Labiausiai mėgstu į Maskvą atvažiuoti auštant. Kas, kad po bemiegės nakties – bet kokie miego likučiai išlaksto dėl bendravimo su Rusijos pasieniečiais, kratymosi per duobėtą kelią, kuris, tiesa, pastaraisiais metais buvo gerokai palopytas, yrimosi per tokį rūką, kokio Lietuvoje nėra tekę matyti, dairymosi į beprotiškai žvaigždėtą dangų ir skriejimo lenktyniaujant su vilkikais, blizgančiais naujutėliais mersedesais bei senais gerais žiguliais.
Kas, kad miestas pasitinka ne užrašu „Sveiki atvykę!“ ar architektūriniais paminklais, o gamyklų mūrais, „chruščiovkių“ kvartalais, vienu žvilgsniu neaprėpiamais daugiabučiais ir kamščiais, kamščiais, kamščiais...
Tuomet priekyje, ten, kur prie pat horizonto baigiasi kelias, kabo raudonas po truputį kylančios saulės blynas. Didžiulis – kur kas didesnis ir už vis lėčiau judančius vilkikus, ir už pilkus daugiabučius. Jei suspėsi atlėkti prieš tai, kai milijonai maskviečių plūstels į lauką, išvairuos savo mašinas į gatves ar pradės skubėti į metro, pamatysi, kaip iš tiesų bunda didmiestis.
Net kaitrios vasaros dienos rytmetį ką tik nuplautos gatvės alsuos drėgme. Tai šen, tai ten darbuosis šlavėjai, į krūveles genantys pernakt ant šaligatvių pasklidusius traškučių maišelius, šokoladų popierėlius, laikraščių puslapius, renkantys bananų žieves, alaus skardines ir limonado butelius.
Anksčiau už kitus, kartu su kiemsargiais ir autobusų bei metro vairuotojais, Maskvoje pabunda benamiai šunys. Jų čia – ne šimtas ir ne du. Kiekviena gatvė, kiekvienas kiemas ir skveras turi po keletą savų benamių. Dauguma – ne šiaip kokie ligoti, suvargę, neaiškios spalvos ir kilmės šunėkai suveltais gaurais, bet išdidūs, gana mielai atrodantys ir visai neagresyvūs keturkojai. Dažniausiai jie, susibūrę po kelis, šildosi saulutėje lyg solidūs aristokratai ar maloniai gyvenimo pabaigą prie šachmatų lentos leidžiantys pensininkai.
Būsi įžūlus – būsi pirmas
Aplankytas šalis dažnai lyginu pagal transportą ir vairavimo įpročius. Posakį „Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu“ galėčiau perfrazuoti savaip: „Parodyk, kaip ir ką tu vairuoji, ir aš pasakysiu, kas tu“.
Maskvoje įspūdingas ir automobilių parkas, ir rusų vairavimo bei keliavimo ypatumai. Čia galima pamatyti ir tokių mašinų pramonės perliukų, kurie gali būti prieinami tik turtingiausiems Lietuvos verslininkams arba vilioti tikrus automobilių gurmanus, ir nežinia kaip iki šių laikų ištempusių žigulių, moskvičių ir volgų. Ne pati didžiausia retenybė net vadinamosios pobedos ar čaikos. Ir jūra naujų volgų bei žigulių modelių. Dėl didžiulių seniems vakarietiškiems automobiliams taikomų muitų rusai, neišgalintys nusipirkti naujos užsienietiškos mašinos, mielai renkasi „tėvyninės“ gamybos transporto priemonę.
Dar smagiau būna stebėti, kaip šitie milijonai ratuotų įrenginių juda po miestą. Maskvoje, kaip ir daugelyje Pietų ar Rytų kraštų, kelių eismo taisyklės būtinos tik kaip tam tikras atributas siekiant vairuotojo pažymėjimo. Vėliau, jau rimtai sėdus už vairo, reikia suktis, kaip išmanai. Jei mąstysi greitai, būsi vikresnis ir įžūlesnis už kaimyną, turėsi šiek tiek geresnę (arba priešingai – šiek tiek blogesnę, kurios šonai ir šiaip apibraižyti) mašiną, sėkmingai ir palyginti greitai pasieksi norimą tašką. Norėdamas persirikiuoti, signalu įspėji gretimoje juostoje judantį vairuotoją ir mikliai lendi į atsiradusį tarpelį. Jei jis nepakankamai nuspaudžia stabdžio pedalą ar nesėkmingai bando parodyti, kas čia šefas, - jo problemos.
Nors Maskvoje gatvės jau anais laikais buvo tiesiamos kaip tikrame didmiestyje – po kelias juostas, dabar ir to nebepakanka. Todėl šešių juostų (į vieną pusę, žinoma) prospekte rytinio ir vakarinio pikų metų susiformuoja bent aštuonios mašinų eilės. Nekantriausiems ir prabangiausių automobilių vairuotojams dar yra vidurinė juosta, kuri šiaip yra skirta milicijos, greitosios pagalbos ir pačių aukščiausių valdžios vyrų mašinoms. Dažnai toks įžūlus paprastų mirtingųjų skubėjimas baigiasi ties pirmu kelių milicijos postu.
Papildomų įgūdžių reikalauja ir ėjimas per gatvę. Geranoriškai rekomenduoju: jei galite neiti, neikite. Ieškokite požeminės pėsčiųjų perėjos, keliaukite tolyn ta pačia puse, tik nesižudykite... Nes vidutinis greitis platesnėse Maskvos gatvėse – gal 100 km/h. Vairuotojus sustabdo tik šviesoforas. Dažniausiai. O jei kelyje pasipainioja koks dvikojis – nesvarbu, ar perėjoje, ar šiaip vidury gatvės – vairuotojas tik spustelės akceleratoriaus pedalą ir mikliai aplenks judančią kliūtį.
Kad ir kokie begaliniai būtų Maskvos kamščiai, jie juda kur kas greičiau nei lietuviški. Tiksliau tariant, jie nuolat juda, mat atkarpos nuo vienos sankryžos iki kitos – tokio ilgio, kaip vidutinė Vilniaus gatvė. Net nespėja apimti daugeliui skubančių vairuotojų pažįstama neviltis. Tiesa, laikas ir atstumas čia tampa reliatyvios sąvokos – į darbą gali keliauti valandą ar pusantros valandos ir džiaugtis, kad užtrukai visai nedaug, bei nesijaudinti, kad vėluoji jau mažiausiai pusvalandį. Užtat vakare maskviečiai mielai užtrunka darbe (ar bent jau centre) iki 20-21 val., laukdami, kol išsisklaidys didžiosios grūstys.
Dėl šių nepatogumų didelė dalis gyventojų renkasi metro – ir greita, ir nereikia sukti galvos, ieškant vietos automobiliui. Juolab kad kartais gatvėje vis dėlto tenka rimtai įstrigti. Pavyzdžiui, kai prezidentas Vladimiras Putinas vyksta į Kremlių ar namo, eismas legendiniame Kutuzovo prospekte sustabdomas valandžiukei kitai.
Maskvoje taip pat populiaru keliauti pakeleivingomis mašinomis. Net naktį gali išeiti į gatvę, pakelti ranką ir garantuotai susistabdyti kokį malonų vairuotoją. Tiesa, jie paprastai veža ne už „ačiū“ – reikėtų palikti bent 100 rublių (maždaug 10 litų).
Kaip rusai ir turistai „mausto“ vieni kitus
Maskva, kaip ir visa Rusija, - didžiulių kontrastų miestas. Šalies dydis ir istorija lemia jos gamtinę bei kultūrinę įvairovę, tačiau bent jau sostinėje labiausiai į akis krenta skirtumai, susiję su pinigais. Jau minėtas automobilių spalvingumas – puikus to pavyzdys. Maskvos gatvėse puikiai dera ir senučiukės sovietinės mašinos, ir ką tik iš salonų išvairuoti prabangūs limuzinai.
Pinigai, kaip ir laikas bei atstumai, čia taip pat yra reliatyvus dalykas. 100 rublių Maskvoje yra ir didelės vertės, ir visiškai nieko vertas banknotas. Už tokią sumą čia galima pernakvoti bendrabutyje, nukeliauti, kur reikia, arba nusipirkti maisto vakarienei. Kyšis milicininkui arba bilietas į muziejų atsieis dar pigiau. Tačiau jei nori išgerti kavos su pyragaičiu kur nors centre, gali prireikti ir tris kartus didesnės sumos.
Šiaip pinigai Maskvoje gali smarkiai palengvinti gyvenimą. Jau seniai patvirtinta tiesa, kad nedidelės dovanėlės stiprina draugystę. Svarbu žinoti, kada ir kam jas įteikti. Rusijos sostinėje turi draugų studentų, gyvenančių bendrabutyje? Puiku – dėl nakvynės galvos nereikia sukti, tik nepamiršk įsprausti apsaugininkui į delną šimtrublinę. Sustabdei mašiną neleistinoje vietoje ir iš kažkur išdygo įkyrus milicininkas? Jam pakaks ir 50 rublių – ne tik gero kelio palinkės, bet ir maloniai pamojuos.
Muziejai Maskvos svečiams užsieniečiams kainuoja truputėlį daugiau nei rusams. Tas truputėlis kartais gali būti ir dešimt kartų, todėl lietuviai nebūtų lietuviai, jei neprikabintų makaronų ir nepasisuktų pigiau. Kartą mes taip sutaupėme daugiau nei 70 litų. Tiesa, tokios išlaidos grėsė ne už kitonišką pasą, o už dviejų valandų ekskursiją po poeto Vladimiro Majakovskio muziejų. Vaikščioti po šį įspūdingą muziejų be specialių paaiškinimų nėra prasmės, o mokėti 750 rublių kažkaip nesinorėjo. Todėl, daug nesvarstydama, mūsų trijulė „prisijungė“ prie studentų iš Riazanės grupės (šiems apie tai visiškai nenutuokiant) už 30 rublių.
Kartais milicininkai būna ne tokie mandagūs, kaip minėtieji. Maskvos priemiestyje teko pakliūti į avariją – vairuotoja, pamačiusi raudoną šviesoforo signalą, staigiai sustabdė mašiną ir kitas automobilis stuktelėjo į galą. Ilgai lauktas ir galiausiai sulauktas milicininkas, įsikandęs smilkstančią cigaretę, paaiškino kelių eismo taisyklių esmę: „Pas mus važiuoja ir per raudoną“.
Maskvos parduotuvėse galima visai nemokamai grįžti mažiausiai keliolika metų į praeitį. Mažesnėse parduotuvėlėse savitarna net nekvepia, todėl tenka atsiduoti pardavėjos malonei. O ši dažnai būna itin užsiėmusi – kalba mobiliuoju telefonu, rausiasi po prekystaliu, šmėžuoja sandėlyje ar dar kur nors, tik ne prie prekystalio. Priimant į darbą pardavėjas tikriausiai vienas iš reikalavimų yra mokėti raukytis ir bumbėti ant pirkėjų.
Užtat prabangesnėse parduotuvėse dirbantys apsaugos darbuotojai ir pardavėjai – net pernelyg uolūs. Natūralu, kad iš Lietuvos atvykęs žmogus Tverės gatvės nešluoja audinių kailiniais, ant jo rankų neskamba auksinės apyrankės, o ant džinsų nešviečia užrašas „Dolce&Gabbana“, todėl tokiose parduotuvėse, matyt, atrodo įtartinai. Todėl prie jo „prilimpa“ – sekioja iš paskos, ir ne akimis, o iš tiesų – apsaugininkas arba pardavėjas, kad netyčia neduotum valios savo rankoms. Kažką panašaus teko matyti tik Kijeve.
„Kitokiems“ nesvetingi
Atsidūręs Maskvoje gali suprasti, kas yra tikras didmiestis. Tai yra šalis šalyje, ir ne tik pagal gyventojų skaičių. Atlikėjai leidžia pardavimui Rusijos sostinėje skirtus albumus, mobiliojo ryšio bendrovių abonentai gali užsisakyti specialiai Maskvai skirtus planus. Šį miestą, kaip Londoną ar Jungtines Valstijas, galima vadinti tautų katilu, tik tautų sąrašas truputėlį kitoks. Maskvoje kartu su rusais susimaišę daugybės Rusijoje gyvenančių tautų atstovai, atvykėliai iš buvusių sovietinių šalių ir šiek tiek vakariečių.
Kai kuriuose miesto rajonuose gali pasijusti lyg tolimame užsienyje. Kartą, pakilusi iš metro stoties Jugo-zapadnaja, pirmą akimirką pagalvojau, kad pakliuvau į rytietišką turgų – aplink būriavosi išeiviai iš Pietryčių Azijos ir Kaukazo valstybių. Netoliese yra dar viena egzotiškų atvykėlių salelė – Rusijos tautų draugystės universitetas, pavadintas prieš pusę amžiaus nužudyto Kongo premjero Patriso Lumumbos vardu. Studentai juokais savo universitetą vadina Lumumbariumu.
Tiesa, maskviečiai, priešingai daugelis vakariečių, atvykėlius sutinka nelabai svetingai. Nebūna dienos, kad iš kurio nors miesto pakraščio neatskrietų žinia apie sumuštą (kartais – ir nužudytą) kaukazietį, juodaodį ar kitą savo išvaizda arba tautybe neįtikusį svetimšalį.
Kad ir kaip ten būtų, Maskvoje smagu. Perfrazuodama vienos knygos ir filmo pavadinimą, galiu pasakyti: "Maskva, mano meilė". Ten galima aplankyti senelį (prisimindama „spaliukišką“ vaikystę, taip vadinu mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje tebegulintį revoliucijos vadą Vladimirą Leniną), pasigėrėti kaip laikrodis tiksliais amžinosios ugnies saugotojų judesiais (mokytojai anais laikais tvirtindavo, kad tą valandą, kai išsitempę stovi sargyboje, jie negali net mirkčioti)... Man ir kitiems, bent šiek tiek paragavusiems sovietmečio, tai yra trumpa ekskursija į praeitį, užsieniečiams – žygiui į Mėnulį prilygstanti egzotika.
Kiekvieną dieną, kai atveria mauzoliejų, Raudonojoje aikštėje nusidriekia šimtų smalsuolių eilės. Žmonės čia atvyksta iš pačių atokiausių kampelių, atkeliauja šeimomis ir ekskursijomis. Vertelgos, siūlantys kailines kepures, senus metalinius rublius, sovietinę atributiką, nes mandarinų kalbos pramoko, kad susikalbėtų su būriais kinų. Sprendžiant iš šių susidomėjimo, šiek tiek palaužyti liežuvį finansiškai apsimoka.
Dar vienas mane žavintis Maskvos fenomenas – miestas po žeme. Kiekvienoje metro stotelėje, tuneliuose tarp stočių, požeminėse perėjose vyksta aktyvi prekyba bandelėmis, spauda, kompaktinėmis plokštelėmis, drabužiais, kosmetika, fotoprekėmis ir kitokiais naudingais bei nelabai daiktais. Čia galima susitaisyti laikrodį, pasiklausyti gatvės (greičiau požemių) muzikantų – pasitaiko net puikius klasikos kūrinius grojančių smuikininkų ir fleitininkų, išmėginti laimę prie žaidimų automatų. Prabangus prekybos centras „Ochotnij riad“ – taip pat po žeme.
Bičiuliai, girdėdami mano pagyras Maskvai, tik pirštą prie smilkinio sukioja ir kažką bumba apie nostalgiją sovietmečiui. Kartais puola ginčytis, kad Sankt Peterburgas - kur kas geriau. Bet tuoj pat vylingai paklausia: „Kada vėl važiuosi? Gal galiu ir aš kartu?..“
