Džiaugiausi, kad pas mus tokių dalykų tikrai negali būti. Taip mąsčiau, kol prieš geras tris savaites Šeškinėje, šalia vaikų darželio, vidury gatvės atsivėrė smegduobė. Einant pro šalį savo šešerių metų dukrai prognozavau, kad nepraeis nė savaitgalis ir smegduobė bus sutvarkyta tarsi niekada ir nebuvusi. Atrodė, kad prognozės pildosi su kaupu, nes netrukus atvažiavo buldozeris ir prasidėjo aktyvūs darbai. Praėjo kelios savaitės, ekskavatorius vis dar ten, tačiau jis stovi be darbo, gatvė tebėra uždaryta ir vykti į darbą reikia tiesiai per aplinkui.
Tada ir pagalvojau, gal žmonės teisūs kritikuodami mane dėl kritikos Rytų Timorui. Gal ne tiek ir daug mes esame geresni už juos. Bent jau kai kuriose srityse. Todėl dar kartą pasiryžau paskutiniame pasakojime apie Rytų Timorą daugiau nebeakcentuoti netvarkos ar nešvaros, o susitelkti tik į malonius dalykus.
Priešpaskutinę mūsų viešnagės Rytų Timore dieną skyrėme žymiausiam šalies traukos objektui – Atauro salai. Atsitiktiniams lankytojams ji yra tiesiog eilinis Rytų Timoro kampelis atskirtas nuo pagrindinės žemės, tačiau nardytojams ši sala yra rojus. Vanduo čia ypatingai skaidrus ir matomumas praktiškai kiaurus metus būna idealus. Žiūrint į nardytojų nuotraukas, matome, kad vaizdas išties puikus ir atrodo tarsi stovėtum prieš akvariumą.
Į Atauro salą iš sostinės Dilio šeštadieniais gabena laivas. Plaukimas trunka apie dvi valandas ir kainuoja 13 JAV dolerių į vieną pusę. Gana nepigiai, sakyčiau, kaip vienoje skurdžiausių šalių pasaulyje. Pradžioje galvojau, kad tokius pinigus jie ima tik iš užsieniečių ir stebėjau ar vietiniai moka tiek pat. Duoti galvos nukirsti negaliu, tačiau man pasirodė, kad tiek pat.
Vienas kartas per savaitę, aišku, yra mažokai. Mums pasisekė, kad šeštadienis buvo ta diena, kai viešėjome Rytų Timore. Negalėjome praleisti galimybės nuvykti į nardytojų rojų.
Tiesa, skelbiama, kad dideliu ir lėtu laivu persikelti galima už 5 dolerius, tačiau šeštadienio rytą mums atvykus į uostą paaiškėjo, kad laivas stovi sugedęs ir mus gabens ženkliai mažesnis, tačiau greitesnis bei brangesnis laivukas.
Jei šeštadienis jums yra nepatogus plaukti į Atauro salą, yra galimybė kitomis dienomis nuvykti privačiais laivukais, kuriais plukdo vietiniai pasipinigautojai prašantys apie 30 JAV dolerių į vieną pusę, taigi tiek pat ir atgal. Su jais plaukti gal net linksmiau, nes laivukai maži, bangos juos gali gerokai pamėtyti, taigi adrenalino pliūpsniai garantuoti. Tiesa, niekas negali garantuoti, kad būsite saugiai nugabenti. Laivukai yra seni ir gerokai padrožti. Kaip ir visa šalis, nors sena ji toli gražu nėra.
Mes Ataure nenardėme, todėl apie nardymą galiu pasakyti tik tiek, ką perskaičiau ir pamačiau internete. Nesu didelis nardymo mėgėjas, jaučiu gylio baimę, todėl šios galimybės net nesvarsčiau.
Be to, į salą plukdantis laivas po keturių valandų plaukia atgal. Pražiopsoti nepatariama, nes reikės savarankiškai ieškoti būdų kaip parplaukti. Bet situacijos šeimininkai jau būsite ne jūs, o vietiniai „dušmanai“, kurie nuspręs ar verta su jumis prasidėti ir už kiek.
Kaip ir daugumoje karšto klimato šalių, Rytų Timore visiškai nėra adekvataus balanso tarp karščio ir šalčio. Laive paleidžiamas toks šaltis, kad imi galvoti jog esi ne šalia pusiaujo, o šalia poliarinio rato. Dar labiau susisiauti į gelbėjimo liemenę ir žiūri į horizontą ar dar toli sala.
Kai iš laivo žmonės valtelėmis suplukdomi į krantą, saloje užverda turgus. Salos žvejai jau būna parplaukę iš savo rytinės žvejybos, todėl šviežia žuvis yra viena iš dažniausių turgaus prekių. Bėda tik, kad vietiniai dar nėra sugalvoję tokios paslaugos kaip tos pačios žuvies paruošimas turistams vietoje, dėl ko nelabai gali pasigirti sėkminga prekyba.
Kur man dėti tą žalią žuvį nusipirkus, kai laivas plauks atgal tik po keturių valandų? Nešiotis su savimi karštyje po salą? O jei ir pasinešiosiu, kur man paskui ją dėti grįžus į Dilį? Į Lietuvą juk nesigabensi. Esu didelis žuvies gerbėjas, todėl skaudėjo širdį matant tiek daug geros žuvies be galimybės ją suvartoti. Manau, pardavėjai turėtų būti paruošę ir šašlykines, kuriose ta pati žuvytė iškart būtų kepama. Ir pardavimai padidėtų, nes laivas kartais atplukdo daug žmonių.
Kartu su mumis laivu atplaukė gal dvidešimt jaunų amerikiečių. Pagal drausmingumą ir atletiškumą jie buvo panašūs į kariškius. Natūralu jog viešėdami saloje, besimaudydami, besidegindami ir befotografuodami savo atletiškus kūnus žmonės praalksta ir, deja, vietiniai jiems nieko per daug įdomesnio nei žalią žuvį pasiūlyti negali. Restoranų bent jau toje vietoje, kur laivas išleidžia keleivius nebuvo matyti, net jokios gyvenvietės nesimatė.
Tiesa, turgelyje pardavinėjama daug rūkytos ar džiovintos žuvies, tačiau matant aplink skraidančias muses kyla higienos klausimas, todėl tokia žuvyte pasidžiaugėme tik po kelis kąsnelius. Labai patiko kaip vietiniai pardavinėja ryžius. Jie būna susukti į bananų lapus taip tvirtai, kad ryžių ryšulėlius galima imti kaip vienkartinius indelius ir valgyti tiesiai iš jų.
Be žuvies, tame laikiname turgelyje, daugiau niekas dėmesio nepatraukia. Galima dar už kelis centus perskelti kokosą ir išgerti skystį arba nusipirkti kažkokių vietinių, prastos kokybės, rankdarbių. Mes nieko nepirkome, nes nesame tokių dalykų mėgėjai. Aišku, galima tą padaryti vien iš pagarbos ir pagalbos vietiniams, nes matant jų skurdą yra tikrai liūdna, tačiau visų juk neišgelbėsi.
Per tas keturias valandas kol laukia laivas, saloje kažko per daug nenuveiksi. Turgelis greit pabosta, nardymui reikia daug daugiau laiko, todėl belieka mėgautis paplūdimiais. Jų Atauro saloje yra visokių, tik reikia paieškoti. Paplūdimiai netoli prieplaukos yra abejotinos kokybės – jie yra labiau dulkėti nei smėlėti, tačiau vanduo čia nuostabus. Galima gulėti jūroje neišlipant iš vandens ir rodos tai niekada neatsibostų. Su tuo sutinka ir salos vaikai, kurie siaučia jūroje tarsi žmonės amfibijos.
Kiek baugu žiūrėti kaip vaikas esantis dar po stalu vaikštančio žmogaus amžiaus, nuo molo šoka į jūros gilumą. Ir kai jau atrodo, kad to pyplio daugiau niekada nebepamatysi, jis tuoj pat išneria, ropščiasi ant molo, stumdosi su kitais vijurkais ir vėl šoka į jūrą. Vaikai yra vaikai, jie visame pasaulyje yra panašūs ir vienodai laimingi.
Atauro sala paliko labiau laukinės salos, o ne kokio nors poilsio rojaus įspūdį. Čia ilsėtis galima labiau lauko, o ne komforto sąlygomis. Saloje yra keli gan nepigūs viešbutukai. Juose dvivietis kambarys kainuoja apie 100 eurų. Jei nedomina nardymas, saloje galima praleisti dieną ar dvi besigrožint gamta ir besimaudant, tačiau judesio čia bus nedaug.
Todėl labai ir nesielvartavau, kai išgirdau laivo ūkavimą perspėjantį, kad jis tuoj išplauks atgal į Dilį. Reikėjo spėti, nes kitas laivas žadėjo būti tik po savaitės. Savaitės laukti nebegalėjome, nes rytojaus dieną jau turėjome palikti šią keistą šalį ir grįžti ten kur viskas paprasta, aišku ir pažįstama – į Balio salą.
