Meksika šeimai buvo tolima, nepažinta ir egzotiška šalis, kurioje turėjo gidu dirbantį draugą. Jis seniai Vaičaičius kvietė aplankyti šią šalį. Pirmą kartą vyras ten apsilankė filmuodamas „Leo ir Bružo nuotykius Meksikoje“. Pamatęs, kiek daug Meksikoje įvairiausių žuvų, nusprendė, kad turi ten sugrįžti ir su laidos žvejams „Šiandien kimba“ filmavimo grupe. Taip ir padarė.

Mama Marija DELFI pasakojo, kokių nuotykių šeima patyrė Meksikoje ir kodėl kitiems rekomenduoja aplankyti šį kraštą.

- Meksika, ypač tam tikros jos dalys, nėra itin saugios turistams, juolab su mažais vaikais. Ar turėjote nuogąstavimų dėl šios kelionės saugumo?

- Dėl saugumo buvome ramūs, nes visą kelionę šeimą lydėjo mūsų draugas ir gidas Girmantas Neniškis, Meksikoje gyvenantis 10 metų. Jis gerai susipažinęs su laukine Meksikos gamta, puikiai kalba ispaniškai ir turi daug vietinių draugų.

Per visą kelionę jautėmės saugūs, niekada nerakinome nei namų, nei automobilių. Tiesa, mums nerekomendavo naktimis vaikščioti neturistinėse vietose. Labiausiai saugotis reikėjo tarantulų, skorpionų, gyvačių ir kaktusų. Visada reikėjo uždaryti miegamojo duris, kad neateitų nekviestų svečių. Dėl kaktusų ir skorpionų negalėjome vaikščioti basi. Taip pat buvo patariama iškratyti batus prieš juos apsiaunant, nes skorpionai mėgsta ten įlįsti.

Foto: Asmeninis albumas

- Kiek laiko truko jūsų kelionė? Kurią šalies dalį geriausiai ištyrinėjote?

- Keliavome aplink Bahos pusiasalį Meksikoje. Jį pasirinkome, nes per vieną kelionę galėjome aplankyti švarią Kortezo jūrą, Ramųjį vandenyną, dykumas, druskų laukus ir drauge pamatyti dalį Kalifornijos Amerikoje: Holivudą, Beverli Hilsą, San Diego ir Mirties slėnio nacionalinį parką.

Turėjome mėnesį. Pusę laiko poilsiavome prie Kortezo jūros, o kitą pusę sparčiai keliavome keisdami gyvenamąsias vietas. Dienas leisdavome nerūpestingai žaisdami, maudydamiesi, pažindami vietinę gamtą ir miestelius bei, žinoma, žvejodami.

Foto: Asmeninis albumas

- Meksikietiška virtuvė garsėja aštriais patiekalais, kurie ne itin patinka vaikams. Kokį maistą siūlėte sūnums?

- Gyvenome apartamentuose, kur buvo galimybė gamintis maistą, o tai ypač aktualu keliaujant su nedideliais vaikais bei žvejais. Pusryčiams, pietums ir vakarienei valgydavome vyrų pagautas žuvis: žalias, sūdytas, keptas, paruoštas grilyje. Taip pat gaminome pačių pagautą aštuonkojį, surinktas kriaukles. Iš žuvų gamindavome sašimius, sevičę, žuvų takus, žuvų suvožtinius, žuvis su bulvėmis (fish & chips). Kai sugrįžome, vaikai valgydami vištieną net klausinėjo, kokia čia žuvis. O sužinoję, kad ne žuvis, klausė, koks čia aštuonkojis.

Foto: Asmeninis albumas

- Kokių įsimintiniausių nuotykių patyrėte per kelionę?

- Nuotykių buvo išties daug, bet papasakosiu įdomiausius.

Tarantulas. Vieną dieną vyresnėlis mūsų virtuvėje rado tarantulą. Paprastai jis gražesnius vabalus ir vorus atneša man, bet šįkart pasikvietė tėtį. Sūnus jau gerai išmano apie nuodingus gyvius. Auginome vorą sandarioje dėžutėje, šėrėme musėmis. Džiaugiamės, kad jokių nuotykių su juo neturėjome.

Jūrų liūtai. Ant kranto jie atrodo nuobodūs miegaliai, tik garsiai riaumoja ir retkarčiais apsiverčia ant kito šono. Mūsų laivelio kapitonas patikino, kad jūrų liūtai labai draugiški ir žmonėms nieko bloga nedaro. Vaikai iš pradžių bijojo net laiveliu arčiau priplaukti, bet vėliau įsidrąsino ir drauge plaukiojo jūroje. Vandenyje liūtai nardo aplinkui ir žaidžia, kartais švelniai prisiliečia, išsišiepia ir žiūri tiesiai į akis, kartais net oro burbulą išpučia! Tai buvo nepamirštama patirtis, kokios net nesusapnuotum.

Foto: Asmeninis albumas

Pasiklydome dykumoje temstant. Sugedo gido mašinos stabdžiai ir jis užtruko taisykloje. Sutarėme vakarop susitikti kitame miestelyje už 400 km, ir gidas mums papasakojo, kaip ten nuvažiuoti. Prieš važiuojant per dykumą mums būtinai reikėjo pripildyti degalų baką, nes žinojome, kad toliau kolonėlių nebus. Deja, kolonėlę mes pravažiavome ir iki jos sugrįžti nebūtų užtekę degalų. Aplink – nė gyvos dvasios, mobiliojo ryšio taip pat nebuvo. Taigi ieškojome artimiausio kaimelio, stabdėme policininkus ir klausėme, kur gauti degalų. Ieškodami pravažiavome lietaus balą – ją įsidėmėjau, jei kartais įstrigtume toje dykumoje ir trūktų vandens, tuomet pravažiavome apgriuvusią koplytėlę – ją irgi įsiminiau, jei reiktų stogo nakčiai.

Foto: Asmeninis albumas

Galiausiai radome vietinį, gatvėje prekiaujantį datulėmis ir degalais. Tuomet laimingi, nusipirkę ir to, ir to, važiavome toliau ir padarėme lemiamą posūkį. Žinoma, mums tas kelias atrodė labai įtartinas, bet viskas atitiko gido pasakojimą ir „Google Maps“ rodė tik tą vienintelį kelią. Gerai, kad mašina buvo varoma keturiais ratais, nes teko brautis vos išvažiuojamomis vietomis, per akmenis, kalnus ir upelius. Iš pradžių juokavome, kad kelias primena Kenijos safarį, iš kurio buvome ką tik sugrįžę.

Vėliau jau buvo nebejuokinga, nes kelias tik prastėjo, saulė leidosi. Skaičiavau, kiek laiko užteks vandens ir maisto, kiek turime sauskelnių, įsivaizdavau, kaip miegosime naktį džipe. Vaikai jautėsi smagiai, kaip pakliuvę į dar vieną kelionės nuotykį, kai kartais mašina neįvažiuodavo į kalniuką, o kartais reikėdavo pervažiuoti upelį.

Dvi valandas kratėmės per akmenis ir netikėtai išvažiavome į kuo puikiausią asfaltuotą kelią, kuriuo, pasirodo, turėjome važiuoti visą laiką. Kaip vėliau išsiaiškinome, mes pravažiavome posūkį, bet jo navigacijoje nebuvo, o šito mūsų įveikto „dakaro“ ruožo gidas net nežinojo.

Nuleista padanga druskų laukuose. Kitą dieną važiavome druskų laukais palei vandenyną. Ten taip pat nebuvo nei interneto, nei gyvos dvasios, tik minkštas kelias druskų laukais. Ir nuleido padangą! Netikėtai prasilenkėme su automobiliu, atsiradusiu lyg iš niekur, ir jo vairuotojas pasiūlė pagalbą. Tai buvo turbūt vienintelis ten matytas automobilis, kurio pagalbos tikrai būtų reikėję, jei būtume buvę vieni. Tačiau keliavome su kompanija, tai greitai pasikeitėme padangą ir važiavome toliau.

Foto: Asmeninis albumas



- Važiavote drauge su laidos žvejams filmavimo grupe, neabejoju, kad jie tikrai žvejojo. O jums ar teko pasimėgauti laimikių gaudymu?

- Kiekvienas pagavome po auksinę žuvelę. Smagiausia tai, kad net ir nemokant žvejoti Meksikoje galima pagauti įspūdingų laimikių. Pavyzdžiui, aš Lietuvoje niekada nežvejoju, nes neturiu daugiau nei dešimties minučių kantrybės, o ten vos kelis kartus užmetusi pagavau ir auksinę doradą, ir gražiausią otą. Tiesa, žuvis ištraukti man užtruko ilgokai.


Doradą drebančiomis kinkomis traukiau 15 minučių ir spygavau iš džiaugsmo. Buvo įspūdinga! O tikri žvejai gali pasigirti ištraukę įvairiausių rūšių tunų, mėlynųjų marlinų, įvairiausių rūšių gruperių, snaperių, barakudų, doradų, korvinų, otų, džiakų ir dar daug kitų. Mūsų keturmetis sūnus labiausiai mėgo traukti tėčio pagautas žuvis ir spėlioti, kas šįkart užkibo. Jis sužinojo tiek žuvų rūšių, kad turėtų ką papasakoti mūsų žvejams.

Foto: Asmeninis albumas

- Kokie jums pasirodė meksikiečiai? Kaip jus priėmė?

- Meksikiečiai labai paprasti ir draugiški, visada linkę padėti ir pralinksminti. Kai mums nuleido padangą, pats pirmasis automobilis sustojo ir pasiūlė pagalbą. Laivo kapitonas pasisiūlė palinksminti mažąjį sūnų, kol mes maudėmės. Viešbučio prižiūrėtojas mums suorganizavo laivelį, žvejybą ir ekskursiją.

Gatvėje policininkai vaikams mojuodavo, net mirksinčią švieselę įjungdavo. Nė vienoje vietoje nepajutome, kad už malonų elgesį ar paslaugą jie tikėtųsi atlygio. Ten gali atsipalaiduoti, nes niekas nesiekia apgauti ar įsiūlyti pirkti nereikalingų dalykų.

Foto: Asmeninis albumas

- Ar tose vietose, kur gyvenote, pavyko pajusti tikrą vietinių gyvenimo ritmą?

- Bahos pusiasalis yra kaip mūsų Neringa. Ten gyvenančių meksikiečių nedaug, dauguma atvažiuoja tik paatostogauti, žmonės atsipalaidavę, niekur neskuba ir džiaugiasi gyvenimu.

Pavyzdžiui, viena meksikiečių šeima turi dešraininę šalia namų, ją atidaro ir uždaro, kada nori. Ten nėra darbo valandų, nurodytų ant kavinės durų, kaip kad pas mus. Kita šeima pakvietė mus į savo terasą pavakaroti, nes jiems nereikėjo kitą dieną anksti keltis į darbą. Jie pamarinavo ir grilyje iškepė mūsų žuvis, mes pavakarieniavome, maloniai pabendravome, apžiūrėjome, kaip jie gyvena. Buvo įdomu tai, kad jie kaip naminį gyvūną augino kiaulę. Ją laikė savo kieme, pririšę prie palmės.

Foto: Asmeninis albumas

- Pasidalykite praktine informacija svajojantiems aplankyti Meksiką.

- Galime kalbėti tik apie Bahos pusiasalį Meksikoje. Ten saugu, švaru, bet labai egzotiška. Tai kraštas, kurį nuoširdžiai rekomenduojame aplankyti. Kaip sako Meksikos gidas Girmantas, ten kiekvienas atras pramogų sau: gali gaudyti bangas su banglente, vėją – su jėgos aitvaru, gali žvejoti jūroje ar vandenyne, stebėti delfinus ir banginius, maudytis labai švarioje jūroje, lankyti gražiausias balto smėlio salas ar skanauti įvairiausių jūrų gėrybių.

Foto: Asmeninis albumas