Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios surenka daugiausiai jūsų balsų.
Praėjusią savaitę varžėsi Lietuvos autobusų ir geležinkelių stotys. Po tikrai atkaklaus balsavimo daugiausiai jūsų balsų surinko ir nugalėjo Marijampolės geležinkelio stotis. Po savimi ji paliko naują, tik pernai atidarytą Kauno autobusų, tai pat Palangos, Skuodo, Nidos autobusų stotis, Varėnos, Valkininkų, Panevėžio, Vilniaus, Anykščių geležinkelio stotis.
Pažvelkite į nuotraukas. Tikriausiai sutiksite, kad ši pergalė tikrai pelnyta. Įspūdingą, kai kam net šventovę primenantį pastatą būtina aplankyti visiems. 1924 m. pastatytą stotį projektavo inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Paskutinį kartą restauravimo darbai joje atlikti 1997 metais. Galime pasidžiaugti, kad iki šių dienų pastatas išliko toks pats, koks ir buvo nuo pat pradžių. Ne tik savo išore, bet ir vidumi.
94 metų senumo stotis, kaip iš kokio filmo apie Harį Poterį, su didžiuliu bokštu per vidurį. Visas pastatas išpuoštas smulkiais ornamentais. Iki šių dienų išliko keleivių laukiamosios salės suolai, durys bei langai su vitražais. Dar įdomi detalė – prie stoties, iš kairės jos pusės, lauke – stovi istorinis varpas, kažkada jis buvo skirtas keleiviams pranešti apie atvykstančius ir išvykstančius traukinius. Todėl drįstu sakyti, kad tai savotiškas to laikmečio muziejus. Ir įėjimas į jį nieko nekainuoja.
Grožiu tikrai nustelbianti visas kitas Lietuvoje esančias, deja, savo populiarumu Marijampolės stotis stipriai nusileidžia didmiesčiams ir net kai kuriems mažesniems miesteliams. Atvykus galima pagalvoti, kad ji seniai nedirba. Aplink jokio judėjimo, tyla, ramybė, nė gyvos dvasios.
Įprastai, visuose pasaulio miestuose stotis yra kaip tik ta vieta, kur judesio daugiausiai. Ten buriasi ir gatvės prekeiviai, ir valkatos, ir taksistai. Aplink dažnai būna turgelių, kavinių, maisto prekių ir suvenyrų parduotuvių. Marijampolėje – nieko panašaus. Tik iš dešinės pastato pusės – kioskelis „kebabinė“. Deja, neveikiantis. Langas užvertas – nei darbo grafiko, nei kebabų kvapo.
Gatvėje dar kartais pravažiuoja automobiliai, o štai stoties viduje spengianti tyla. Ten yra trys salės, kuriose gali buriuotis keleiviai. Vienoje jų, kampe stovi įrengtas kavos aparatas, bet kava aplinkui nekvepia, matyt, retai kas naudojasi.
Gerai, kad pasitaikė saulėta vasaros diena, pro langus veržėsi šviesa. Manau, kad tamsiais vakarais, žiemą, tose keleiviams skirtose salėse gali būti nelabai jauku. Jos tokios didelės ir tuščios.
Šlykščiai dabar parašysiu, bet žmogiškai. Kad stotis tikrai yra naudojama galima suprasti iš kvapo viešajame tualete. Ypač karštą dieną tai jaučiasi.
Daugiau keliaujantys skaitytojai tikriausiai įpratę stotyse girdėti budėtojos pranešimus apie artimiausius reisus. Būna stotyse ir švieslentės, kuriose nurodomi traukinių važiavimo laikai bei grafiko pasikeitimai.
Marijampolėje nei garso, nei šviesų. Visa informacija yra kasoje, prie kurios tyla ir ramybė. Iš pradžių kasininkės Nijolės joje nebuvo, teko pabarbenti į langelį ir po pusės sekundės ji jau sėdėjo vietoje.
Maloni moteris patvirtino, kad keleivių čia niekada daug nebūna. Ypač tuo laiku, kai nevažiuoja traukinys. O važiuoja jie itin retai. Darbo dienomis tik keturi reisai per parą – visi jie į Kauną. Daugiau jokių krypčių. Savaitgaliais važiuoja du reisai į Bialystoką Lenkijoje. Viskas.
Dvidešimt šešis metus stoties kasoje dirbanti Nijolė prisiminė, kad kažkada seniai būdavo daugiau krypčių. Važiuodavo traukiniai į Alytų bei Vilnių. Bet, matyt, nepasiteisino, per mažai kas jais keliaudavo, todėl valdžia panaikino.
Stebėjausi kasininkei Nijolei, kad visa Marijampolė tarsi iššluota – nei miesto centre, nei stotyje neradau žmonių. Klausiau jos, kur visi dingo? „Ramus tas mūsų miestas, kad stotyje pamatytum žmonių, reikia specialiai atvykti tuo metu, kai važiuoja traukinys. O šiaip labai ramu“, - sakė ji.
Didžiausias keleivių aktyvumas būna sekmadieniais, kai studentai aplankę tėvų namus grįžta į studijų miestą Kauną. Bet ir ši, populiariausia savaitės diena darosi vis ramesnė. Kur jau kur, bet stotyje tikrai jaučiasi, kad daug marijampoliečių išvyko gyventi į kitus miestus arba emigravo į užsienį.
Sėdint tuščioje stotyje net gi kilo juokinga mintis. Pagalvojau, kad kokioje Anglijoje, kur gyvena daug iš Marijampolės kilusių žmonių, tokį gražų ir didelį pastatą labai greitai kas nors užimtų. Ten juk yra visokie „skvoteriai“, kurie apsigyvena nenaudojamose būstuose. Tokioje stotyje būtų ne šiaip sau būstas, o beveik asmeninė pilis. Juk su bokštu. Na, bet linkėkime, kad taip niekada nenutiktų.
Viduje žmonių neradęs pamėginau jų ieškoti stoties išorėje, tų, kurie bent jau pro šalį praeina. Sekmadienio popietę, apie 16 val., judėjimo beveik nebuvo. Per nepilną valandą suskaičiavau tik 7 praeivius, kelis jų pakalbinau.
Marijampolietis Vidas nustebo, kai pasakiau, kad jo miesto stotis išrinkta pačia gražiausia Lietuvoje. Jis manęs perklausė, ar tikrai nėra gražesnių? „Gera, normali, ta stotis, nežinau, ką dar čia pasakyti. Beveik nesinaudoju. Mažai tų traukinių pas mus, ar dar populiaru jais važinėti?“, - stebėjosi vyras. Tada prisiminė, kad jis pats, paskutinį kartą geležinkelių paslaugomis naudojosi šiais metais, sausį. „Važiavau į Vilnių“, - sakė jis. Tada pasitikslino, kad automobiliu draugas nuvežė į Kauną, o iš ten traukiniu keliavo į sostinę. „Aplankiau ten draugę, mūsų santykiai – per atstumą. Kartais nuvažiuoju, kai trūksta“, - atviravo sutiktasis.
Kiti du praeiviai – Laimutis ir Žydrūnas pravarde Lapė. Vyrai vaikščiojo aplink bėgius, atrodė, kad kažko ieško. „Retai, retai važiuojam. Šiais laikais brangu keliauti. Marijampolėje visko yra, mums užtenka“, - sakė jie. Pasakyti, kiek tiksliai kainuoja bilietas iki Kauno marijampoliečiai negalėjo. Kai išgirdo, kad kaina yra 3,5 eur., vyrai net sudejavo. „Važiuotau, nebent labai prispirtų reikalai“, - suvalkiečiams būdingu akcentu pareiškė Žydrūnas-Lapė. Vyrai skundėsi, kad jų mieste trūksta jaunimo, ragino visus Lietuvos žmones pakviesti dažniau užsukti į Marijampolę.
Prie stoties pavyko sutikti ir turistų, bet ne traukinio laukiančių, o atvažiavusių nufotografuoti gražuolio stoties pastato. Du kauniečiai, informacinių technologijų srityje dirbantys Agnė ir Žygis turi tokią tradiciją, savaitgaliais keliauti po skirtingus Lietuvos miestus ir miestelius. Praėjusį savaitgalį jie keliavo po Marijampolės apylinkes.
Porelė džiaugėsi, kad miestas labai tvarkingas ir gražus. Ypač Agnei patiko Pranciškos Butlerienės (Kačių) kiemelis senamiestyje. „Visiems čia keliaujantiems galiu rekomenduoti“, - sakė ji. O Žygis negalėjo atsigrožėti stotimi. Išgirdęs, kad DELFI skaitytojai išrinko ją gražiausia Lietuvoje – jaunas vyras pritarė tokiam balsuotojų sprendimui. „Vienintelis keistas dalykas šiame mieste tai, kad nėra žmonių. Visiškai tuščias miestas, net ir prie stoties jokio judesio. Mes svarstom, gal nepalanki diena pasitaikė, gal visi jau atostogauja?“, - kalbėjo kaunietis.
Už geležinkelių stotį kur kas populiaresnė yra Marijampolės autobusų stotis. Prie jos stovi trys taksi automobiliai, veikia spaudos kioskas, yra ir laukiančių keleivių. Tačiau savo grožiu ji stipriai nusileidžia.
Kita „100 žingsnių per Lietuvą“ stotelė – gražiausias Lietuvos kaimas. Už jį balsuoti galite ČIA.
