Tačiau, Wolfgang’o žiniomis, ryčiausia Rytų Prūsijos geležinkelio stotis yra Kaliningrado srityje, Schirwindt (Širvinta) miestelyje. Tad rengtis kelionei teko pradėti nuo darbo prie kompiuterio, ieškant senųjų žemėlapių ir miestelio istorijos.
Schirwindt (Širvinta) – vienintelis pokaryje neatstatytas Europos miestas
Savo laiku šis miestas buvo pats mažiausias Rytų Prūsijoje, įsikūręs priešais dabartinį Kudirkos Naumiestį. Šie miesteliai visada tarpusavyje konkuravo, sakoma, kad norėdami nurungti Kudirkos Naumiestį širvintiečiai pastatė 56 metrų aukščio bažnyčią, kuri priminė Kiolno katedrą.
Kadangi Schirwindt (Širvinta) buvo pafrontės miestelis, jis smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Pokaryje nuspręsta jį atstatyti, o jo atstatymui aukojo Bremeno miesto gyventojai. Vėliau praūžęs Antrasis pasaulinis karas šiam miesteliui tapo pražūtingas – po Raudonosios armijos atakos mieste liko tik du sveiki namai. Pokaryje miestas neatstatytas, šalia įsteigtas karinis poligonas ir į miestą patekti buvo uždrausta. Pati vietovė iš Schirwindt (Širvinta) buvo pervadinta į Kutuzovą ir taip miestas užmirštas beveik 50-čiai metų. Beje, Schirwindt (Širvinta) – vienintelis Europos miestas, taip ir neatstatytas po Antrojo pasaulinio karo.
Į miestą – tik po antrojo bandymo
„Prieš vykstant į šią vietovę būtina pasirūpinti reikiamais leidimais – tai yra Rusijos pasienio zona. Deja, juos gauti nėra taip paprasta ir pirmasis mėginimas pakliūti į šią vietą baigėsi nesėkmingai – planus sujaukė karinės pratybos „Zapad“. Tad pirmosios kelionės Kaliningrado srityje metu teko lankyti kitus objektus, jos metu kelias dienas virš mūsų galvos skraidė kariniai lėktuvai, o viešbutyje apsistojome kartu su karo lakūnais“, - sako Udrius Armalis. - „Ir tik kirtus Kaliningrado ir Lietuvos sieną grįžome prie Schirwindt (Širvinta) istorijos – nufotografuotas senasis tiltas iš Lietuvos pusės ir apsilankytas „Schirwindter Stube“ muziejus Kudirkos Naumiestyje.“
Šiais metais pavyko gauti leidimus ir išdaužytu senuoju keliu su vietiniais gidais pradedame kelionę į „uždraustąjį miestą“ (taip jį kartais vadina vokiečiai). Kelionė pasibaigė ties pasieniečių užtvaru, ties kuriuo kabėjo grėsmingas užrašas „Stok! Valstybės siena! Pasienio patrulių išdėstymo vieta! Galimas ginklo panaudojimas!“. Nuo šio užtvaro mūsų laukė 7 kilometrai pėsčiomis ir ... po kelių minučių prisistatęs pasienio patrulis. Dokumentų patikra, derybos su pasieniečių vadovybe, draudimas fotografuoti pasienio objektus ir nereali pačių pasieniečių pagalba – jie pasiūlė nuvežti iki miesto!
Mieste – tik buvusios didybės prisiminimai
Po 1990 metų miesto teritorija tampa trumpam prieinama ir paprastiems turistams, čia įsteigiama pasienio užkarda, kuri šiai dienai jau panaikinta. Schirwindt (Širvinta)miesto atminimui buvusioje bažnyčios vietoje pastatomas kryžius bei atminimo ženklas.
Visgi po kurio laiko miestelio lankymas vėl pradedamas riboti, tad nenuostabu, kad bėgantis laikas vėl pradeda savo darbą. Šiandien įspūdingiausiai atrodo buvęs kelias, jungęs Kudirkos Naumiestį ir Širvintą – senieji medžiai ir akmeninio grindinio liekanos bei buvusi bažnyčios vieta. Tačiau daugelis kitų gatvių šiai dienai sunkiai atskiriamos – pavyksta atpažinti tik keleto gatvių likučius, o buvusi stoties vieta - šiandien yra tik mišku apaugę pamatai ir senų plytų liekanos. Iš namų išlikęs tik vienas prieškarinis namas, kuris, kaip ir užkardos miestelis sparčiai griūna. Pasieniečiai palydi iki Pirmojo pasaulinio karo kareivių kapinių, kurios įsikūrusios ant aukštų Šešupės krantų – jos 2000-aisiais metais buvo atkurtos.
Tai beveik viskas, ką pavyksta atrasti šiame buvusiame mieste, kuriame klestėjimo metu buvo įsikūrę 1200 gyventojų ir savo vokiška tvarka bei švara keldavo pavydą carinio Vladislavovo (Kudirkos Naumiestis) miesto gyventojams. Pasieniečiai sako, kad čia vis dar apsilanko Rytprūsių gyventojai, kurie ieško savo gimtųjų namų. Pakeliui pasieniečiai dar aprodo ir daugiau apleistų vietų – spėjamą sandėlį ir buvusią Lindiken kaimelio vietą. Ne paslaptis, kad pasienio zonoje, kurioje ribojamas lankymas, atsidūrė ir daugiau buvusių Rytų Prūsijos gyvenviečių, tarp jų ir įžymioji Ragainės pilis, tad šios vietovės slepia daugybę užmirštų istorinių objektų. Prie užtvaro atsisveikiname su pasieniečiais ir pakeliui į viešbutį sustojame užkąsti buvusiame Pillkallen (Pilkalnis) – čia Antrojo pasaulinio karo metu vyko didžiuliai mūšiai, kurie praktiškai sunaikino visą miestelį.
Mažyčiame kioskelyje ragaudami skaniausius pasaulyje koldūnus aptariame šios dienos kelionę ir pripažįstame, kad mums labai pasisekė. Pasieniečiai galėjo mūsų nevežioti, galėjo ir neįleisti į pasienio zoną, nes turimas leidimas, pasirodo, buvo ne visai tinkamas, o su mumis turėjęs važiuoti žmogus nevyko. O kad į dokumentus čia žiūrima rimtai, įsitikinome kitoje pasienio zonoje, netoli Mamonovo II, buvusioje taip vadinamoje „Baza zapasa“. Bet čia jau kito straipsnio tema.
Kaip patekti į Schirwindt (Širvinta) ir kitus pasienio zonos miestelius?
Pirma, be abejo, reikia Rusijos vizos. Planuojama, kad į vykstant Kaliningradą jau nuo 2019 metų liepos 1 d. bus galima įsigyti nemokamas internetines vizas. Antra – rasti partnerių, kurie padėtų gauti leidimus patekti į pasienio zoną, o tai dažniausiai gali pasiūlyti turizmo firmos, įsikūrusios Kaliningrade. Trečia – rimtai pasiruošti ir turėti reikiamus žemėlapius, nes bėgantis laikas kuo toliau, tuo labiau slepia XX-ojo amžiaus Pompėjos likučius. Na, o ketvirta, gal ir pati svarbiausia dalis – tikėtis šiek tiek sėkmės, nes be jos kelionė bus sunki.
