Po islamistų revoliucijos, žinoma, visi vynai pasibaigė, poetai irgi aptilo, todėl šiandien turime tik rožes. Bet ir tai ne kasdien, nes jos nežydi kiaurus metus. Žodžiu, išgerti Širazo vyno, pamatyti rožių ir paskaityti poezijos tąkart mums nepavyko.
Kelionė iš Jazdo truko septynias valandas dieniniu autobusu. Traukiniai iki Širazo nevažiuoja visai, nes nėra bėgių. Dėl to net svarstėme ar apskritai neišbraukus Širazo iš maršruto, tačiau to nepadarėme vien dėl senovinio Persepolio miesto, kuris yra šalia Širazo.
Kelionė buvo ne iš maloniųjų. Autobuse visas septynias valandas buvo rodomi iranietiški filmai tokiu garsu, kad numirėlį prikeltų. Negana to, sustojus užkandinėje pavalgyti, vieną keleivį ištiko epilepsijos priepuolis ir tiesiai prieš mano akis jis nuvirto nuo kėdės su kąsniu burnoj. Tokiems vaizdeliams nesu atsparus, todėl vos neišvirtau iškart po jo. Nustebau, kad praėjus vos kelioms minutėms vidury dykumos atsirado greitosios pagalbos automobilis. Vyrukas atsigavo, buvo nuvestas į autobusą ir tęsė kelionę toliau. O aš sėdėjau visai be nuotaikos ir norėjau namo.
Matyt, jau atbukome nuo Irano vaizdų, nes Širazas jau nebeatrodė kažkuo išskirtinis. Vėl mečetės, paminklai, parkeliai. Vidury miesto stovi Zandų dinastijos tvirtovė. Gal kiek įdomesnis objektas yra Hafezo mauzoliejus.
Hafezas buvo persų poetas. Jo populiarumas Irane – tiesiog milžiniškas. Kiekvienas save gerbiantis persas moka bent kelias jo eiles. Hafezas buvo tikras bohemos atstovas, hipis menininkas, amžinai neišsiblaivydavęs nuo Širazo vyno. Jo mauzoliejus pastatytas gražiame žaliame sodelyje yra nuolat pilnas lankytojų. Ten visada groja tyli muzika ir skaitomos Hafezo eilės. Prie mauzoliejaus renkasi mokiniai, studentai ir eiliniai poeto gerbėjai, kurie gurkšnoja arbatą, skaito jo eiles arba medituoja prie tylios muzikos. Manau, kad persams Hafezas yra tarsi laisvės ir protesto prieš valdžią simbolis ir būtent nuėję prie mauzoliejaus, jie jaučiasi tapę laisvesni.
O mes jaučiamės persisotinę vietinio maisto ir vis dažniau galvojame apie barščius ar grikių košę.
Nuotaikos nepataiso ir viešbutis, kurio nenorėčiau vadinti skyle. Dviviečio kambario kaina – 16 dolerių. Žinoma, nieko per daug ir nereikia norėti už tokią kainą. Bet niekas neuždraus norėti švaros. Duše smirda pelėsiais, lovos baisiai girgžda, o patalynė purvina ir skylėta. Na, gal nepurvina, gali būti, kad tiesiog šimtą kartų skalbta ir jau nebeatsiplaunanti. Be to, viešbutis užpildytas iraniečiais, gyvenančiais su rėkiančiais vaikais.
Vakarais centrinė miesto gatvė būna labai gyva. Joje vyksta prekyba, prie kino teatro renkasi masės žmonių, visi sveikino mus atvykus į Iraną, bet mes jau tokie sužvaigždėję, kad net nebekreipėme dėmesio.
Pats Širazas gal ir nebūtų populiari lankymosi vieta, tačiau šalia jo yra legendinis Persepolis, į kurį mus veža viešbučio administratorius savo byrančiu automobiliu.
Tai senovinis persų miestas, kurį 518 m. Prieš Kristų pradėjo statyti persų imperatorius Darijus I. Pradžioje miestas vadinosi Parsa, tačiau 331 m. pr. Kr, graikai jį užkariavo, pavadino Persepoliu ir sugriovė. Tai ką mes dabar vadiname Persepoliu yra graikų ir laiko suniokoti miesto griuvėsiai. Galima ten slankioti ir vėpsoti į nesuvokiamo senumo persų raštus ant griuvėsių. Yra čia ir kelių persų imperatorių kapai. Trinasi turistų grupės, daugiausia vokiečių.
Dar aplankome senovinius persų paminklus esančius netoli Persepolio. Prisipažinsiu, nesu tokių dalykų žinovas ir gerbėjas, todėl tiesiog ramiai pagulėjau ant suoliuko, kol kiti vaikščiojo ir žiūrinėjo.
Grįžus iš Persepolio panos nukeliavo žiūrėti kažkokių eilinių mečečių, o mes su Vytautu grįžome namo. Sėdėjome registratūroje prie įjungto televizoriaus ir maivėmės prieš administratorę, atnešusią mums arbatos. Netrukus pradėjo rinktis žmonės ir sėsti ant sofos priešais mus. Nesupratome ar čia mes esame traukos objektas, ar tas nuobodus Šiaurės Korėjos gamybos filmas.
Ankstų rytą lekiam į oro uostą taksi. Pradedame kelionę namų link. Nenorime keliolika valandų dardėti autobusu, todėl nusprendžiame į Teheraną skristi. Sutariame, kad taksi kainuos 4 eurus, tačiau taksistas pusiaukelėje praneša, kad visgi norėtų penkių. Pabandėm pabūti principingais ir pareiškėme, kad jei sukčiauji, tai mes nevažiuojame. Tai senis pasiuto rėkti, labai išsigandome, užsičiaupėme ir tylėjome visą kelią iki oro uosto.
Lėktuve sveikiname vienas kitą su Velykomis ir perduodame linkėjimus Lietuvai iš saulėto Irano. Saulėto todėl, kad mes virš debesų. Skrendame „Iran Air“ avialinijomis, kurių lėktuvai reguliariai krenta, rusiškuoju TU-154. Vienas iš stiuardų moka rusiškai, todėl praeidamas pastoviai kimba prie mūsų lyg mes būtume rusai. Nors lėktuvas senas, tačiau skrydis labai sklandus ir po pusantros valandos leidžiamės Teherane.
Miestas jau savas. Efektingai pastatome visus taksistus į vietą ir einame į autobusą. Nežinome nei kokio mums reikia, nei apskritai kur jie važiuoja, nei kurioje pusėje miestas, tačiau jaučiamės tvirtai ir tikime, kad nuvažiuosime ten kur reikia. Be abejo, taip ir įvyksta, nors ir su paklaidžiojimais.
Vakare naktiniu traukiniu važiuosime į šiaurę, į Tebrizą. Nusigauname iki traukinių stoties ir gulime parkelyje iki pat išvykimo laiko. Žiurkės zuja aplink.
Naktinio traukinio bilietas kainavo 6 eurus. Traukinys patogus ir prašmatnus. Keturviečiame kupė labai smagiai vakarojame ir džiaugiamės, kad judame namų link.
Į Tabrizą atvykstame apie pusę septynių ryto ir užmiegotomis akimis žvelgiant pro langą, netikiu jomis. Sninga. O mes tik su sandalais. Tačiau piktintis laiko nėra, nes iškart sėdame į traukinį vykstantį į Jolfą prie Azerbaidžano sienos. Kelionė namo einasi kaip iš pypkės. Už 130 km kelionę sumokame vieną eurą.
Jolfoje suvalgome po paskutinį iranietišką kebabą. Ilgai jų nepasiilgsiu. Atsisveikiname su traukinyje sutiktu pažįstamu, užsirašome jo elektroninio pašto adresą, kurių jau esame sukaupę gerus porą tuzinų, sėdame į taksi ir leidžiamės Armėnijos sienos link. Paskutinės mūsų šaltos akimirkos Irano Islamo Respublikoje.
Irano pasienį pereiname sklandžiai. Armėnai kiek užlaiko, nes postas visiškai tuščias, todėl nuobodžiaujantys muitininkai išknisa mūsų bagažą iki apatinių. Armėnijos pusėje kartu su armėnų vėliava plevėsuoja ir rusų, o pasus tikrina blondinas rusiška uniforma, atėjęs armėnų gelbėti ir saugoti.
Armėnijoje jaučiamės kaip namie. Moterys be didelio entuziazmo nusiriša skaras, nes lauke labai šalta. Ir atrodo keistai, nes pripratome prie tų skarų. Prisistatome į savo jau pažįstamą viešbutėlį Agarake, kurio savininkas rėksnys su beisbolo kepuraite, maloniai mus sutinka ir primena, kad jis žino Sabonį ir Chomičių. Likusį pusdienį šiltai ilsimės kambariuose ir pagaliau geriame jau pasiilgtą nealkoholinį likerį ir tikrą alų. Irgi nealkoholinį.
Rytoj laukia visos dienos kelionė taksi į Jerevaną ir naktinis skrydis į Rygą. Bet prieš tai pavakarosime su draugais armėnais ir valgysime tikrą picą, kuri po iranietiško maisto atrodo kaip dievų mitalas.
Buvo įdomu pakeliauti po vieną iš pasaulio blogiukių. Iranas yra nebrangi šalis, kurioje gyvena draugiški žmonės, turinti įdomius ir istoriškai turtingus lankytinus objektus, todėl tikrai rekomenduoju ją bent kartą pamatyti. Ar aš pats grįžčiau ten dar sykį? Vargu bau, nes iki pasakymo, kad įsimylėjau Iraną ir noriu grįžti dar gerokai trūksta. O be to, pasaulyje yra dar ir kitų ne mažiau keistų ir įdomių šalių, laukiančių mūsų.
