Prisistačiusi turgaus prekeive Kristina į darbą neskuba nei šią, nei kitą dieną, o mes dėl to tik džiūgaujame – linksma ir gerai angliškai kalbanti mergina yra nebloga gidė.

Prie Soročio nuvykstame apžiūrėti, kaip dirba ir gyvena žvejai. Ant ežero kranto jie įsirengę savotišką stovyklą – kol vyrai žvejoja, moterys doroja žuvį, gamina valgyti. Žuvų ten pagaunama įvairių: nuo pusės piršto dydžio kilbukų, kurie džiovinami ant čia pat tinklų iki metro ilgio mums visiškai nematytų. Žuvys kraunamos į didžiulius pintus krepšius, uždengiamos lapais ir dviračiais bei mopedais gabenamos į miesto turgų.

Kiek padvejoję sėdame į apmusijusias darbines valteles, kurias, įsibridę iki kelių į dumblą, pro apžėlusį krantą žvejai išstumia iki vandens. Po pasiplaukiojimo ragaujame čia pat ant laužo virtą žuvį su kukurūzų ir manijokų koše. Dumblina ežero pakrantė, lauko virtuvė ir nutrinti metaliniai dubenėliai savo estetika neįkvepia, tačiau vėliau suprantu, kad tai buvo vienas iš skaniausių per visą kelionę ragautų patiekalų.

Grįždami į miestą užsukame į Kristinos tėvų namus. Jie mielai aprodo savo ūkį, iš statinių suprantame, kad šeima neskursta. Nors Kristinos sesuo serga maliarija, ji jau gavo savo vaistų dozę ir po truputį gyja. Pasižmonėti užsuka ir kaimynai, viena moteris serga hepatitu, jos akių baltymai geltoni, o gydymuisi lėšų neužtenka (Ugandoje sveikatos apsauga mokama, pensijų sistema sukurta tik valstybės tarnautojams). Šalimais esantis ūkelis tuščias, nes jo šeimininkai numirė nuo choleros. Ši nuostabi Afrikos šalis atsuka mums kitą savo pusę – ir anksčiau matėme vaikus išpūstais pilvais bei girdėjome, kad ne visi gyventojai gali sau leisti įsigyti tinklelius nuo uodų, tačiau dabar suvokiame, kad skurdas ir ligos yra visiškai šalia, per ištiestą ranką.

Iš Soročio traukiame į Mbalės miestą, šalia kurios aplankome kavos gamyklą. Uganda pati yra kavos ir arbatos augintoja, tačiau čia dažniausiai geriama prastos kokybės arbata bei tirpi kavą arba, dar geriau, arbata kartu su kava. Geros kokybės kavos, pagamintos aparatuose po spaudimu, gaudavome tik prabangiuose viešbučiuose ir restoranuose.

55 km už Mbalės prie Elgono kalno galima apžiūrėti tris nuostabius Sipi krioklius. Į juos atsiveria vaizdas ir iš mūsų kempingo. Vietos bendruomenės sutvarkė priėjimą prie šių krioklių ir už jų aplankymą reikia mokėti simbolinę sumą. Vietos gentis įdomi dar ir tuo, kad iki šiol praktikuoja apipjaustymus. Ne tik vyrų, bet ir moterų, kurių metu išpjaunamas klitoris, apyvarpė bei dalis arba visos mažosios lytinės lūpos. Mat tikima, kad kitaip jos mėgausis seksu ir taps prostitutėmis. Po apipjaustymo moterys dažniausiai nejaučia malonumo lytinių santykių metu, o gimdymai tampa ypatingai skausmingi. Vis dėlto moterų apipjaustymo jau atsisakoma, prieš jį aršiai kovoja ir įvairios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos. Anksčiau atsisakiusios apipjaustymo moterys pasmerkdavo save atskirtųjų daliai – joms nebūdavo leidžiama atlikti kokių nors darbų, pvz., melžti karvių. Tokiu būdu jos tapdavo nepilnavertėmis bendruomenės narėmis, joms būdavo sunku ištekėti – koks ūkį turintis vyras norės imti į žmonas moterį, kuriai draudžiama melžti karves...

Į Sipi krioklius mus lydintis gidas sako sau ieškosiąs neapipjaustytos žmonos ir pasakoja apie savo apipjaustymo ritualą, kuris laikomas įšventinimu į suaugusiųjų gretas. Kai 16-25 metų jaunuoliai nutaria surengti savo apipjaustymo ceremoniją, jie lanko giminaičius ir kaimynus šokdami ir kviesdami į po mėnesio vyksiančią šventę. Rituale dalyvauja visa gentis, vyrui apipjaustymas daromas stovinčiam, moteriai – gulinčiai. Svarbiausia užduotis vyrui – iškęsti baisų skausmą ir nenualpti. Tuomet ritualas žlugtų, o jis užtrauktų giminei ir genčiai gėdą. Už sūnaus nugaros stovinti motina nepavykus ritualui gali jį netgi sukapoti į gabalus.

Pasidžiaugę, kad esame iš katalikiško krašto, kuriame nepraktikuojami tokie šiurpūs ritualai, traukiame Kenijos link. Tik pervažiavus sieną į akis krinta, kad Kenija yra turtingesnė šalis už Ugandą, o žmonės žymiai apsukresni ir greitesni – Kenijoje kaimai mažiau skurdūs, Nairobis yra tikras didmiestis. Ir nors internetas -beviltiškai lėtas, per 10 ten praleistų dienų nė karto nesutrinka elektros tiekimas. Tik vairuotojai lygiai taip pat „susipykę" su laiko samprata. Į Nakuru mus ir vėl veža keliomis valandomis ilgiau nei pažadėjo. Nakuru aplankome turtingą žvėrių nacionalinį parką, kur pamatome tai, ko neregėjome Ugandoje – flamingus, zebrus, raganosius, keletą naujų antilopių rūšių bei leopardų šeimyną. Gidai sako, kad pamatyti leopardus yra geras ženklas. Sutemus į kempingo teritoriją ateina buivolai ir beždžionės, bet jie patys vengia žmonių.

Prie parko prieigų stebime pavianus – įpratę iš parko lankytojų gauti gardų kąsnelį jie atbidzena ištisomis šeimomis. Pavianai netgi išmokę atsisukti geriamo vandens čiaupą, žinoma tik atsisukti, bet ne užsukti. Lankytojai įspėjami pavianų nemaitinti, nes, ieškodami lengvo kąsnio bei to paties skonio, jie vis ateina į tas pačias vietas ir nušvilpia lankytojų maistą.

Iš Nakuru greitai pervažiuojame į Nairobį. Šiame žaliame, palmių bei paukščių pilname, tačiau pavojingame mieste neužsibūname, skrendame į Kenijai priklausančią Svahili kultūros tvirtovę - Lamu salą Indijos vandenyne. 16 am. Arabų atvykėliai įsteigė čia uostą, kur suklestėjo prekyba dramblio kaulu, vėžlio kiautu, mangrovių mediena bei vergais. Seniausias Kenijoje Lamu senamiestis ir yra datuojamas 16 am. 19 am. sala ypatingai suklestėjo, tačiau 1873 m. panaikinus prekybą vergais jos ekonomika staigiai smuko. 1970 m. salą vėl atrado nuo naujų potyrių ieškantys bei Rytų egzotikos ištroškę vakariečiai. Juos čia viliojo ir laisvai pasiekiama marihuana.

Kai turtingi europiečiai pradėjo civilizacijos nesugadintoje saloje pirkti namus, vietos gyventojai ėmė praktikuoti griežtesnes islamo formas – vyrai rengiasi tradicinėmis baltomis sukniomis iki žemės (khanzus) ir dėvi musulmoniškas kepurėles (kofia), moterys rengiasi juodai ir dengia viską, išskyrus akis. „Lonely Planet" įspėja, kad musulmoniškose salose turistai retai kur ras alkoholio, per Ramadaną negaus valgyti ir teigia, kad vietos gyventojai gana įkyrūs pardavėjai. Nusiteikiu panašiai atakai kaip Tunise, Egipte ar Stambulo turguje, bet nieko panašaus neįvyksta. Lamu gyventojai aktyvesni, tačiau tokie pat malonūs ir sukalbami kaip ir žemyno, čia baltosios turistės nesijaučia sekso objektais kaip kitose musulmoniškuose kraštuose.

Šalies koloritą labai paįvairina negausi, tačiau linksma vietinių rastamanų bendruomenė. Keista, tačiau šie atsipūtę, dredais apaugę jaunuoliai puikiai sugyvena su griežtais salos musulmonais.

Vis dėlto, kelionių gidai rekomenduoja gerbti vietos tradicijas ir poroms viešai nedemonstruoti savo jausmų. Užliūliuota draugiškos salos atmosferos ir ypatingos dvasios čia 1999 m. netgi bandė susituokti gėjų pora. Iškilmės vos nesibaigė tragiškai – kariuomenei teko gelbėti gėjus nuo įtūžusių musulmonų minios. Atrodo, net ir afrikietiškam švelnumui yra ribos…

Salos atributai – laukiniai pliažai, senovinės burinės valtys bei asilai. Automobilių salose nėra, todėl visas transportas ir yra asilai. „Žmogus be asilo pats yra asilas", sako Svahili patarlė.

Šimtai asilų Lamu saloje nešioja krovinius, jais vietos gyventojai jodinėja siauromis senamiesčio gatvelėmis. Šie neįtikėtinai ištvermingi ir greiti gyvuliukai turi net savo prieglaudą, įsteigtą Tarptautinių asilų apsaugos fondo. Čia rūpinamasi susirgusiais ir pasenusiais asiliukais, o kasmet balandį netgi vyksta Asilų apdovanojimai, kurių metu atiduodamas prizas už geriausią rūpybą šiais gyvulėliais.

Lamu saloje išsinuomojame namą su didžiule terasa ant stogo ir hamaku, kuriame sūpuojantis labai gera pamedituoti apie Afriką – jos raudoną žemę, Nilo vandenis, bananų plantacijas, savanas, rožinius flamingus, o svarbiausia – tuos malonius ir romius, niekada balso nekeliančius ir niekur neskubančius žmones. Ir apie tai, kaip būtų gera vėl sugrįžti į šį nuostabų žemyną.