Cukrus dedamas ruošiant kavą, o ne po to. Paruošus kavą ji sukamuoju judesiu kavinuke išjudinama ir su visais tirščiais pilama į nedidelius puodelius. Dėl šios priežasties nereiktų maktelėti jos kaip espresso kavos iš aparato – antraip dar ir tirščių užkąsite.

Kalbant apie turkišką arbatą, kurią turbūt kiekvienas atvykęs yra ragavęs kavinėje, viešbutyje ar lankantis parduotuvėje, ji yra turkiška ir ruošiama turkiškai. Tačiau turkiškos arbatos stiklinio puodelio skambčiojimas maišant cukrų čia nėra toks senas garsas. Turkiška kava atsirado žymiai anksčiau, bet buvo išskirtinė sultonų rūmų privilegija, o paprasti žmonės gėrė įvairių žolelių, žiedų ar uogų arbatas. Praeito amžiaus viduryje buvo pradėta arbatą auginti šiaurinėje Turkijos dalyje – Juodosios jūros regione. Čia tinkamas landšaftas, klimatas ir galiausiai tai tapo šalies valstybinės svarbos projektu.

Keliaudami Juodosios jūros regione – maždaug ties Rizės miestu ir kiek toliau Gruzijos link – kalnuose šiuo metu rastumėte begalę arbatos plantacijų, kone ant kiekvieno šlaito. Plantacijų ir augintojų yra labai daug, tačiau arbatos fabrikų yra žymiai mažiau, todėl miesteliuose, derliaus nuėmimo metu, nusidriekia ilgos eilės prie arbatos lapų supirkimo punktų. Iš čia didžiuliai maišai keliauja į fabrikus, kuriuose vyksta apdorojimo, fermentacijos ir kiti procesai, kol galiausiai paruošta arbata yra fasuojama ir pasklinda po visą Turkiją. Vis daugiau arbatos yra eksportuojama (per vienuolika praeitų metų mėnesių buvo eksportuota virš keturių tūkstančių tonų arbatos į šimtą pasaulio šalių).

Daug fabrikų yra apsijungę į kooperatyvus (pvz Çaykur), kad būtų paprastesnis marketingo ir pardavimo procesas. Parduotuvėse – ne vienas ir ne du pakeliai arbatos, o ištisos lentynos ir dažniausiai nežaidžiama nedideliais kiekiais – iš karto „kilograminiais“.

Foto: Shutterstock

Labai įdomu matyti visą (na beveik visą) arbatos kelią lankantis Juodosios jūros regione rudeniop – derliaus nuėmimo metu. Oras tuo metu gal ir nebūna pasakiškas, tačiau įspūdžių bus per akis. Nuo ryto šlaituose galima matyti daugybę kaimo gyventojų su maišais ant nugarų ar šalimais ir skabančių arbatos krūmo viršūnes (baltoji arbata, tai ką tik išsiskleidę arbatos lapeliai, o žalioji ir juodoji gaminama ir jau subrendusių, tačiau esančių pačioje augalo viršūnėje), vėliau pilni maišai yra kabinami ant specialių keltuvų (trosai išraizgę nemažai šlaitų), kuriais nuleidžiami apačion, kraunami į automobilius ir vežami į supirkimo punktus.

Plantacijose dirba ir ne pirmos jaunystės kaimo gyventojai, todėl atrodytų kaip gi jie taip sugeba kopinėti ganėtinai stačiais šlaitais, kur neretai reikia perbristi upelius ar nedideles kalnų upes. Tam, pasirodo, vėlgi naudojami tie patys keltuvai – iš šono smagiai ir tuo pačiu kiek pavojingai atrodantis būdas, tačiau kalnuotose vietovėse tai patogiausia susisiekimo priemonė.

Kai kuriuose arbatos fabrikuose galima apsilankyti, pamatyti gamybos procesą. Pirmojo etapo vietose, kai arbatos lapai yra susmulkinti ir vartaliojami didžiulėse statinėse vykstant fermentacijai, kvapas toli gražu nėra pats maloniausias – labai stiprus ir netgi aitrus. Vėliau arbatžolės džiovinamos. Tada galima nueiti iki fabrikų parduotuvių, kuriose pamatysite išrikiuotą visą jų gaminamą produkciją. Pasirinkimas, kalbant apie visą regioną, yra milžiniškas ir skirtingiems žmonėms skirtinga arbata yra pati geriausia ir skaniausia, tačiau sutartinai labiausiai vertinama ne pakeliuose (maišeliuose), bet biri. Mano šiuo metu favoritė – Doğuş filiz çayı žaliai juodame įpakavime.

Foto: Shutterstock

Žinoma, reikia mokėti ir paruošti arbatą. Turkai labai išrankūs ir ypatingai priekabūs paruoštai arbatai. Pirmiausia ji turi būti šviežiai paruošta (seniau užplikytos geriau net nebandyti pilti), o ruošiama ne šiaip įbėrus žiupsnį į puodelį ar specialų tinklelį, bet dviejuose arbatinukuose. Apatinis būna didesnis ir yra skirtas tik karštam vandeniui, o viršutinis – esencijai. Kai vanduo užverda, juo yra užpilamos arbatžolės ir mažesnis arbatinukas uždedamas ant didesnio – su arti virimo temperatūros kaitinamu vandeniu. Į puodelius jau pilama pagal kiekvieno norą – kas mėgsta silpnesnę ačik čaj (açık çay) ar stipresnę demli čaj. Ir tada prasideda skambčiojimas. Norint nenutolti nuo turkiškos tradicijos, arbatą reiktų gerti iš tulpės formos stiklinaičių. Taip arbata geriau išlaiko šilumą, o ir tulpė yra Turkijos simbolis. Taip pat nenustebkite jei pamatysite žmogų, įsidedantį gabaliuką cukraus į burną ir po to geriantį stipresnę arbatą. Tai ganėtinai populiaru rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyje. Dabar Turkijoje gyvenimas neįsivaizduojamas be arbatos.

Foto: Shutterstock

Norėdami patys išvysti kaip auginama ir gaminama turkiška arbata, būtinai apsilankykite Juodosios jūros regione – Karadeniz. Čia gausu ne tik arbatos plantacijų, bet taip pat nuostabi gamta, yra istorinio paveldo ir vis dar daug autentikos.

Žemiau rasite keletą vaizdo įrašų, kuriuose matyti kaip ne tik gabenami nuskinti arbatos lapai, bet ir kaip keliasi patys žmonės. Visai linksmai jie jaučiasi.

Daugiau autoriaus straipsnių rasite ČIA.