Faktas, kad lietuviams Balis yra viena populiariausių egzotinių krypčių. Daugeliui tai vieta, kur sugrįžtų dar ir dar, kiti čia švenčia savo medaus mėnesį, o dar treti jį įtraukia į svajonių piršlybų scenarijų.
Todėl, prieš keliaujant čia ir prisiskaičius tiek daug gerų atsiliepimų apie šį Indonezijos perlą bei prisižiūrėjus tiek pat nuostabių kadrų, natūralu kelti didelius lūkesčius.
Gal tai ir buvo esminė problema, bet, mano nuomone, Balis yra gerokai pervertintas. Tuoj pabandysiu paaiškinti kodėl.
Pradėkim nuo paplūdimių. Turbūt nemaža dalis planuojančiųjų atostogas šiltuose kraštuose pirmiausia svajoja apie auksinius paplūdimius, kur jie gaus progą atsiimti savo užtarnautą kompensaciją už maudynes šaltoje Baltijos jūroje.
Ir čia Balis parodo tokią kaip ir špygą:
1) Visi rekomenduoja į Balį keliauti sausuoju sezonu – balandį, gegužę, birželį ar rugsėjį (liepą ir rugpjūtį itin didelis turistų antplūdis, ypač australų, kurie tuo metu bėga nuo savosios žiemos), nes nuo spalio iki kokio balandžio galo čia tęsiasi liūčių sezonas. Ok, pasakėt, ir šventa. Ką radom? Išsekusius paplūdimius. Dauguma tų gerai įvertintų vietų, kaip Nusa Dua (3782 „Google“ įvertinimai) ar Atuh (2607 „Google“ įvertinimai) paplūdimiai, buvo net nepanašūs į save. Tas pats ir Gili Air ar Gili Trawangano salose. Gerai, tarkim, yra sprendimas – varyti pavasario gale, vasaros pradžioje arba per liūčių sezoną.
2) Ten, kur randame vandens, susiduriame su kita problema – milžiniškomis bangomis. Trims naktims buvome apsistoję Čiangu rajone, kuriame nemažai surferių. Jeigu neturi lentos, tai į jūros pusę gali net nežiūrėti.
3) Jeigu pasiseka ir randi ramų paplūdimį su nenusekusiu vandeniu, tai nuo maudynių dar gali atbaidyti kitas mažas niuansėlis – akmenys. Jų – beveik visur. Yra trys pasirinkimai: pirkti vandens batus, bandyti praplaukti pro juos 30 cm gylyje arba užsiiminėti sadomazochizmu.
Nesakau, jog nėra gerų paplūdimių be šių trūkumų, bet reikia gerokai jų paieškoti. Nors niekada nežinai, ką atvažiavęs rasi. Vienas iš man patikusių – Crystal Bay paplūdimys Nusa Penidos saloje.
Keliaujam toliau. Kuo Balis dar žavi visus čia atvykusius? Turbūt savo landmarkinėmis vietomis.
Taip, čia turbūt yra instagramerių rojus, ir vietiniai tai moka puikiai išnaudoti. Bet realybė nėra tokia saldi kaip instagramo like'ai.
Apie Lempuyang šventyklą jau rašiau ir tam dedikavau atskirą postą, kuris buvo publikuotas ir DELFI. Čia ta istorija, kur turi laukti tris valandas eilėje, jog kažkoks vietinis čiuvelis tave nufotografuotų su veidrodėliu ir taip sukurtų vandens atspindžio iliuziją.
Tačiau panašiai yra visur. Tas pats žymusis Kelingking paplūdimys, kuris yra vienas ikoniškiausių Nusa Penidos salos objektų. Ten egzistuoja keli medžiai, kur vietiniai užsilipa (gali ir tu pats) bei padeda išgauti tą tobulą kadrą iš aukštai.
Dar Balis yra neatsiejamas nuo įvairiausių sūpynių tarp palmių. Vienos jų yra mokamos, kitos ne. Pačios garsiausios yra vadinamos „Bali Swing“, kur vien už įėjimą teks pakloti apie 32 eurus žmogui. Tačiau nuliūdinsiu – jeigu nepasisamdysi dar asmeninio fotografo už 23 eurus, tai iš nuotraukų nieko gero nesitikėk. Jeigu nori dar daugiau like'ų instagrame, tai gali ir kokią raudoną suknelę išsinuomoti. Žodžiu, romantikos čia mažiau, nei atrodo.
Net sukoręs nemažai kilometrų ir nusprendęs nužygiuoti iki kokio įspūdingo krioklio ten sutiksi dar kelias dešimtis tokių pačių naivuolių kaip tu ir turėsi su jais stumdytis dėl tos vienintelės nuotraukos.
Dar yra toks ne visai turistų atrastas paplūdimys Pasut Beach. Yra šiek tiek tolėliau nuo populiariausių Balio rajonų, tačiau nuotraukos iš ten tiesiog atima žadą – juodo smėlio paplūdimys, viena graži nulinkusi palmė, ant kurios gali užsilipti, nemokamos sūpynės tiesiai į jūros bangas bei fotogeniškas palmių parkelis. Atrodo, viskas tobula, kol pamatai savo akimis, koks ten iš tiesų šiukšlynas laukia tavęs. Taip, radom visas tas instagramines vietas, pasidarėm gražių nuotraukų, kurios vėliau patenkins mūsų ego, bet visi tie neiščiustyti užkulisiai man buvo tikresnis Balio vaizdas, nei gautas rezultatas telefone.
Kas dar svarbu keliautojams? Turbūt transportas. Mes motorolerių nesinuomavome, todėl teko naudotis taksi paslaugomis. Balis turi savo „Bolt'ą“ – „Grab“, „Gojek“ (pigiausias) bei „Uber“ programėles. Viskas neblogai – nėra brangu, atstumai įveikiami gana ilgai (nėra ko kito tikėtis iš Azijos), tačiau, kas labiausiai erzina, tai vietinių dušmanų (local taxi) kova su pavežėtojais. Labai daug kur yra ženklų, draudžiančių jiems sustoti, todėl turistai privalo tapti pavežėtojų bendrininkais ir nueiti į kitą saugesnę vietą. Vieną kartą mūsų atvažiavo paimti šalia viešbučio ir, kol ieškojome automobilio, vietinis marozėlis dušmanas pamatė, jog blaškomės su telefonu jo rajone ir kažko ieškom. Vos radę mums reikiamą mašiną buvome iš jos išsodinti to čiuvelio, nes pažeidėme vietinės hierarchijos taisykles. Už tai taksistui taip pat grėsė nemalonumų. Nedaug trūko, jog į mūsų su dušmanu ginčą būtų paleisti kumščiai, tačiau griauti diplomatinių dviejų valstybių santykių nenorėjome nė vienas.
Dar būna, jog pavežėtojui netinka kaina, kuri būna iš karto nurodyta telefone. Tuomet jam atvažiuojant vyksta bandymai derėtis arba prašymai atšaukti užsakymą. Jis to nepadarys, nes galbūt praras kažkokius reitingo taškus, todėl iš principo nevažiuos ir tikrins turistų kantrybę.
Šalia Balio esanti Nusa Penida sala taip pat yra must see dalykas visuose kelionių po Balį giduose. Taip, gamta čia tikrai verta aukščiausio balo. Bilietas žmogui pirmyn ir atgal kainuoja apie 25 eurus, o kelionė keltu trunka viso labo tik 40 minučių. Čia pavežėtojų jau nėra, todėl tenka pasitelkti savo derybų sugebėjimus kalbant akis į akį su vietiniais. Galiausiai mašinos negavome, todėl pasiėmėme du motorolerius su vairuotojais visai dienai už 58 eurus. Galiu pasakyti, jog leisti vairuoti kitiems, o ne pačiam buvo geriausias mūsų priimtas sprendimas. Nusa Penida yra keista sala – vietomis keliai yra tikrai nauji ir padorūs, bet daugiausia – Marso kanjonai, visiškai nehiperbolizuojant. Afrikos keliai – saldainis, palyginti su šitais. Pakelėse matėme ne vieną keliautojų porą, kurioms itin sunkiai sekėsi pažaboti savo motorolerius ir įveikti tas abejotinos reputacijos trasas.
Balyje yra puikių viešbučių, kuriuose turistai turbūt ir praleidžia didžiąją dalį savo kelionės, jūrą išmainę į baseinus, yra patrauklių restoranų su tikrai skaniu maistu bei nemažu pasirinkimu, tačiau už tai ir sumokėti reikės atitinkamai (20–35 Eur dviem žmonėms), taip pat – įdomių vietų, tačiau tai yra vienas didelis šiukšlynas, chaosas, infrastruktūros nebuvimas, anarchija, plastiko kalnai, spūstys ir turistų perteklius.
Žinoma, mes nesnorklinom, neužsiėmėm joga, nesinaudojom masažais, patys nevairavom, nesėdėjom viešbutyje ir gal dar darėm daugybę dalykų ne taip arba esame jau per daug išlepę šmikiai.
„Na, gudročiau, tai pasakyk, kur tada keliauti, kad jau būtų viskas čiki piki?“, – paklausite jūs.
Priklauso nuo poreikių, bet panašų asortimentą galima rasti daug kur. Ir ne tokiose populiariose vietose kaip Balis.
Nesu dar daug to pasaulio matęs, bet mano favoritas išlieka Barbadosas. Bėda, kad ten jokia kelionių agentūra nenuskraidins. Ta pati Šri Lanka, Zanzibaras turėtų palikti tik teigiamą įspūdį. Nors ir nebuvęs, bet pagalvočiau dar apie Filipinus ar Kostą Riką.
Turbūt viso to nebūčiau rašęs, jeigu kalba eitų ne apie visų taip romantizuojamą Balį, o apie kokią nors kitą vietą (apie Maldyvus irgi kažkada parašysiu atskirą postą). Dar labiau paskatino tai parašyti prieš kelias dienas kažkokios kelionių agentūros publikuotas pranešimas spaudai, kuriame Balis piešiamas pačiomis gražiausiomis spalvomis.
Aišku, lengviausia užsimerkti, kai matai š... prieš savo akis. Bet galima paimti ir nusiimti tuos rožinius akinius bei pažvelgti realybei į akis.
