Minčių pažadintas vaizdas pamažu ryškėja, kol saulė išbaido paskutines miglos draiskanas. Prieš akis nusidriekusiame žydro vandens plote – šimtai salų, aplink kurias sukiojasi burlaiviai, baržos, valtys.

Ilgais, baltais paplūdimiais ritasi permatomos bangų juostos, o pavėsyje ant smėlio trypčioja kokosų pardavėjai. Kaukšt per viršūnę su mačete, ir atsivėrus skylei viduje sublizga kokoso vanduo. Vėsus, gaivus, per storą luobą dar nespėjęs įkaisti nuo kaitros. Pardavėjai šypsosi, sveikinasi linksėdami galvomis, sudėję delnus vienas prie kito tarsi melsdamiesi. Tai įprastas tajų judesys, kurio neįmanoma nepastebėti. Jis reiškia ne tik pasisveikinimą ir atsisveikinimą, bet ir padėką, linkėjimus bei daug kitų šiltų jausmų, kurių vienu žodžiu neišsakysi.

Turizmas šalyje atgimsta aukštesniu lygiu

Skaitinėdama žinias kaskart tikiuosi, kad greit ateis saugus kelionėms metas, ir vėl skrisiu į šią geraširdžių žmonių šalį, sužavėjusią mane iš pirmo žvilgsnio. Šypsosiuosi draugiškoms akims, trauksiu į plaučius smėliuotą jūros vėją, lauksiu prie čirškančios keptuvės, kol gatvės šefas kepins mano užsakytus makaronus. Argi ne stebuklas, kad Tailande, kurį kasmet aplanko 40 milijonų užsieniečių, vis dar galima rasti ramių, nuošalių paplūdimių, tuščių salų? Tokie atradimai tikrai vilioja.

Kad šiuo sudėtingu laikotarpiu poilsiautojai jaustųsi saugūs, Tailande įvesta naujovė – SHA sertifikatai. Jie išduodami ypač aukštą higienos ir saugumo lygį palaikančioms turizmo srities ir paslaugų įmonėms. Tokius sertifikatus turinčiuose viešbučiuose, turizmo agentūrose, transporto įmonėse ar biuruose griežtai laikomasi Visuomenės sveikatos ministerijos nurodytų Covid-19 kontrolės taisyklių, jos nuolat tikrinamos sveikatos apsaugos tarnybos. Tiesa, kol kas šalis turistams užvėrusi sienas, bet padėčiai pasikeitus netruks vėl atsiverti.

Foto: TAT

SHA sertifikatus įsteigusi Tailando turizmo valdyba (TAT) neriasi iš kailio ne tik siekdama sušvelninti Covid-19 padarinius bei pagreitinti turizmo paslaugų atsigavimą, bet ir visam laikui nacionaliniu mastu pakelti turizmo paslaugų lygį visoje šalyje. Kitaip sakant, naujieji higienos ir saugos standartai ateityje turės tapti kasdienybe. Juk pagerinus savo įmonėje sąlygas ir gavus sertifikatą, reikia nuolat palaikyti reikalavimus.

Per kelis mėnesius nuo pandemijos pradžios prie „saugiųjų“ grupės prisijungė per kelis tūkstančius Tailando viešbučių ir paslaugų tiekėjų. Jie netiesiogiai skatina ir kitas įmones imtis veiksmų, kad taptų pranašesnėmis. Niekas nenori atsilikti, ypač šalyje, didžiulį kąsnį pelno atsiriekiančioje iš turizmo verslo. Keletą kartų per savaitę atnaujinamas pranašiųjų įstaigų sąrašas skelbiamas viešai tinklapyje, juo patogu vadovautis renkantis viešbučius, restoranus, turizmo agentūras.

Neskubėkite išvykti iš Bankoko

Lėktuvui nusileidus Bankoke, mėgstu užsibūti Tailando karalystės sostinėje. Kodėl – šiek tiek užtrukę sužinosit patys. Smagu ką nors atrasti netikėtai, o čia – daug netikėtų posūkių. Bankokiečiai savo miestą vadina dviširdžiu – sako, kad senoji jo širdis plaka Ratanakosino saloje ir varinėja kraują po trečią šimtmetį skaičiuojantį senamiestį, o jaunoji daužosi Naujuoju Siamu vadinamame dangoraižių rajone. Vis dėlto pasivaikščiojus matyti, kad širdžių kraujotaka jau susipynusi: baltos senųjų budistinių šventyklų sienos, mozaikos ir aukso kupolai atrodo tarsi įmegzti į gyvą, šėlstantį ir ūžiantį naujų kraujagyslių tinklą. Šioje žavioje maišalynėje kasryt pabunda aštuoni milijonai turtingų ir skurdžių gyvenimų, kurių vieni, pačiupę mobiliuosius į rankas, skuba į virtualią realybę, o kiti laiko vingiais sugrįžta pusę šimtmečio atgal.

Foto: TAT

Užslinkus nakčiai, kai Bankoko gatvės įsižiebia visais žibintais ir suklega visais balsais, skirtumai jau ne tokie ryškūs. Žmonių minios ir transporto virtinės išsilieja į miesto gyslas storomis srovėmis lyg kraujas pakilus kraujo spaudimui. Palei gatves išsirikiavusiuose maisto turguose sunku nepasiklysti, o dar sudėtingiau iš jų išeiti alkanam. Štai kur išalkę naktinėtojai susirenka į krūvą! Pypsi automobiliai, burzgia motorai, iš autobusų vidury gatvės išlipa ir įlipa keleiviai, pypsi taksi, rėkauja tuktukų vairuotojai. Ausis užliejęs triukšmas nuteikia žvaliai net vidury nakties.

Blyksinčioje nakties sumaištyje paskęsti smagu ne tik alkaniesiems, bet ir gatvės šefams. Bent jau taip atrodo pažvelgus į jų veido išraiškas. Jie linksmi klientams palei nosis kiloja makaronus, ant grotelių skrudina kalmarus, aštuonkojus, krevetes, žuvis, puoduose garina ryžius, keptuvėmis svaido į orą ir vėl pagauna blynus bei daržoves, troškintuvėse čirškina jautieną, ančių sparnelius ir vištų šlauneles. Prie mažyčių jų vežimaičių nusidriekia ilgos eilės. Ko tikisi stovintieji gale, sunku atspėti, bet pažvelgus į šefų turimą ingredienų kiekį tikrai nepasakytum, kad užteks bent stovintiems eilės viduryje.

Foto: TAT

Tarp Ajutajos rūmų ir šventyklų

Dar viena laisva diena? Nesuklysite patraukę į šiaurę nuo Bankoko. Vos už šimto kilometrų prie Čau Prajos upės dunkso Ajutajos – ankstesnės tajų karalystės sostinės – liekanos. Ją 1350 m. įkūrė valdovas Utongas, bet 1767 m. užgrobė mianmariečiai. Praradę savo miestą, daugybė Ajutajos gyventojų subėgo ten, kur dabar Bankokas. Tik tuomet toje vietoje buvo drėgnas žalias slėnis, kurio Bankoku niekas nevadino. Tonburis – tokį vardą tajai davė savo naujajam, prie upės įkurtam miestui.

Sostas ten gyvavo visą šimtmetį, kol į kitą krantą persikėlęs valdovas sugalvojo pasistatyti Didžiuosius Karališkuosius rūmus. Pasikeitė sosto vieta, prasidėjo naujoji Čakrių dinastija. Tonburis virto Bankoko rajonu – į jį galima nuplaukti barža ar nuriedėti tuktuku. Dabar Tailandą valdo jau dešimtasis Čakrių dinastijos karalius – 2019 m. karūnuotas Maha Vajiralongkornas, vadinamas Rama X-uoju.

Vaikštant po senuosius Ajutajos rūmus ir šventyklas kūnu bėgioja šiurpuliukai, mintyse šmėkščioja karių veidai, blyksi ginklai, o ausyse girdisi nebylūs, į akmenis įsigėrę belaisvių riksmai. Ajutają XIV a. įkūręs valdovas Utongas pavadino ją indų epų herojaus Ramos gimtinės Ajodijos vardu. Utongo laikais Ajutaja buvo didinga ir stipri, kaip ir dera sudievintam karaliui Ramai pašvęstai sosto vietai. Ją juosė 6 metrų aukščio ir 3 m storio akmeninė siena, iš 12 fortų akylai sekama karių akių. Kaip tokią sugriauti? Bet mianmariečiams XVII a. pabaigoje šis žygdarbis pavyko. Sugriautam Ajutajos miestui atstatyti prireikė net dviejų šimtmečių. Tai, kas liko ir kas atstatyta, atvira turistams.

Foto: TAT

Dar XIV-XVIII a. menančios Ajutajos sienos nuo laiko pageltę, pajuodę, parudavę, kai kur iš smulkiai iškalinėtų puošmenų kyšo žolių kuokštai, želia kerpės ir rausvų, blausių samanų pagalvės. Atrodo, laikas ant Ajutajos rūmų nevaržomas puotavo, mėtydamas spalvotus trupinius. Kažkas juos nugramdė, pašlavinėjo, bet visų nepajėgė surinkti. Laiko randais ir įmigusiomis skulptūromis nusagstytas Ajutajos istorinis parkas 1991 m. atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Miega ir vienas svarbiausių čia esančių meno kūrinių, išlikęs iš VI-IX a. – tai Pra Monghom Bophito šventykloje gulinti Miegančio Budos statula. Vis dar orūs pastatai kas žingsnį verčia sustoti, dar ir dar sykį atsisukti jais pasigrožėti.

Atokiau nuo miestų

Nutolus nuo Bankoko laikas sulėtėja. Pakelėje prasilenkia vis daugiau tajų tautiniais drabužiais, kaimeliuose išvysi verpiant, audžiant, drožinėjant. Ant turgų prekystalių – medinės lėkštės ir padėklai, Budos skulptūrėlės, raštuotos medžiagos ir skaros. Pavėsyje ant žemės susėdę vyrai pina skrybėles, žiedžia puodus, moteriškės siuvinėja skėčius. Turbanais apvyniotos tajų galvos atrodo lyg susuktos į rankšluosčius, o gal atvirkščiai – apsuktos rankšluosčiais vaizduojant turbanus. Plačios kelnės pakeltos iki pusės blauzdų, kojos basos, sandalai mėtosi šalia. Taip geriau – nekaršta.

Virš prekystalių plevėsuoja ant virvių pakabintos staltiesės, į nosį lenda gatvės maisto su prieskoniais kvapai. Tingus oras vilioja prisėsti pavėsyje, pasimėgauti mangų sultimis iš bambukinės stiklinės, sukirsti dubenį tailandietiškų ryžių. Vos pagavę mano žvilgsnį, Tajai kelia prie smakro suglaustus delnus su šypsena veide: „Labas“ – sako jie. Atsakau jiems tuo pačiu. Labiausiai vilioja maisto pardavėjai, tiesdami ant pagaliukų užnertas krevetes, kroketus, mėsos gabaliukus. Neištvėrusi sėdu po medžiu – laikas pasistiprinti.

Foto: TAT

Ir vėl kelias, kitas kaimas, kitos akys ir kiti veidai. Kaimų vaizdeliai įsismelkia iki širdies gelmių. Žavūs ir ryžių laukai, terasomis kylantys į kalvas, kitur – išsilieję viename lygyje lyg liulanti pelkė. Šliur, šliur – braido po juos nedidukai romių akių tajai, užsimaukšlinę trikampes, iš bambuko pintas skrybėles. Kitų skrybėlės įprastos formos, pagražintos juostomis ar kaspinais. Plaštakos suskeldėję, pavargę, bet žvilgsnyje nematyti nė žymės niūrumo. Vos šypteli – gauni giedrą baltadantį atsaką. Šilta ir jauku jau vien nuo šypsenų.

Siurprizas prie Laoso sienos

Šiaurės rytuose, prie sienos su Laosu, tyko nelauktas reginys – prieš akis nusidriekia akmeninių formų miškas, kokio keliaudamas po šalį tikrai nesitiki. Tajai šią vietą vadina Didžiuoju Tailando kanjonu. Ir tai ne šiaip uola, erozijos sugraužtas skardis ar įgriuva dykumoje. Tai – stiprių srovių išskaptuotas upės dugnas. Mekongo upės vagoje išsidriekusio Sam Phan Bok uolinio rifo pavadinimas laosietiškai reiškia tris tūkstančius ežerų. Nežinia, ar išgraužose telkšančius baseinus kas nors suskaičiavo, nes tai atrodo neįmanoma.

Ežerėlių skaičius ne visuomet vienodas. Per potvynius, kai srovės greičiausios ir stipriausios, balų matyti mažiau ir jos didesnės, o karpytos uolų detalės panyra po vandeniu. Mekongo upės menas išryškėja nuslūgus vandens lygiui. Tai nutinka sausuoju laikotarpiu, besitęsiančiu nuo gruodžio iki kovo mėnesio. Tada ši vieta Ubon Ratchathani provincijoje primena siurrealistinės architektūros miestą. Po jį galima klajoti visą dieną, ir neatrodys per ilgai.

Fantastinio pasaulio formos nukelia į pasakų karalystę: viena uola primena grybą, kita – vargonus, trečia – žuvį aštriais dantimis. Yra ir uola, vadinama šuns galva. Pasakojama, kad kadaise čia stovėjusio miesto valdovas kartu su kitu turtuoliu sužinojo viename iš urvų esant lobį. Atėjęs vienas jo ieškoti, valdovas pririšo šunį prie urvo saugoti, o pats nusileido gilyn. Pasiėmęs lobį, gobšuolis išlindo pro kitą skylę, kad netyčia sutikus draugą nereikėtų lobio dalintis. Likimo valiai paliktas šuo belaukdamas šeimininko pavirto akmeniu. Taip ir liko jo siluetas urvo sienoje amžinai.

Foto: TAT

Daugiau nei už 700 kilometrų nuo Bankoko esantis Sam Phan Bok uolinis rifas – didžiausias Mekongo upėje. Tai unikali Tailando gamtos grožybė. Nori rožinių vaizdų – gali pasiirstyti valtimi po ežerėlius ankstyvą rytą saulei tekant, auksinių – saulei leidžiantis. Atėjęs į tą pačią vietą vakare jos nepažinsi. Šešėliai, spalvos, kvapas – viskas jau kitaip. Tykų vakarą prilietus irklais vandens paviršius virpa lyg gyvsidabris, kartu suvirpindamas visas dangaus spalvas.

Mangas su ryžiais ir dar šis tas apie keliavimą Tailande

Vienas iš mėgiamiausių tajų patiekalų – mangas su ryžiais. Kažin ar europietis savaime sugalvotų tokį maisto derinį, bet jei jau svetur išvys meniu – kodėl gi neparagavus? Gaivu, skanu, maistinga. Ne veltui restorane dažnai išgirsi užsieniečius tariant frazę „mango sticky rice“ – taip padavėjų prašoma lipnių ryžių su mangais. Šį patiekalą angliškai mėgsta pavadinti ir tailandiečiai, nors savaime suprantama turi jam atitikmenį savo kalba.

Atostogaujant tajų šalyje užsimesti ant juosmens kilogramą, kitą – anokia čia nuodėmė. Užtat potyris gomuriui nepakartojamas. O kad galėtų ne tik saugiai keliauti, bet ir maitintis bei sekti Covid-19 padėtį nemokėdami kalbos, tajai užsieniečiams sugalvojo dar vieną naujovę – Travel SIM kortelę, parduodamą visuose tarptautiniuose šalies oro uostuose. Įsidėję į telefonus šią kortelę keliautojai apie pasikeitimus bei naujienas informuojami SMS žinutėmis per vietos mobiliojo ryšio operatorius, žinutės siunčiamos anglų, tajų ir kinų kalbomis. Pačiam stebint padėtį šalyje keliauti daug smagiau.