestiečiai. Sodybų tuštėjimo metas baigiasi“.
Maži – be ES paramos
Skatindama ir padėdama kurti kaimo turizmo verslą asociacija vis dėlto kartais priima ginčytinus sprendimus. Kartais, anot pastabesnių verslininkų, stebint asociacijos žingsnius, susidaro įspūdis, kad matai girto žmogaus eiseną.
Dėl vieno tokio kryptelėjimo neseniai atsirado pataisymas ES struktūrinių fondų paramos teikimo taisyklėse. Kaimo turizmo asociacijos pastangomis 2007-2013 metais gauti Briuselio pinigų gali tikėtis tik verslininkai, kurių sodybos yra didesnės nei 50 arų.
2004-2006 metais iš ES struktūrinių fondų Lietuvos kaimo turizmui ir amatams skatinti buvo skirta šiek tiek daugiau nei 72 milijonai litų.
„Mes bandome apsisaugoti nuo apsukruolių, sugebančių gauti finansavimą savo priemiesčio sodybai ar gyvenamajam namui. Būta pavyzdžių, kaip ES paramos pinigai nutekėdavo į Vilniaus rajono sodų bendrijas, – sakė R.Surusienė. – Prašėme, kad pretendento į paramą sodybos sklypas būtų bent hektaro, bet mums nebuvo pritarta. Gerai, kad apribojimai apskritai atsirado“.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė nesutinka, kad šis asociacijos žingsnis šiek tiek kiša koją jau minėtai jų iniciatyvai – autentiškumo sodyboms reikalavimo.
Paežerėse ir paupiuose, kur dažniausiai kuriamas kaimo turizmo verslas, anksčiau gyveno neturtingi žmonės, ir jų sodybos glausdavosi ypač nedideliuose sklypuose – nuo 10 arų. Pusė hektaro namų valdos prie sodybos sau galėdavo leisti tik stiprūs žemdirbiai, o paežerių žemės, kaip žinia, nebuvo ir nėra, derlingos.
„Na kas čia per sodyba jeigu jos plotas yra vos keliolikos arų. Turistams reikia didesnių erdvių, – sakė R.Sirusienė. – Aišku, įmanoma sukurti ir jaukias sodybas nedideliuose sklypuose, tačiau ką padarysi parama joms nenumatyta. Saugiklis gal ir ne visai teisingas, bet mūsų verslui buvo būtinas“.
Atostogauja – ne Lietuvoje
Nors asociacija, taigi ir jos steigėjai, neigia sąmokslą prieš naujokus, yra nemažai manančiųjų, kad toks yra. Sugriežtintose taisyklėse sodyboms steigti ir ES paramai gauti kai kas įžvelgia rinkos senbuvių pastangas apsisaugoti. Kai kurie dar tik siekiantys tapti tokių paslaugų pardavėjais verslininkai įsitikinę, kad, nepaisant oficialios versijos, visi nauji „saugikliai“ kai kam svarbūs ir tuo, kad prie ES paramos kasos langelio būtų kuo mažesnė spūstis.
Kad ir kaip būtų, permainos kaimo turizmo rinkoje rodo, kad ši veiklos sritis tampa vis populiaresnė, o konkurencija joje – vis aršesnė. Ir jeigu ne ES pinigai, tai vis dar pigios banko paskolos padeda šiai rinkai plėstis. Atrodo, kad atsigaunanti šalies ekonomika „pila degalus“ į šios rinkos variklį – per metus kaimo turizmo sodybose apsilanko daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Patys kaimo turizmo verslininkai važiuoja atostogauti į užsienio šalis.
„Po dešimties metų įtempto darbo kaimo turizmo verslininkai jau gali sau leisti atostogauti. Ilsėtis jie vyksta svečias šalis ir neretai du kartus per metus“, – patvirtino R.Sirusienė.
