Žmonės vis dar prisibijo keliauti į Iraną. Pranešus savo kelionės planus, teko atlaikyti draugų, nedraugų, giminaičių ir šiaip prašalaičių nuogąstavimus, kad vykstame ten kur žmones grobia, sprogdina ir kitaip skriaudžia. Visi atrodė tokie Irano žinovai, tarsi patys ne kartą ten būtų buvę šaudyti, grobti ir sprogdinti.
Dėl to viena iš mūsų bendrakeleivių tėvams sakė, kad keliauja tik į Armėniją, nes buvo tikimybė, kad pasakius tiesą, religingi tėvai su rožančiumi puls po lėktuvo ratais. Sako, meluoti negražu, bet jei melas šventas, tai gal pateisinama.
Iš tiesų, tai nebuvo šimtaprocentinis melas, nes mes iš tikrųjų keliavome į Armėniją, o iš jos į Iraną. Taip tuo metu pasirodė pigiau ir pavyko pamatyti šiek tiek Armėnijos.
Buvo balandžio pradžia ir tikėjomės, kad nuskridus į pietus mus pasitiks gražus pavasaris. Dėl to, iš Lietuvos išskridome lengvai apsirengę. Atskridus į Jerevaną pamatėme, kad čia taip pat šalta kaip ir Lietuvoje. Nieko, Irane tai jau pasišildysim, pasiguodėme.
Irano pasienis nuo Jerevano yra labai toli laiko prasme, nes Armėnijos pietuose prasideda kalnai, kuriuos pervažiuoti reikia laiko ir kantrybės. Visas atstumas yra gal tik 300 kilometrų, bet vidutinis greitis labai mažas.
Bandymas šį atstumą įveikti autobusais gali būti prilyginamas geležinių kurpaičių sunešiojimui, nes viešasis transportas Armėnijos pietuose yra retas, nepatogus ir siaubingai lėtas. Todėl per daug nesvarstydami pasisamdėme taksi ir leidomės į visos dienos kelionę į Agarako miestelį esantį Irano pasienyje.
Kelionė pradžioje buvo smagi, jei ignoruosime faktą, kad taksistas keistas ir visą naktį nemiegojęs. Rusiškai ne tik sunkiai kalba, bet sunkiai ir supranta. Prie viso to ir girdi sunkiai. Tačiau jam atrodo atvirkščiai, esą tai mes čia nemokame kalbėti, nors mūsų tarpe yra Lietuvos rusė Julija.
Kad taksistas naktį nemiegojo mūsų per daug nesužavi. Reikės ropštis per kalnus, o su prie vairo užmigusiu vairuotoju nusiristi į prarają šansai turbūt didesni.
Pravažiuojame Goriso miestą. Čia pat Kalnų Karabachas, kurį visada norėjau aplankyti, tačiau šįkart vėl pro šalį. Dėl to verkia mano širdis. Jau antrą kartą Armėnijoje ir niekaip nepavyksta nuvykti į Karabachą. Negi dėl jo teks į Armėniją vykti trečią kartą?
Kapanas – skalbinių miestas. Jie kabo visur. Keliasdešimties metrų ilgumo skalbinių virvės ištemptos tarp namų kiekviename aukšte. Saulės per juos nesimato. Net ir tarp kažkokių griuvėsių ištemptos virvės su skalbiniais. Tai turbūt švariausias miestas pasaulyje.
Megris – miestas netoli Irano sienos. Jame gyvena penki tūkstančiai gyventojų, iš kurių du tūkstančiai yra rusų kariai kilniaširdiškai padedantys armėnams saugoti jų sieną.
Agarakas – miestelis, nuo kurio Iranas kaip ant delno. Kurį laiką kelias eina palei tvorą, kuri skiria Armėniją nuo Irano. Čia mes nakvosime viešbutuke. Su taksistu draugiškai braukiame ašarą – gaila atsisveikinti. Tiek daug pergyvenome kartu. Kelionė truko devynias valandas ir kainavo 80 eurų.
Skaičiau, kad nedarbo lygis Agarake yra 80 proc. Tą liudija ir viešbučio savininkas. Sako, kad prie ruso čia buvo ir pramonė, ir darbai, o dabar liko tik apgriautas miestelis su bedarbiais. Pats savininkas garsiai rėkauja. Jei žmogus su manimi tokiu tonu kalbėtų Lietuvoje, suprasčiau kaip kažkokią agresiją mano atžvilgiu. Vis dėlto tai yra tiesiog natūralus armėnų kaimiečių kalbos tonas.
Viešbutyje kitų svečių nėra. Restorane rėkauja tik vietiniai bedarbiai atėję tiesiog pabūti. Kai ateiname pietauti, šeimininkas visus su griausmais išvaro. „Kodėl jūs juos taip šiurkščiai?“, - klausiam. „Ne šiurkščiai“, - sako - „Aš jų maloniai paprašiau išeiti“ (krasivo poprosil). Nieko sau maloniai, taip rėkė, kad kaimiečiai išsilakstė per kelias sekundes.
Į Iraną einame pėsčiomis, sugriautu keliuku, pro sugriautus statinius. Praėjus armėnų sieną moteriškės apsimuturiuoja galvas skaromis, kurias turės nešioti dvi savaites. Iki Irano posto reikia pereiti apie kilometrą neutralios zonos. Čia Vytautas pafotografuoja ir būna prigautas armėnų pasieniečio. Gerai, kad pasienietis pirma paprašo paso ir tik po to nuotraukų, nes kol jis žiūri į pasą, Vytas spėja ištrinti padarytas nuotraukas.
Netrukus žengiame į Iraną. Čia 1395 metai, sausio 14 d. Jie dar tebešvenčia naujus metus, todėl visos dienos išeiginės.
Pasienio pastate įsikeičiame pinigų ir gauname pluoštą, kuriam patalpinti reikia maišelio, nes netelpa į kišenes. Ant jų yra mūsiški skaičiai, todėl persiškų skaitmenų mokėti nebūtina.
Praėjus sieną atsiradome vidury lauko. Pro šalį driekėsi kelias. Juo švilpė perkimšti automobiliai, nes šeimos vyko į gamtą. Niekas į mus nekreipė dėmesio. Tiesą sakant, nebuvo ir kam kreipti, nes žmonių nebuvo. Stovėjome vieni kaip našlaičiai prie greitkelio su savo skaromis, nuo pinigų išsipūtusiomis kišenėmis ir laukėme, kol situacija pasikoreguos. Galiausiai, dėl panosėje trypčiojančių užsieniečių kantrybę praradęs pasienietis iškviečia mums taksi, kuris nugabena mus į Džulfos miestelį.
Mūsų šios dienos tikslas – Azerbaidžano regiono sostinė Tebrizas. Beveik visas Šiaurės Iranas yra vadinamas Azerbaidžanu ir dauguma jo gyventojų yra ne persai, o turkai arba azerai.
Irane keliauti paprasta. Prieini prie bet kokio automobilio ir klausi: „taksi?“ Neilgai trukus, kas nors vis tiek atsiras ir nuveš kur reikia. Taip ir atsitinka. Esame sodinami į nežymėtą žalios spalvos mikroautobusą ir už kelis eurus vežami į Tebrizą.
Kuo arčiau miesto tuo daugiau chaoso kelyje. Iškylautojai įsisiautėja tiek, kad iškylauja tiesiog ant žalios juostos skiriančios kelius. Kažin, kiek švino jie gauna kartu su kepama mėsa?
Tebrizas – ketvirtas pagal dydį Irano miestas. Tačiau pagal grožį gerokai žemiau. Geriau keliauti į Teheraną ir kitas vietas, kur prasideda tikroji Persija.
Viešbučio Tebrize kaina – 7 doleriai žmogui dviviečiame karštame kambaryje. Karštame todėl, kad prie radiatoriaus net piršto neina priliesti – nusvilsi. Paprašome savininko, kad išjungtų šildymą. Užsuka ir atidaro langą. Vis tiek karšta. Grindys ir sienos šiltutėlės. Viešbutukas beveik tuščias, bet visi kambariai prikaitinti. Kam? Turbūt jie turi savo dujų normą, kurią privalo išdeginti, kitaip gaus baudą.
Bet dėl to mums nė kiek ne lengviau, nes turime miegoti atsikloję, su atidarytu langu, lauke esant viso labo keliems laipsniams šilumos. Be to, šeimininkas neleido apsigyventi poromis, nes tai bedieviška. Panos skaras gali nusirišti tik savo kambaryje.
Kambariuose yra prie sienos priklijuotas lapas su rodykle rodančia į Meką, kad galėtum ta kryptimi parklupęs melstis. Vytas norėjo tą lapą pasukti, kad rodytų kryptį į Kėdainius, bet nežinojo, kurioje pusėje Kėdainiai, todėl paliko rodyklę ramybėje, kad Alachas žaibu netrenktų.
Yra ir daugiau juokingų niuansų, su kuriais tenka taikytis. Kaip mūsų bendrakeleivėms sekėsi priprasti prie skarų ir apie nepamirštamą viešnagę iraniečių šeimoje – kitoje pasakojimo dalyje.
