Bet apie viską iš pradžių. Tradiciškai metų pradžioje mėnesiui vykstu į Indoneziją. Logika paprasta: kol pas mus šalta, tol nėra nieko geriau, kaip mėgautis karšta Azijos saule, o kartais ir maloniu tropiniu lietumi už 12 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.
Kadangi esu ne tik keliautojas, bet ir asmeninis kelionių planuotojas, nuolat savo keliautojams primenu ir patariu, kad itin svarbu pasirūpinti kuo geresniu kelionių draudimu. Šįkart patarimu teko pasinaudoti pačiam, nes patyriau traumą.
Praėjus vos 10 dienų nuo kelionės Azijoje pradžios, atvykau į vieną įdomiausių vietų, kuri yra šalia lietuvių pamėgtos Balio salos. Tai Gili salos (iš viso yra trys – Trawangan, Meno ir Air), o konkrečiau Gili Trawangan.
Jos iš kitų vietų išsiskiria tuo, jog gyventi ir atostogauti žmonės čia pradėjo visai neseniai. Iš laukinės vietos ji tapo lankoma kryptimi. Keliautojai čia atvyksta pasimėgauti paviršiniu nardymu, atsiriboti nuo pasaulio arba pašėlti „full moon“ vakarėliuose.
Čia nėra jokio motorinio transporto, tad keliauti po salą galima kojomis, dviračiu arba dvirate karieta, tempiama arklio.
Kadangi mėgstu važinėtis dviračiu, nieko geriau kaip ši transporto priemonė man nėra. Visą salą apvažiuoti dviračiu galima vos per 45 minutes, tad tai buvo kasdienė mano tradicija.
Tą lemtingą vakarą susitikau su savo šeima, drauge pavakarieniavome ir palydėjome saulę (beje ten bene gražiausi saulėlydžiai, kokius tik esu matęs). Vėliau apsilankiau regio muzikos bare. Po vidurnakčio nusprendžiau, kad jau laikas vykti į viešbutį. Sėdau ant dviračio ir pajudėjau. Kelionė turėjo trukti vos kelias minutes.
Mano viešbutis buvo didelis, dailiai sutvarkytas, išpuoselėtas. Vis dėlto, ne viskas jame apgalvota. Vidiniame kieme iš takelio, skirto svečiams, padarytas mano kūrinys – aštuonkojis. Tiksliau takelis-aštuonkojis. Jis ir tapo mano spąstais važiuojant su dviračiu. Buvo tamsu, prastai apšviesta, o vienoje vietoje, kur takas nesusilieja su žolyte, buvo bordiūras ir nuolydis. Kaip minėjau, buvo tamsus paros laikas, prastai apšviesta teritorija ir aš kritau nuo dviračio.
Iš pradžių pamaniau, kad smarkiai susitrenkiau. Dar spėjau iki savo vilos parsitempti dviratį ir prisėsti pailsėti. Vis dėlto netrukus skausmas tapo nepakeliamas. Kreipiausi į vietoje esančius medikus. Jie man suteikė pirminę pagalbą: išoriškai patikrino sumuštą vietą, davė specialų įtvarą, vaistų nuo skausmo ir liepė šaldyti toje zonoje, kur skauda. Taip pat paminėjo, kad būtų gerai persišviesti su rentgeno aparatu. Deja, tokio jie patys neturėjo.
Artimiausia normali ligoninė Balyje. Iki jos galima patekti tik vienu būdu: plaukti greitaeigiu laivu ir tada tęsti kelionę su automobiliu. Tą pačią dieną to padaryti man nepavyko, bet vos atsiradus progai, jau sėdau į laivą ir plaukiau iki Balio uosto, iš kurio mašina atvykau iki viešbučio, o tada nuvykau į ligoninę.
Turiu nemažai draugų Indonezijoje, tad jie dėl mano traumos gydymo pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni rekomendavo vykti pas alternatyviosios medicinos praktikuotojus (vos sugebėjau diplomatiškai atsisakyti), o kiti rekomendavo geriausias privačias ligonines.
Jei jums kelionės metu nutiks nelaimė, visada geriau kreipkitės į privačią gydymo įstaigą, nes joje pagalbos sulauksite greičiau, tikėtina, kad personalas kalbės angliškai, o ir jūsų kelionės draudimo reikalus išspręs greičiau.
Nepilna valanda ir aš jau buvau apžiūrėtas medikų brigados privačioje Balio ligoninėje. Po pirminės apžiūros man rekomendavo persišviesti rentgeno aparatu, nors iš pažiūros gydytojams atrodė, kad kaulo lūžio nebus.
Vis dėlto vos po keliolikos minučių jau turėjau atsakymą: kaulas lūžęs.
„Reikalinga operacija, kuo skubiau. 15 tūkstančių eurų ir galime operuoti netrukus“, – pasakė gydytoja, o man atvipo žandikaulis.
Ne dėl sumos, kurią įvardijo ji, o dėl to, kad po nekalto nugriuvimo su dviračiu sugebėjau taip susilaužyti peties raktikaulį, kad prireikė skubios operacijos.
Turėjau vieną naktį pagalvoti, ką noriu daryti toliau. Kadangi turėjau rentgeno nuotrauką, ją nusiunčiau tėčiui, o jis – savo pažįstamiems medikams. 4 skirtingi profesoriai pasakė tą patį: lūžis bjaurus, būtina operacija ir geriau ją atlikti ne Indonezijoje, o Lietuvoje.
Galvoti nebuvo kada. Savijauta buvo pakenčiama ir jaučiau, kad ištversiu beveik paros laiko kelionę atgal į Lietuvą su lūžusiu kaulu.
Mano planuotas skrydis atgal buvo tik po gerų dviejų savaičių, tad teko kreiptis į draudimo bendrovę, kurios darbuotojų prašiau, kad man padengtų ne operacijos Balyje išlaidas, o nupirktų skrydžio bilietą į Lietuvą, kur norėjau kuo skubiau operuotis.
Mano draudimo kompanija – garsi ir visoje Europoje žinoma įmonė, kurios polisą gavau kartu su banko kreditine kortele. Buvau šokiruotas (gerąja prasme), kad vos per keliasdešimt minučių telefonu susiderinau pagrindinius formalumus, o kalbant su karštosios linijos operatorėmis, labiau atrodė, kad bendrauju ne su šaltu robotu, o su šeimos nariu, kuris norėjo mane atjausti, patarti ir padėti. Na, ir dar sumokėti už mano skrydžius atgal iš Balio į Lietuvą.
Bet ne viskas buvo taip paprasta. Lyg tyčia tuo metu buvo savaitgalis ir priimti bet kokius sprendimus draudimo kompanijai ir jos partneriams buvo gerokai sunkiau nei įprastą darbo dieną. Tačiau kadangi mano situacija reikalavo kuo skubesnių sprendimų, visi padarė viską, kad tik greičiau pasiekčiau kelionės tikslą – Lietuvą.
Kalbant faktais: vos po paros laiko, kai susisiekiau su draudimo kompanija gimtinėje, aš jau sėdėjau neįgaliojo vėžimėlyje ir Balio oro uoste mane specialusis personalas lydėjo iki vartų, kur manęs laukė pirmasis skrydis tikslo link.
Beje, jei ateityje patirsite panašią traumą ar kitokių kaulų lūžių, ir turėsite netrukus skristi lėktuvu, būtinai gydymo įstaigoje pasirūpinkite oficialiu dokumentu – sertifikatu, kuriame būtų angliškai parašyta FIT TO FLY (gali skristi – liet.). Balyje, oro uoste pirmiausiai manęs paprašė asmens dokumento, o pamatę į įtvarą įdėtą ranką, iš karto paprašė FIT TO FLY sertifikato. Jį atidžiai peržiūrėjo, pasidarė kopiją ir palydėjo iki vartų. Be šio dokumento nebūčiau galėjęs skristi.
Beje, itin malonus buvo ir aviakompanijos personalas (beje draudimo bendrovė nepagailėjo pinigų ir nupirko man skrydžius, kuriuos vykdė geriausia pasaulyje tituluota aviakompanija).
Man buvo skirta erdvesnė vieta, saugant sužeistą ranką buvau pasodintas į tą lėktuvo pusę, kur rankos niekas nekliudys. Jaučiau visapusišką rūpestį, o tai imi itin vertinti, kai sušlubuoja sveikata.
Beveik paros laiko skrydis su dviem persėdimais man nebuvo sudėtingas. Labiau už viską norėjau kuo skubiau pakliūti į Lietuvos medikų rankas. Ir mano svajonei pavyko išsipildyti. Kitą dieną, kai nusileidau Lietuvoje, jau buvau Kauno klinikose, kur manimi pasirūpino pasaulinė medicinos žvaigždė – profesorius Rimtautas Gudas bei jo komanda. Esant progai, galiu pasakyti, kad medicinos kokybė ir aukštas gydytojų profesionalumas kelia susižavėjimą.
Taigi buvau skubiai apžiūrėtas ir jau po kelių valandų išvežtas į operacinę. O dar po trijų valandų atsibudau po narkozės.
Dabar mano geriausias draugas – specialus įtvaras, laukia ilga reabilitacija. Tačiau operavęs profesorius leido ir toliau, saugant save, keliauti po pasaulį, rašyti straipsnius, filmuoti reportažus ir organizuoti keliones kitiems.
Šio straipsnio moralas: būtinai pasirūpinti kelionės draudimu. Visai nesvarbu į kokią šalį vyksite ir kiek dienų ten praleisite. Taip pat visada turėkite tiek grynųjų pinigų, tiek santaupų kortelėje, nes niekada negali žinoti, kas gali nutikti kelionės metu.
Būkite sveiki ir nesustokite keliauti.
Žygimanto Baryso kelionių nuotykius galite sekti Delfi laidoje „Kur varom?“, taip pat keliautojo paskyrose feisbuke bei Instagrame.
