Prisiekę dviračių mylėtojai
Alexander ir Chiara Vilnių pasiekė įveikę trečdalį savo kelionės tikslo: po dviejų mėnesių kelionės dviračiais jų, jei viskas vyks pagal planą, laukia dar keturi mėnesiai. Tiesa, Latvijoje jiems visgi teko priimti pro šalį važiavusio žmogaus pasiūlymą šiek tiek dviračius pavėžėti priekaba: paaiškėjo, kad norint pasiekti suplanuotą nakvynės vietą reikėjo įveikti dešimties kilometrų klampaus smėlio ruožą, o per jį vilkti sunkiais krepšiais apkarstytus dviračius atrodė sunkiai įveikiama užduotis.
„O praeitą savaitę žmogus, pas kurį apsistojome, iki miesto mus pavežė automobiliu – buvo toks keistas jausmas“, – šypsosi Alexander, prisimindamas įvykį lyg didelę atrakciją. Iki tol jie, išskyrus būtinus persikėlimus keltais ir porą kelio ruožų traukiniais, visą atstumą įveikė mindami.
Poros gyvenime dviračiai visada užėmė neeilinę vietą. Jie patys niekada neturėjo automobilio ir net nesvarstė jo įsigyti: visur, kur tik įmanoma, važiuoja dviračiais. Net ir į savo vestuves, kurias atšoko prieš metus, atriedėjo dviračiais, o juos lydėjo spalvinga draugų palyda – taip pat ant dviračių.
„Tuokėmės ne bažnyčioje, o metrikacijos biure Edinburge. Visgi, kai mus pamatė, iš pradžių nelabai norėjo leisti važiuoti dviračiais iki pat mus tuokusios darbuotojos. Galiausiai kažkaip pavyko įtikinti“, – juokiasi prisiminimais dalindamasi Chiara. Meilę dviračiams įrodo ir Alexander koją puošianti tatuiruotė.
Gyvenimą aukštyn kojomis verčiantis „Brexit“
Alexander ir Chiara savo kelionę pradėjo Edinburge, kur šiuo metu gyvena. Prieš išvykdamas Alexander dirbo organizacijoje, padedančioje benamiams, tačiau dėl kelionės paliko šį darbą. Tuo metu Chiaros darbovietė, užsiimanti labdaros fondais, pasiūlė saugoti jai darbo vietą – jei tik ji norės grįžti. O pati Chiara nėra tuo tikra: porai nerimą kelia miglota ateitis dėl artėjančio „Brexit“.
„Tai – tikra beprotybė. Jei žmonės galėtų balsuoti dar kartą, jie tikrai nebalsuotų už „Brexit“. Juos tiesiog apgavo, o kai kurie balsuodami manė, kad tai bus lyg pokštas, nes niekas netikėjo, kad pasisakančių už išstojimą iš Europos Sąjungos bus dauguma. Bet juk mes esame europiečiai ir visada tokiais būsime“, – kalba keliautojai.
Visgi, jiems tenka pripažinti, kad taip atvirai nusiteikę ne visi: jie pastebi, kad Britanijoje daugėja nemalonių replikų svetimšalių atžvilgiu. Nors pati Chiara kalba nepriekaištinga anglų kalba, jos vos pastebimas itališkas akcentas kartais išprovokuoja pasipiktinimą. „Yra tekę girdėti, kad štai jau tuoj įvyks „Brexit“, kraukis lagaminus ir ruoškis važiuoti, iš kur atėjai“, – pasakoja Chiara, stebėdamasi tokia žmonių niekuo nepagrįsta neapykanta.
Pokštas virto tikrove
Kai poros pokalbiuose vis dažniau ėmė vyrauti „Brexit“ tema ir svarstymai, kas bus po to, jie laikas nuo laiko pajuokaudavo, kad reikia keliauti po Europą, kol jie dar gali laisvai tai daryti. Kol vieną dieną jie susimąstė: o kodėl nepadarius to iš tikrųjų? Taip prasidėjo jų kelionė, kurią jie simboliškai vadina „Freedom of Movement“.
„Tikrai neturime vilčių, kad šitas mūsų žygis sustabdys „Brexit“ – nesame tokie naivūs. Bet norime parodyti, kad mums ne vis tiek ir kiek daug prarasime, atsisakydami būti vieningi. Sunku patikėti, kad žmonės taip nepasimoko iš istorijos, kur nuveda neapykanta kitokiems žmonėms – reikia laiku užkirsti jai kelią“, – savo požiūrį dėsto pora.
Ar toks kelionės būdas lengvas? Šiuo klausimu poros nuomonės išsiskiria. „Alexander atrodo, kad taip, bet man ne visada. Kelias dienas teko minti smarkiai peršalus, su aukšta temperatūra, kitą kartą nemažai kelio teko įveikti su sulūžusiu pedalu – Alexander sako, kad čia smulkmenos, bet tuo metu taip neatrodo. Kartais jausmas atrodo panašus į šizofreniją: vieną akimirką tu be proto mėgaujiesi mindamas dviračiu, o kitą jau taip jo nekenti, kad, atrodo, norėtum tiesiog mesti jį per tiltą ir išeiti pėsčiomis“, – juokiasi Chiara, sakydama, kad svajoja apie tai, kad savo kūno dalis galėtų pakeisti taip pat lengvai kaip dviračio, nes kai kasdien numini po šimtą kilometrų, kartais kūnas nebenori tavęs klausyti.
Tačiau visi nemalonumai pasimiršta bendraujant su žmonėmis, kurie keliaujančią porą sutinka labai svetingai. „Mes rašome savo tinklaraštį, taip pat dalinamės kelionės įspūdžiais feisbuke, pranešame, kur toliau važiuosime keliautojų tinklapiuose. Tiesą sakant, mums patiems dažniausiai net nereikia prašyti nakvynės – sulaukiame daugybės žmonių pasiūlymų apsistoti pas juos, nes jie palaiko mūsų idėją“, – džiaugiasi jie.
Daugelis tokių žmonių patys kaip nors yra susiję su migracijos klausimais: patys gyvena svečioje šalyje arba turi iš kitur atvykusią antrąją pusę. „Mes manome, kad laisvė keliauti, rinktis savo gyvenamąją vietą yra viena esminių žmogaus teisių – negalime leisti jos atimti“, – sako Alexander.
Vilniui – komplimentai už dviračių takus ir koldūnus
Porą dienų Vilniuje viešėję keliautojai sako, kad jiems itin gerą įspūdį paliko dviračių takai – tiesa, daugiausiai jais mynė Antakalnyje, kur jie kaip tik yra naujai sutvarkyti. „Fantastiškas kelias palei upę – tikras malonumas važiuoti“, – gyrė jie.
Kas dar jiems įstrigo Lietuvos sostinėje? „Koldūnai, kuriuos valgėme kavinėje Užupyje, buvo neįtikėtinai skanūs, jų tiesiog negalima nepaminėti“, – juokiasi Alexander.
