Rūtos teigimu, didžiausias neatitikimas tarp lietuvių įsivaizdavimo, jog ten yra rojus, ir realybės yra kainos. „Pietryčių Azijoje nėra pigiau, ypač gaunantiems lietuvišką atlyginimą. Taip, įmanoma gauti lėkštę ryžių su mažyčiu vištienos gabaliuku ir agurko griežinėliu už 60 euro centų, bet kokybės toje lėkštėje ieškoti neverta, nes šiose šalyse pesticidų ir trąšų naudojimas nėra ribojamas. Norintys kokybiško maisto turės mokėti europietišką kainą.

Tas pats ir su masažais – taip, aš moku 5 eurus už valandą, bet einu į tokį saloną, kuriame suminkyti čiužiniai numesti ant žemės, šalia manęs masažuoja dar penkiolika asmenų, o masažuotojos tarpusavyje kalbasi, raugėja. Jei nori europietiško aptarnavimo su atpalaiduojančia muzika, aromaterapija ir ramybe, teks mokėti 30 eurų ir daugiau“, – apie kainas pasakojo mergina ir pridūrė, kad būsto nuoma, pavyzdžiui, sostinėje Džakartoje kainuoja 800-1000 eurų per mėnesį. Ir tai kaina ne pačios geriausios būklės buto miegamajame rajone. Turistinėje saloje medinio namelio nuomos kainos siekia maždaug 200-300 eurų, bet jame nebus nei tualeto, nei vonios.

Pirmoji Rūtos pažintis su Azija įvyko prieš 5 metus, kai mergina atostogavo Tailande. Ši šalis ją labai sužavėjo, todėl ji nusprendė aplankyti ir kaimynystėje esantį Mianmarą. „Iš pradžių buvau pakraupusi dėl higienos sąlygų. Atsimenu, Mianmare sakiau, kad aš čia nieko nevalgysiu visas 10 viešnagės dienų. Šalis nėra labai išsivysčiusi, ten nešvaru, nėra gerų sąlygų net turistams“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi mergina.

Foto: Asmenininis albumas

Nors ne viskas anuose kraštuose žavėjo, Rūta suprato, kad nori geriau pažinti vietinę kultūrą, todėl prieš dvejus su puse metų ji išvyko gyventi į Indoneziją ir mokytis indoneziečių kalbos.

„Esu užkietėjusi keliautoja, jau nuo pirmų studijų metų labai daug keliauju. Bet supratau, kad leisdamasi tik į trumpas poilsines keliones nepažinsiu nei šalies, nei jos kultūros. Galima sakyti, kad aplankyti miestai gražūs, gamta pasakiška, o maistas skanus, bet trumpose kelionėse dažniausiai lankomasi tokiose vietose, kurios yra subalansuotos turistams. Tai nėra tikrasis šalies veidas, – tikino mergina ir kaip pavyzdį pateikė visiems gerai žinomą Indonezijos salą – Balį. – Į šią turistinę salą keliaujantys žmonės net nesusimąsto, kad visa ten esanti kultūra yra adaptuota vakariečių skoniui. Maistas ten nėra autentiškas, mediniuose namukuose, kuriuos nuomoja turistams, yra ir dušas, ir tualetas, ko tikri indoneziečiai dažniausiai neturi.“

Rūta gyvena mieste, esančiame atokiau nuo visų turistinių vietų, todėl turi progą patirti, ką reiškia tikras indonezietiškas gyvenimas. Nors tarp turistų populiariame Balyje gausu hinduistinių šventyklų, Indonezija yra musulmoniška šalis ir didžioji dalis gyventojų išpažįsta šį tikėjimą. Gyvendama islamiškame krašte lietuvė turi vilkėti marškinėlius ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes.

„Iš tiesų tai yra labai praktiška, nes kitaip gali tiesiog iškepti saulėje ar bent skaudžiai nusvilti. Be to, tai yra jų kultūros dalis, kurią reikia gerbti. Įsivaizduokite, kad dabar Gedimino prospektu eitų moteris be liemenėlės. Mums tai būtų nepriimtina. Musulmonai taip pat vertina apnuogintus kelius ar alkūnes, jos traktuojamos kaip intymi kūno dalis. Suvokusi tai, kad jiems alkūnė yra tas pats, kas mums, lietuviams, nuoga krūtinė, susimąsčiau, ar noriu vietiniams vyrams rodytis „apsinuoginusi“. Todėl ir maudytis visada einu su tamprėmis bei palaidine ilgomis rankovėmis.“

Foto: Asmeninis albumas

Kadangi lietuvė gyvena ne turistinėse vietose, vietiniams ji atrodo labai įdomi. Mergina DELFI pasakojo, kad dažnai sutinka žmonių, kurie pirmą kartą mato baltaodį žmogų.

Indonezijoje baltuosius jie vadina „bulė“, tai reiškia albinosą, todėl pamatę baltąjį žmogų rėkia „bulė bulė“. Tuomet visi į mane atsisuka ir įkyriai spokso. Labai vargina ir nuolatiniai vietinių prašymai pasidaryti asmenukę. Jau po dviejų viešnagės mėnesių pastebėjau, kad dėl nuolatinės šypsenos man ėmė skaudėti žandikaulį, nes per dieną tekdavo pasidaryti maždaug 30 selfių.“

Tyla ir vienatvė – tai dalykai, kurių svetimoje šalyje gyvenanti Rūta pasiilgo labiausiai.
Gyvendama Lietuvoje panorusi ramybės ji išeidavo pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Pasak pašnekovės, Indonezijoje žmonės nesuvokia, kas yra privati erdvė, todėl pabūti vienas gali tik užsidaręs savo kambaryje.

Foto: Asmeninis albumas

„Pirmoje vietoje kurioje gyvenau, netoliese buvo paplūdimys. Vietiniai juo nelabai naudojosi. Ten mėgindavau pabūti viena, bet per 10 minučių aplinkui gyvenantys vaikai subėgdavo pasižiūrėti baltojo žmogaus ir aš vėl nerasdavau ramybės. Jei važiuodavau autobusu, demonstratyviai, kad matytų visi aplinkiniai, įsikišdavau ausines ir klausydavau muzikos, o kad atrodyčiau dar labiau užsiėmusi, skaitydavau knygą. Ir vis tiek jausdavau plekšnojimus per petį. Žmonės sveikinasi, klausinėja, ką veikiu, iš kur esu, o vieną kartą net ištraukė man ausinę ir ėmė kalbinti. Aš gal per daug mandagi, kad nedrįstu pasakyti, jog esu užsiėmusi“, – pasakojo Rūta ir pridūrė, kad gyvendama Azijoje geriausiai išmoko būtent kantrybės.

Indonezijoje yra įsikerojęs bendruomeniškumas. Tai užsieniečius tikrai žavi, bet asmeninės erdvės trūkumas ilgainiui pradeda dusinti. Ypač šiauriečius. Taip pat europiečiams gali įgristi nuolatinis triukšmas.

„Vietiniams buvo keista, kad aš keliauju viena. Jie klausinėjo, ar neturiu draugų, kodėl keliauju viena. Jie nesuprato ir mano noro pabūti tyloje. Ten tai praktiškai neįmanoma – Azijoje aš neradau vietos, kur būtų tylu. Visur zuja mopedai, visi pypsi, žmonės kalba garsiai, čirškia cikados, kurkia varlės. Pusę penkių ryto per garsiakalbius pasigirsta pirmas kvietimas melstis, todėl keliaujantiems į Indoneziją, išskyrus Balį, rekomenduoju viešbučius rinktis ne šalia mečetės. Pastebėjau, kad vietiniai šiek tiek bijo tamsos ir tylos, be to, jie tiki vaiduokliais, todėl net naktį palieka įjungtas šviesas. Žinoma, nuvykus į turistinius kurortus galima mėgautis tyla ir ramybe, bet realiame indoneziečių gyvenime to nerasi.“

Foto: Asmeninis albumas

Dar vienas vakariečius stebinantis dalykas yra tai, kad didžioji dalis kelių Pietryčių Azijoje pritaikyta tik motorinėms transporto priemonėms – nei pėsčiųjų, nei dviračių takų infrastruktūra nėra išvystyta. Jų tiesiog nėra.

Vis dėlto Rūta ten dažnai išeina pasivaikščioti, nors eidama pakele visada rizikuoja būti partrenkta. „Nesvarbu, ar dideliame, ar mažame mieste esi – indoneziečių supratimu, vaikšto tik visiški vargšai, kurie net mopedo negali įsigyti. Jiems keista matyti pakele einantį žmogų, todėl prie manęs ne kartą yra sustoję vietiniai paklausti, ar man viskas gerai. Jie mano, kad jei žmogus eina, vadinasi, jam sugedo mopedas ar baigėsi benzinas.“

Pietryčių Azijos šalyse švaraus vandens galima nusipirkti tik parduotuvėse, o namų ūkiuose esantį vandenį rizikinga ne tik gerti, bet ir juo plauti daržoves. Dėl šios priežasties daugelis daržovių ten valgomos troškintos, virtos arba keptos. Rūta pasakojo, kad dauguma vietinių maitinasi itin nesveikai. Visas indonezietiškas maistas yra keptas aliejuje, be galo aštrus arba labai saldus.

Foto: Asmeninis albumas

„Jie vartoja labai mažai daržovių, daugiausia ryžius, žuvį ir vištieną. Naudoja itin daug gliutamato. Azijoje vietinis maistas skanus ne todėl, kad jis labai geras ir šviežias, o todėl, kad ten labai daug gliutamato. Aš su vietiniais nuomojuosi namą, jame naudojamės bendra virtuve, todėl pastebiu, kad jie net namie gamindamiesi maistą viską barsto gliutamatu. Be to, indonezietiškas maistas dažnai yra keptas aliejuje, o tą aliejų naudoja po šimtą kartų. Su manimi gyvenantys vietiniai išsikepę bulvyčių panaudotą aliejų supila į dubenėlį ir tame pačiame aliejuje maistą gamina visą savaitę ar daugiau. Mūsų higienos supratimas yra labai skirtingas, todėl geriausia nematyti nei kur, nei kaip tą maistą gamina.

Jie taip pat vartoja labai daug cukraus – jei užsisakai kavos, būk tikras, kad į ją bus pridėta cukraus. Net užsisakiusi nesaldintos kavos gaudavau šlykščiai saldžios. O padavėja tik nusišypso atsakydama, kad be cukrus neskanu! Turistai Azijoje labai mėgsta gerti šviežias sultis ir nė neįtaria, kiek ten pridedama cukraus arba kondensuoto pieno.“

Foto: Asmeninis albumas

Mergina pasakojo, kad dabar keliaudama visuomet atkreipia dėmesį į tai, kam priklauso kavinė, ir pirmenybę teikia europiečiams arba amerikiečiams, nes jų higienos standartai yra aukštesni.
„Buvau nuvykusi į kavos plantaciją, kurioje stebėjau, kaip džiovina kavos pupeles. Jie jas buvo sudėję ant žemės palei kelią, kur vienos dulkės. Kiaušinių jie taip pat nesivargina laikyti šaldytuve. Įsivaizduokite, jie kaista 30 laipsnių temperatūroje, o paskui lyg niekur nieko ruošiami ir valgomi. Mėsa turguose pardavinėjama tiesiog sudėta ant stalų, apie šaldytuvus nėra nė kalbos. Aplink skraido musės. Taip pat pardavinėjamos ir jūros gėrybės. Jos, padėtos ant žemės, kepa saulėje ir dulka nuo praeivių kojų.

Turistams įrengtuose viešbučiuose Indonezijoje galima pasijausti tarsi Europoje. Viešbutyje klozetas tikrai bus įrengtas, tačiau dauguma indoneziečių naudojasi tualetais-skylėmis. Jie nenaudoja tualetinio popieriaus ir netgi dušai namuose yra retenybė.

Foto: Asmeninis albumas

Prausimuisi jie naudoja didelį plastikinį dubenį, kuriame prausiasi vandenį ant savęs pildami kaušeliu. Karštas vanduo irgi yra didžiulė prabanga, bet ten nesunku be jo išgyventi, nes vanduo įšyla vamzdžiuose. Kartais net norėtųsi tikro šalto vandens, bet jo tiesiog nėra. Vėsiausias – lauko temperatūros.“

Susidūrusi su šalies medicinos sistema Rūta gavo dar vieną kantrybės pamoką. „Lietuvoje daug kas skundžiasi ilgomis eilėmis, bet ten ir be eilių užtrunkama be galo daug laiko. Paskutinis mano vizitas poliklinikoje truko 6 valandas. Užtrukau, kol patekau pas gydytoją, vėliau laukiau kažkokio lapuko. Kai išrašą gavau, grįžau su juo pas gydytoją, ir vėl teko laukti. Bet yra ir vienas pliusas – čia kai kurie vaistai labai pigūs.“

Rūta pasakojo, kad turėti oro kondicionieriumi šaldomą patalpą Indonezijoje yra prabanga, todėl tie, kas turi, šaldo iki 16 laipsnių. Mergina teigė reguliariai serganti, tenka ir karščiuojančiai kelias dienas lovoje pagulėti. Serga ir vietiniai – persišaldo, varva nosys, kosti, perka vaistus, bet vis tiek, kur tik gali, šaldo patalpas. „Kai lauke 32 laipsniai karščio ir įeini į taip atšaldytą patalpą, peršalimas beveik garantuotas. Siaubingai šaldomi ir autobusai. Ne kartą teko keliauti naktimis, tai labai sušaldavau, nes kai bandai užmigti ir nejudi, pasidaro dar šalčiau.“

Foto: Asmenininis albumas

Nepaisydama visų blogybių ir mums nesuprantamų kultūrinių skirtumų Rūta teigė, kad ji Indoneziją vienu metu ir myli, ir nekenčia. „Čia nuostabi gamta, čia man visus metus užtenka vieno sezono drabužių ir nereikia galvoti, ar rytoj bus atšalę ir ar turiu tinkamą striukę. Taip pat man labai patinka nardyti, o Lietuvoje tai daryti pavyktų tik vasarą“, – taip Rūta paaiškino, kodėl vis dar gyvena šioje šalyje, ir keliaujantiems lietuviams palinkėjo ne tik lankyti turistinius objektus, bet ir pasistengti išvysti tikrąjį šalies veidą.