Keraloje yra kalnų, gausu ežerų, upių, kanalų, įvairi augalija, gyvūnija. Kerala save pristato kaip „God‘s own country“ (Dievo šalis, - liet.). Keralos gyventojams atrodo, kad jei Dievas rinktųsi gražiausią ir geriausią vietą žemėje, greičiausiai jis pasirinktų Keralą. Jeigu pats Dievas ją rinktųsi, kodėl mums jos nepasirinkti?
Štai taip ir gimė pabėgimo iš šalto Delio planas. Iš anksto internetu nusipirkome lėktuvo bilietus Delis – Kočis – Delis, kurie kainavo gana nedaug. Delio oro uoste šokiravo geriamo vandens buteliuko kaina iš automato. Šiaip geriamą vandenį ten galima gerti iš specialių kranelių nemokamai, bet kas nori buteliuko, gali nusipirkti. Taigi, pusės litro vandens buteliukas kainavo 10 rupijų arba 12 euro centų. Matyt, Delio oro uostas nepriklauso pasaulio oro uostų-plėšikų klubui.
Labai nustebino ir vietinės Indijos avialinijos „Vistara“. Indijoje nežinai, ko tikėtis. Galvoji, kad vietinės avialinijos bus tokios kokybės kaip vietinė geležinkelių bendrovė. Deja, tokie atsargūs nuogąstavimai visai nepasitvirtino. Skridome nauju moderniu lėktuvu, aptarnavimas buvo aukščiausio lygio, skrydžio palydovės labai mandagios, paslaugios, nors prie žaizdos dėk. Kočio oro uostas Keraloje tiesiog spindi kaip maharadžos rūmai. Pavyzdžiui, kėdės jame panašios į kėdes kino teatruose, atsisėdi ir nesinori keltis. Matosi, kad apgalvota kiekviena detalė, viskas padaryta keleivių patogumui. Apskritai mums visiems reikėtų atsinaujinti savo stereotipus apie Indiją.
Neapiplėšė labai ir Kočio oro uosto taksistai. Už maždaug 70 km kelionę iki netoli Alapuros miesto esančios vilos, kurioje turėjome gyventi 4 dienas, su išankstinio mokėjimo taksi sumokėjom truputį daugiau nei 20 eurų. Kadangi buvo vakaras, važiuojant mažai ką pavyko pamatyti, bet krito į akis didelis bažnyčių skaičius. Buvo Kalėdų metas, visos bažnyčios buvo išpuoštos ir dėl to lengvai pastebimos.
Kerala yra labai įvairi religiniu požiūriu, dauguma gyventojų yra hinduistai, tačiau krikščionys ir musulmonai sudaro atitinkamai 18 ir 27 procentus gyventojų. Gyventojų religinę įvairovę atspindi viloje, kurioje mes apsistojome, dirbantys žmonės. Šeimininkas yra musulmonas, jo vadybininkas hinduistas, o darbuotojai krikščionys. Vaikštant po apylinkes buvo galima matyti bažnyčias, mečetes ir hinduistų šventyklas šalia. Prie daugelio namų kaip Kalėdų simbolis buvo pakabinta žvaigždė su žemyn nukreiptu smaigaliu. Tokių namų buvo kiek per daug. Juk negali būti, kad beveik kiekviename name gyventų krikščionys. Vėliau išsiaiškinome, kad tas žvaigždes kabina ne tik krikščionys.
Keralos valstijos valdančioji partija jau daug dešimtmečių yra komunistų partija, todėl nereikia stebėtis komunistinių simbolių gausa Keraloje. Reikia pripažinti, kad komunistų valdymas Keraloje yra labai sėkmingas. Valstijos rodikliai švietimo, sveikatos apsaugos, moterų teisių ir daugelyje kitų sričių yra vieni geriausių Indijoje. Pavyzdžiui, raštingumo lygis Keraloje siekia 94 procentus ir yra aukščiausias Indijoje. Vidutinė gyvenimo trukmė taip pat ilgiausia visoje Indijoje ir net ilgesnė nei kai kuriose Europos geografiniame centre esančiose valstybėse.
„Backwaters“ sostinė Alapura
Alapura (senasis pavadinimas Alleppey) laikoma šalia Arabijos jūros esančių ežerų, lagūnų ir kanalų tinklo, vadinamojo „backwaters“ sostine. Galima sakyti, tai tropinė Venecija ir žalias Molėtų kraštas vienu metu. Apsigyvenome apie 20 km nuo Alapuros esančioje viloje šalia ežero kranto. Tą naktį lijo gana stipri liūtis. Gruodžio mėnesį lietus nėra dažnas, tačiau per musonų laikotarpį birželio – rugpjūčio mėnesiais lyja dažnai ir stipriai. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį musoninės liūtys sukėlė didžiausius potvynius Keraloje per pastarąjį šimtmetį. Lagūnos ir kanalai pavirto į vieną didelį ežerą. Beveik 500 žmonių žuvo, milijonas gyventojų buvo evakuota, šeštadalis valstijos gyventojų vienaip ar kitaip nukentėjo nuo potvynio.
Vandens hiacintų kilimas
Atsikėlus iš ryto pro balkoną atsivėrė žaliu kilimu padengto ežero vaizdas. Tą kilimą sudaro vandens hiacintai. Vandens hiacintai yra laisvai plaukiojantis augalas: vakare srovės ir vėjas nugena hiacintus į ežerą, o ryte juos pargena atgal prie kranto. Gražu pažiūrėti į vandens hiacintų pievą, ypač kai augalai pasidengia purpuriniais žiedais, bet ne viskas, kas gražu, yra gera. Nuo šio invazinio augalo kenčia visa ekosistema. Į Keralą jis atkeliavo iš Pietų Amerikos prieš maždaug šimtą metų. Dauginasi jis greičiau už triušius ir per porą savaičių augalų skaičius gali padvigubėti. Augalai atima iš žuvų deguonį, užstoja saulę kitiems vandens augalams, yra ideali terpė daugintis uodams.
Cheminis jų naikinimas yra pavojingas gamtai ir žmogui, o fizinis – gana brangus ir neefektyvus. Mokslininkai nepaliaujamai dirba bandydami rasti praktinius vandens hiacinto panaudojimo būdus. Tik tada, kai rinkti hiacintus bus naudinga ir pelninga, juos bus galima išnaikinti. Yra atrasti būdai, kaip panaudoti vandens hiacintą farmacijoje, kaip biobriketus kurui, kaip medžiagą rankdarbiams, vienkartiniams indams, ir pan., tačiau kol kas šie panaudojimo būdai nėra labai efektyvūs. Reikia optimistiškai tikėtis, kad vieną dieną bus išvesta plaukiojančių karvių, kurios tas pievas nuės, veislė.
Pasiplaukiojimas po „Backwaters“
Pirmą dieną nuvažiavom į Alapurą išbandyti tų legendinių „Backwaters“. Pasivaikščiojimas po Alapurą nėra labai malonus, nes tiesiog nėra kur eiti, nėra šaligatvių, pėsčiųjų zonų, nors aplink daug kanalų, tačiau negali pasidžiaugti vaizdais. Mieste daug turizmo centrų, kaip čia jie yra vadinami. Iš tikrųjų tai mažos užeigėlės, kurios gali pasiūlyti paplaukioti laivais po kanalus. Jokių bukletų su užrašytomis kainomis niekas neturi.
„Backwaters“ turistai dažniausiai plukdomi dviejų tipų laivais – nedideliais vadinamaisiais „šikara“ ir dideliais plaukiojančiais namais – „kettuvallam“. Vietinėje malajalių kalboje „ketu“ reiškia rišti, o „vallam“ – laivas. Taigi, tai surišti laivai, statomi pagal senus metodus nenaudojant vinių. Anksčiau šie laivai buvo naudojami daugiausiai transportuoti ryžiams, kurie čia gausiai auga užliejamose pievose, dabar jie naudojami išimtinai turizmui. Tipiškų plaukiojančių namų su nendrėmis dengtais stogais vien Alapuroje yra apie tūkstantis. Ketuvalamai yra plaukiojantys viešbučiai su viskas įskaičiuota formule.
Juose galima išsinuomoti kambarį su nakvyne ir maitinimu. Dieną laivas plaukioja, o naktį stovi išmetęs inkarą. Visas tas malonumas, priklausomai nuo kokybės, kainuoja maždaug nuo 50 iki 200 eurų už parą. Ketuvalamų trūkumas, kad jie ne visur gali įplaukti ir dažniausiai plaukioja ežerais ir plačiais kanalais. Pats plaukiojimas gali būti nuobodokas, nebent sugundytų geras maistas ir plati lova. Kambarius ketuvalamuose galima išsinuomoti iš anksto per pasaulines kambarių rezervavimo sistemas bei specialiose interneto svetainėse.
Motorinio laivelio „šikara“ kilmės nepavyko išsiaiškinti, bet norėtųsi, kad pavadinimas būtų kilęs nuo prancūziško žodžio „chic“. Su tuo laiveliu tikrai galima elegantiškai plaukioti mažesniais kanalais ir arčiau kranto. Žmonių namai stovi šalia kranto, galima stebėti jų buitį. Dažniausiai žmonės vandenyje maudosi, plauna indus, skalbia rūbus, žvejoja arba tiesiog sėdi ir nieko neveikia. Vaizdai egzotiški, palei krantą auga kokoso palmės. Plaukiojant galima stebėti vandens paukščius, kurių čia yra galybė visokiausių rūšių. Visą egzotiką sunku aprašyti, gal nuotraukos padės suprasti, kas yra tie „Backwaters“.
Keralos gyventojų maudymosi ypatumai
Paplaukioję su laivu, nuėjome į Alapuros paplūdimį. Iš pradžių pasirodė, kad paplūdimyje vyksta kažkoks renginys, nes jame buvo daug žmonių ir labai didelė jų dalis stovėjo. Bet tai joks renginys, tiesiog žmonės kiekvieną dieną susirenka pasigrožėti jūra ir saulėlydžiu. Pliaže susirinkusios ištisos šeimos. Stebina moterų spalvoti rūbai. Jos apsirengusios dažniausiai sariais, ir visi yra skirtingų spalvų: raudoni, žali, geltoni, mėlyni ir kokie tik nori, tikras margumynas.
Vandens temperatūra 28-29 laipsniai, tačiau mažai kas maudosi. Žmonės pabrenda truputį į jūrą ir laukia, kol juos aptaškys banga. Dar kitas populiarus užsiėmimas yra atsisėsti ant kranto ir laukti bangos. Aišku, visi maudosi su rūbais. Plaukiančių ar plūduriuojančių vandenyje praktiškai nesimato. Per visą laiką Keralos paplūdimiuose besimaudančių vietinių beveik nematėme. Tiesiog kitoks yra santykis su vandeniu ir maudymosi tradicijos. Arabijos jūros pakrantėje pasitaiko srovių, bet pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės nemoka plaukti. Nors tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, jog tik mažiau nei 0,5 procento Indijos gyventojų moka plaukti. Iš visų mokančių plaukti 95 procentai yra vyrai. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – tiek hinduizmas, tiek islamas, didžiausios Indijos religijos, netoleruoja viešoje vietoje apnuoginto moters kūno, o išmokti plaukti su rūbais yra beveik neįmanoma.
Vieni iš įdomiausių paplūdimio lankytojų, neskaitant mūsų pačių, buvo moterų vienuolių grupė. Jos taip pat ėjo maudytis su abitais. Kitaip tikriausiai ir negalėtų būti ne tik Indijoje. O mes esam įdomūs dėl to, kad Alapuros paplūdimyje užsienio turistų nėra daug, todėl mes labai krintam į akis. Kaip visada, teko pasidaryti keletą asmenukių.
Maistas Keraloje
Maistas Keraloje švelnesnis nei šiaurės Indijoje, virtuvėje naudojama daugiau mėsos, žuvies. Regione auga įvairūs tropiniai vaisiai, pusryčiams visada gaudavome šviežiai spaustų sulčių. Per pusryčius mums visada atnešdavo skirtingų rūšių duonos ir įvairių gaminių iš ryžių, panašių į mūsų blynus, prie to dar gaudavome tokią tarsi tirštą sriubą, panašią į guliašą, kurią mes vadindavome „juksu“. Aišku, jis būdavo pridėtas įvairiausių aštrių ir neaštrių prieskonių. Tiesiog lietuvių kalboje nėra dar išrasti žodžiai, kurie leistų aprašyti visą tą skonių jūrą tame „jukse“.
Vieną kartą užsisakėme restorane žuvį, kurios tiesiog nebuvo galima valgyti, nes ji buvo per aštri. Tačiau apskritai skųstis labai nėra dėl ko. Keralos virtuvė yra gana įvairi, santykinai nebrangi. Visada reikia prašyti, kad būtų dedama mažiau prieskonių, o dar geriau prašyti, kad jų visai nedėtų, nes mes labai skirtingai suprantame, kas yra „mažai“. Jeigu labai pavargstate nuo aštraus maisto, visada galima pabandyti užsisakyti keptų ryžių. Jie paprastai yra neaštrūs.
Pagal vieną iš Keralos pavadinimo kilmės versijų Kerala reiškia „kokosų žemę“. Nors ši etimologija nėra teisinga, tačiau skamba labai įtikinimai, nes kokoso palmių Keraloje yra iš tiesų daug. Kokoso palmė labai naudingas augalas: vienaip ar kitaip panaudojamos visos augalo dalys. Tuo metu, kai mes buvome, kokosai buvo nesubrendę, tačiau galima gerti tokių kokosų vandenį. Pardavėjas keliais tiksliais judesiai nukapoja kokosą, įstato šiaudelį ir turi kelis šimtus mililitrų egzotiško gėrimo.
Keraloje auga ir bananai. Labai skanūs yra maži bananai. Kartais jie atrodo labai neišvaizdžiai, jų žievė pajuodusi, tačiau viduje bananas yra kietas, geltonas ir, aišku, skanus. Taigi, bananai, kaip ir kai kurie žmonės, yra gražūs savo vidumi.
Keralos rūkymo politika
Pabuvę kelias dienas Alapuroje pastebėjome, kad kažko mums toje visuomenėje trūksta. Kažko nėra, ką esi visada visur įpratęs matyti ir užuosti. Nepatikėsite, bet Keraloje beveik nematėme rūkančių žmonių. Tai labai keista. Nutarėme paklausti savo šeimininko, kaip čia taip yra. Ar Keralos gyventojai yra tokie laisvi, kad nerūko, ar atvirkščiai jie tokie nelaisvi, kad negali rūkyti. Tiesa kažkur per vidurį. Pasirodo, Keralos parlamentas priėmė įstatymą, kuris draudžia rūkyti viešose vietose.
Šioje srityje Kerala yra pirmaujanti valstija. Rūkymą viešose vietose kaip antikonstitucinį pirmiausia uždraudė Keralos Aukščiausiasis teismas 1991 m. Nuo to laiko kryptingai dirbama šioje srityje. Per šitiek metų pavyko pakeisti ir žmonių požiūrį ir įpročius. Vieša vieta apibrėžiama taip plačiai, kad žmogui praktiškai belieka rūkyti tik savo namuose. Rūkančiųjų skaičius labai smarkiai sumažėjo.
Kitoje dalyje papasakosiu apie kelionę į vieną garsiausių Keralos Varkalos paplūdimį, sudalyvavimą Keralos moterų „Arabijos jūros“ kelyje (mūsų Baltijos kelio analogas), apsilankymą Keralos arbatos plantacijose, viešnagę Kočyje ir tradicinį katakali šokį.
