Portugalijai priklausančią Madeiros salą garsina išties daug kas – nuo futbolo žvaigždės Cristiano Ronaldo iki nepaprastų gamtos kūrinių. Madeiros salos paslaptis atskleidžiantys kelionių žurnalistas Orijus Gasanovas ir reperė Viktorija Vyšniauskaitė-Cheri nuo ankstaus ryto kopia į Pico do Arieiro kalną.
„7.20 ryto – tokiu metu kyla saulė virš Madeiros. Esame ant Pico do Arieiro kalno. Jis skirtas tiems, kurie turi romantiškąją pusę, ir nori ne palydėti, o sutikti saulę. Mes romantiškai pradedame dar vieną savo nuotykį“, – užkopę į viršukalnę kelionių laidos kūrėjai atskleidžia, kodėl taip anksti pakirdo.
Nuostabus vaizdas čia pritraukia šimtus smalsuolių, norinčių išvysti savo akimis, kaip saulės spinduliai nubalina ranka pasiekiamus debesis ir ima glostyti Madeiros kalnus.
O. Gasanovas ir V. Vyšniauskaitė, skubėdami į viršukalnę, atskleidžia, kad romantikai neretai taip pat skuba kaip ir jie, mat pakilti į kalną nėra labai greita, o nufotografuoti nepakartojamus vaizdus nori daugelis. Taigi ne vienam tenka kone bėgti, nes pakanka pavėluoti vos vieną minutę – ir trapus grožis lieka nepastebėtas bei neįamžintas.
Pradėti čia dieną rekomenduojama apsirūpinus pusryčiais ir šiltais drabužiais bei patiesalais. Mažas piknikas stebint užburiantį ir širdį paliečiantį vaizdą, anot O. Gasanovo, tampa nuostabiausiu dalyku.
„Tokios akimirkos graudina iki ašarų ir supranti, kodėl verta keliauti į tokias vietas, kaip Madeira“, – pojūčiais dalijasi vyras.
Vos kelios akimirkos – ir saulės šokis pažadina dieną. O štai kitoje to paties kalno dalyje visuomet laukiami aktyvūs keliautojai – nuorodos žymi kelią žygeiviams.
„Net bijau žiūrėti, kur jie keliauja, čia yra 7,2 kilometro. Tad reikalų yra“, – atvirauja dainininkė ir priduria, kad jei nutiko kas nors negero, – susipykote su artimais, mylimais žmonėmis ar tiesiog nežinote ką veikti gyvenime, – tai puiki vieta pravėdinti galvą ir atrinkti mintis.
„Čia yra Madeiros didybė – paplūdimiai, skardžiai, uolos, kalnai, dieviškas grožis, o aplink visur – dar ir Atlanto vandenynas“, – vardija V. Vyšniauskaitė-Cheri, kas užburia ir kas laukia pasiruošusių nuotykiams Madeiroje.
Ekstremalių pojūčių mėgėjams laidos „Lietuviškos atostogos“ keliautojai siūlo išbandyti žygeivių mėgstamus takus, o pasirinkimas, kokio sunkumo keliu pasukti, išties platus. Jei galite tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vandenyną, tačiau norisi tai daryti iš aukštai, – kalnuota salos dalis gausi uolėtų pakrančių. Tiesa, nerimą keliautojams kelia ženklai, kad uolos gali trupėti, tačiau ant bedugnės krašto atsiveria puikūs vaizdai.
Kad keliauti kalnais būtų saugiau, čia pat įrengti pėsčiųjų takai, o iš debesų nuo kalno įrengtas takelis su laiptais.
„Yra takų, kurie štai taip pritaikyti, kaip kokia Didžioji kinų siena“, – sako O. Gasanovas ir V. Vyšniauskaitė-Cheri kaipmat priduria: „Man irgi panašu, nors aš ten net nebuvau.“
O. Gasanovas primena, kad svarbiausia – nepamiršti vandens, jei norite leistis į tokius žygius, ir su bendrakeleive nusprendžia, kad valgyti smagiau, nei sportuoti.
Ką skanaus gali pasiūlyti vietos gyventojai, keliautojai užsuka pažiūrėti į „Casa de Cha do Faial“.
„Kai turistai keliauja po Madeiros salą, autobusais turistai atvežami į šią vietą pavalgyti. Tai visiškai tradicinis, labai populiarus, mėgstamas ir vietinių, ir čia atvykstančių žmonių restoranas su panoraminiu vaizdu. Kai atvyksti, pirma pasigroži sodu, tada išsirenki vieną iš namelių – beveik iš visų atsiveria panoraminis vaizdas“, – pasukęs į restorano sodą dalijasi O. Gasanovas.
„Man nieko negali būti geriau – puikus maistas ir panoraminis vaizdas“, – tarp žavių gėlynų ir namelių pasijutusi lyg botanikos sode sako dainininkė.
Laidos „Lietuviškos atostogos“ kūrėjai pastebi, kad kainos šioje vietoje nėra didelės, o maisto kokybė išties puiki.
Keliautojai nusprendžia paragauti ne tik maisto, bet ir vietinio limonado „Brisa“, pagaminto iš pasiflorų.
Pirmiausia O. Gasanovas ir V. Vyšniauskaitė-Cheri ragauja daržovių sriubos. Tiršta, tačiau ne trinta sriuba, anot V. Vyšniauskaitės, nepersūdyta, tad visų daržovių skonis atsiskleidžia puikiai.
„Man skrandukas jau girdžiu, kaip dėkoja“, – mėgaujasi maistu dainininkė.
Po sriubos O. Gasanovo ir V. Vyšniauskaitės stalą nukloja antrieji patiekalai.
„Visa tai, ką Jūs matote, – absoliučiai tradicinis Madeiros pietų stalas“, – rodydamas gausias mėsos ir daržovių lėkštes pasakoja O. Gasanovas.
Juodžuvę (ešpada) – bene žinomiausią žuvį Madeiroje – O. Gasanovui patiekė su keptu vaisiumi, kurio skonis panašus į ananaso, tačiau pats yra banano formos. Jau praėjusioje Cheri „pakrikštijo“ vaisių „bananasu“. Šalia žuvų filė kepsnio ir kepto vaisiaus dar patiekta bulvių, citrinos ir pasiflorų padažo.
„O aš užsisakiau ešpetados, skamba panašiai kaip tavo žuvis ešpada. Čia yra mėsa, galima pavadinti šašlyku. Nors jie parašė „kebabas“, man labiau primena šašlyką. Tai jautiena, įtrinta česnakais ir iškepta grilyje. Bet taip normaliai įtrinta. Ir garnyrui mes turime tradicinių Madeiros salotų“, – dalijasi V. Vyšniauskaitė.
Keliautojai pastebi, kad salotos labai panašios į lietuviškas, o daržovės gerai žinomos – morkos, burokėliai, kukurūzai, ridikėliai. Kaip garnyras patiekiamas ir batatas bei kukurūzų polenta.
„Saldžios mergaitės pietus turi užbaigti saldžiai. Ir vyrai“, – pasimėgavę skaniais patiekalais keliautojai dar nutarė pasimėgauti pyragu.
Abu vienbalsiai nusprendė, kad pasiflorų pyragas puikiai tiktų prieš tolesnius nuotykius.
„Kaip sakė mūsų padavėja, pasiflorų niekada nebūna per daug“, – nusijuokė O. Gasanovas.
Sočiai ir skaniai papietavę, laidos „Lietuviškos atostogos“ kūrėjai nusprendžia vėl pamiklinti kojas ir padeginti kalorijas vaikščiodami po kalnus, kur žmogus sumaniai įdarbino kalnų vandenį, – vietovėje, pavadintoje Vereda dos Balcoes. Čia turistus vilioja levados.
„Kas yra levados? Nesumaišykite, tai – ne levandos. Levados – duobės, kuriose teka vanduo. Tai speciali madeirietiška drėkinimo sistema. Ir visur čia ūkininkai, sodininkai augina vynuoges, pasifloras. Šis dalykas yra salos vandentiekis“, – pasakoja O. Gasanovas, eidamas kalnu šalia dirbtinai sukurtos vandens vagos.
Kalnus išmaišę keliautojai pasuka į Santanos miestelį. Kaip sako O. Gasanovas, tai – Madeiros Rumšiškės.
„Nepaprastas ir išskirtinis miestelis; ne tik Madeiroje, bet ir visoje Europoje nieko panašaus nėra. To nepamatysi nei Čekijoje, nei Rumunijoje, nei Graikijoje. Tai yra tipiški madeirietiški nameliai. Jų Santanos regione iki šiol išlikę apie 200. Dauguma tų namelių dabar naudojami komercijoje. Ten žmonės gali pernakvoti, yra viešbutukų, parduotuvėlių, kavinukių arba tiesiog muziejų“,– pasakoja O. Gasanovas.
Nedideli nameliai, šiaudais dengtais stogais ir baltomis sienomis, panašus į filmukuose piešiamus nykštukų namukus, itin populiarūs.
„Nameliai turi palėpę, nors iš pažiūros yra maži. Palėpėje ūkininkai laikydavo visokias sėklas, grūdus, o patys gyvendavo pirmame aukšte, paprastai – keturių asmenų šeima. Šie nameliai priklausydavo nepasiturintiems ūkininkams“, – žiniomis dalijasi V. Vyšniauskaitė.
Vaikščiodami po Santanos miestelį laidos „Lietuviškos atostogos“ kūrėjai pastebi, kad autentiškuose nameliuose kai kurie žmonės gyvena iki šiol. Tiesa, jie pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui – pastatyta terasa, aptverta tvora, kiemą puošia gėlynai.
Ką dar verta savo akimis pamatyti amžino pavasario saloje? Madeiroje yra didžiulė Jėzaus statula. Nors labiau pasaulyje žinoma yra Rio de Žaneire (Brazilijoje) esanti Kristaus Atpirkėjo statula, Madeiroje esanti – savotiška tos pačios istorijos dalis.
„Mažai kam žinomas faktas, kad ši statula žiūri į Rio de Žaneiro Jėzų, o Rio Jėzus žiūri tiesiai į mus. Tarp jų yra akių kontaktas, begalinis, didžiulis atstumas, bet jie vis tiek žiūri vienas į kitą“, – pasakoja O. Gasanovas.
„Šita statula buvo pastatyta pirmiau nei Rio de Žaneiro Jėzus. Ši pastatyta 1927 metais. Tai net ketveriais metais anksčiau“, – atskleidžia V. Vyšniauskaitė.
„Man teko būti ir Rio de Žaneire, tai galiu pasakyti, kad ten jis daug populiaresnis, – aplink be galo daug turistų, be galo daug žmonių, grūstis, psichozė net, sakyčiau. O čia visiškai ramu“, – pastebėjimais dalijasi O. Gasanovas.
Dar viena įdomi detalė – Madeiroje Jėzaus skulptūrą pastatė ne valstybė, bažnyčia ar kokia organizacija. Ši laiminančio Dievo sūnaus skulptūra iškilo vienos teisininkų šeimos iniciatyva. Dabar atvykę į Madeirą turistai gali grožėtis išties puikiu kūriniu, o tikintieji – ir pasimelsti, padėkoti ar tiesiog pasisemti ramybės.
Salos grožis ne beribis – Šv. Lorenzo ragas (Ponta de Sao Lourenco) yra ta vieta, kur baigiasi visi keliai.
„Čia – salos priekis, arba salos galas, kur atvažiuoji iki pat pabaigos, kelias baigiasi ir gali eiti tik pėsčiomis“, – pasakoja apie dar vieną išskirtinį salos kampelį O. Gasanovas.
Ant salos krašto žmonės renkasi palydėti saulės, tiesiog mėgautis gamta ar pasipiršti mylimam žmogui. Tiesa, jei baigiasi keliai, nereiškia, kad tai – salos pakraštys. Už vandens įlankų atsiveria kalnuota negyvenama Madeiros dalis.
„Kol kas dar nespėjo nutiesti kelių, tai čia žmonės pasistato mašinas ir 4–5 valandas eina per slėnį iki pat galo. Kaip sukūrė gamta, taip ir palikta. Čia labai populiaru eiti į žygius. Madeira yra žygių sala, aktyvių žmonių sala“, – sako O. Gasanovas.
Jei esate aktyvus keliautojas ir net keliautojas „ant sofos“, O. Gasanovas ir V. Vyšniauskaitė kviečia sekti jų pėdomis ir tolesnėse laidose. Kitus nuotykius matysite jau po savaitės, ketvirtadienį, rugsėjo 30 dieną, – sužinosite, iš kokios nuostabios vietos vėl sveikinsis laidos „Lietuviškos atostogos“ kūrėjai.
