Per keturis mėnesius, keliaudama autostopu ji pamatė kone visas pravažiuojamas valstijos vietas, susirado puikių draugų ir, svarbiausia, sutiko savo vyrą – švediškų ir itališkų šaknų turintį amerikietį muzikantą Paulą Cataldo. Gyvenimą pakeitusi pažintis įvyko visiškai netikėtai – po paties vaikino koncerto.
Paulas, Aliaskoje rengęs savo koncertinį turą, į suplanuotus pasirodymus tuo metu keliavo nė 4 metrų ilgio nesiekiančiu prikabinamu kemperiu. Dar būdami Aliaskoje mylimieji pradėjo svajoti su šiais mobiliais namais apkeliauti Šiaurės Amerikos žemyną. Metus laiko praleidus „ant ratų“, ši svajonė jau iš dalies įgyvendinta. Apskritai, žiūrint į poros fotoalbumą, atrodo, kad jų gyvenimas – tikrų tikriausias nuotykių filmas. Nepaisant to, ne viskas įspūdingoje mylimųjų kelionėje buvo rožėmis klota. Apie tai ir dar daugiau – portalo „Kvepia kelionėm“ parengtame interviu su viena šio nesurežisuoto filmo aktorių – Ieva Cataldo.
– Ieva, papasakok kaip ir kuriam iš jūsų į galvą šovė mintis Paulo kemperiu „išnaršyti“ Šiaurės Amerikos žemyną?
– Dar prieš mums susipažįstant Paulas savo kemperyje gyveno ir juo keliavo apie penkerius metus. Pamačiusi Paulo nuotraukas iš ankstesnių jo klajonių bei, susipažinusi su gyvenimu „ant ratų“, noru keliauti užsidegiau ir aš, todėl po pažinties pradėjome svajoti apie būsimas bendras keliones. Tiesa, kadangi Paulas yra profesionalus muzikantas, rengiantis koncertinius turus Europoje ir Šiaurės Amerikoje, prieš išvykstant man teko padaryti namų darbus – išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu arba kitais būdais įsisukti į koncertų sūkurį.
– Teko girdėti, kad prieš svajonių kelionę jėgas išbandėte Europoje?
– Tikrai taip. Kartą šovė mintis, kad būtų puiku panašiu būdu pakeliauti po Europą. Todėl man priėmus sprendimą, pagal studentų mainų programą išvykti į Portugaliją, išsiruošėme mėnesio kelionei iki šios nuostabios valstybės. Po Portugalijoje praleistų 5 mėnesių sekė pusantro mėnesio trukęs kelias namo, aplankant Ispaniją, Prancūziją, Italiją ir Kroatiją. Šita kelionė buvo tikras išbandymas, nes keliavome ne kemperiu, o lengvuoju automobiliu, kurį buvome prisitaikę taip, kad galėtume jame ir miegoti. Taip pat dažnai naktis leidome tiesiog palapinėje. Visgi mūsų su Paulu santykiai po šio gyvenimo etapo ženkliai sustvirtėjo. Beje, iš Portugalijos buvome laikinai parskridę į Lietuvą, kur vienas kitam ištarėme „taip“.
– Kelionė į Šiaurės Ameriką tikriausiai pareikalavo nemažai namų darbų?
– Jeigu atvirai, pasiruošimas užtruko beveik metus laiko. Vien siekiant suplanuoti po 4-5 koncertus per savaitę teko įdėti labai daug darbo ir praleisti nemažai laiko prie kompiuterio ekrano. Ką jau kalbėti apie maršruto planavimą, ieškant kokius JAV kampelius aplankyti, kokiame kempinge ar nemokamoje aikštelėje savo namus priparkuoti.
– Kaip vyko maršruto planavimas? Ar buvote susidėlioję prioritetus, ar planavote labiau spontaniškai?
– Abu su Paulu esame pamišę dėl gamtos: velniškai mylime kalnus ir norime užkopti į visas kelyje pasitaikiusias viršūnes. Todėl planai planais, bet kartais vykome ten kur akys veda. Šiaip planuojant labai padėjo tai, kad Paulas jau iki tol buvo apkeliavęs nemažą dalį JAV, todėl turėjo pasiūlymų kur verta praleisti kelias savaites ar net mėnesį ir ką geriau apvažiuoti aplinkui. Maršrutą neišvengiamai koregavo ir su koncertais susijusios aplinkybės, t. y. vietos kur vyko daugiausiai koncertų. Visgi, kaip ir minėjau, planas kartais yra tam, kad jo nesilaikyti, todėl nemažai nuotykių patyrėme ir neįtikėtinų vietų pamatėme visai neplanuotai.
– Manau, kad skaitytojams bus įdomu, kaip atrodo jūsų mobilūs namai ir ką juose galima sutalpinti?
– Nors mūsų kemperis nesiekia net keturių metrų ilgio, jis pakankamai talpus. Abu su vyru esame aukštaūgiai, tačiau kemperio lubos dviejų metrų aukščio, todėl abu galime patogiai stovėti išsitiesę pilnu ūgiu. Iš išorės kemperis primena kiaušinį. Praeiviai dažnai prašosi pamatyti kiaušinio vidų ir po ekskursijos lieka labai nustebę, kiek jame visko telpa. Turime virtuvę, nedidelį šaldytuvą, plautuvę, todėl kiekvieną dieną leidžiamės ir į kulinarines keliones: gaminame įvairiausius patiekalus, kurie dažnai reikalauja rimto pasiruošimo.
Kemperio priekyje yra dušas, tualetas ir kriauklė. Turime nemažai spintelių, tad puikiai telpa visi indai, rūbai ir kiti kasdieniam gyvenimui reikalingi daiktai. Kemperio gale yra plati ir patogi lova, kurią suskleidus turime sofą ir valgomąjį arba darbo stalą. Vandenį dušui ir plautuvei šildo dujinis vandens šildytuvas, o šaltomis naktimis patį kemperį šildome elektriniu šildytuvu. Taip pat turime oro kondicionierių. Važiuojant automobiliu generatorius krauna ir kemperio akumuliatorių, todėl visuomet turime elektrą šviesoms, šaldytuvui, vaizdo kamerai ar kompiuteriui pasikrauti.
– Trumpai papasakok kaip atrodo tradicinė jūsų diena „ant ratų“?
– Smagiausia dalis yra ta, kad rytais keliamės be žadintuvo paslaugų. Kiekvieną rytą paprastai pradedame arbatos gėrimo ceremonija, sveikais ir sočiais pusryčiais bei nuolat besikeičiančiais vaizdais už lango. Kalnų papėdė, ežero ar jūros pakrantė, palmių oazė, miško tankmė – visi šie vaizdai tapo įprastais. Apskritai kiekviena diena yra labai skirtinga. Kartais tenka visą dieną praleisti kelyje važiuojant iki sekančio koncerto vietos, kartais vienoje vietoje praleidžiame kelias ar daugiau dienų.
Dažniausiai maršrutą planuojame taip, kad per dieną tektų nuvažiuoti ne daugiau 2-4 valandų, todėl pačiame kelyje dažniausiai praleidžiame sąlyginai nedidelę paros dalį. Kelias valandas per dieną paprastai užima pasiruošimas tolimesniems koncertams, plakatų ir radijo laidų rengimas, nuolatinis maršrutų planavimas. Šis procesas iš esmės yra nuolatinis ir niekada nesibaigia, kadangi koncertus ir keliones planuojame bent 6-8 mėnesiams į priekį. Po greitų pietų, kuriuos dažniausiai gaminame kemperyje, einame į gamtą, tyrinėjame apylinkes, miestus, lankomės muziejuose, valstijų ar JAV nacionaliniuose parkuose. Vakare laukia koncertai vyninėse, alaus ar sidro daryklose (jie JAV yra labai populiarūs) bei restoranuose. Štai taip įprastai atrodo mūsų diena.
– Pakalbėkime apie laiką praleistą Šiaurės Amerikoje. Kaip jautėtės pirmą kelionės mėnesį? Su kokiais neplanuotais sunkumais teko susidurti?
– Kadangi jau anksčiau teko keliauti kemperiu, pirmas šio ilgo turo mėnesis nesukėlė kažkokių neplanuotų ir netikėtų sunkumų. Vienintelis neįprastas dalykas man buvo tai, kad 24 valandas per parą teko praleisti vien tik su savo vyru, neturint savo atskiros erdvės ar privatumo. Taip pat buvo sunku priprasti prie daiktų kiekio – visi daiktai kemperyje turi turėti savo paskirtį ir būti dažnai naudojami (taip pat ir rūbai), kitaip nesutilptume į tokią mažą erdvę. Tiesa, buvo sunku priprasti prie dušo, sudėtinga praustis tokioje mažoje erdvėje. Žodžiu, turėjome visus gyvenimui reikalingus daiktus, tik jie buvo daug mažesni.
– Ar toks nuolatinis buvimas kartu Jūsų nevargino? Nepritrūkote laiko sau patiems?
– Pradžioje kelionių džiaugsmas ir naujos patirtys neleido mūsų išvarginti, bet po kelių mėnesių išmokome duoti vienas kitam pakankamai erdvės ir laiko. Paulas yra muzikantas, jam reikia laiko kūrybai, o man, kaip nesenai pradėjusiai groti bosine gitara, reikia erdvės praktikuotis, tobulinti įgūdžius ir mokytis. Keliaudami suradome išeitį kaip galėtume suderinti savo pomėgius ir poreikius: maršrutą deriname taip, kad tiek po šiaurines, tiek po pietines valstijas keliaujame tada, kai ten pakankamai šilti orai ir didžiąją dalį laiko galima praleisti lauke. Taip pat pasirūpinome ir kemperio paruošimu, prie jo pritaikėme nedidelę terasą su kėdėmis ir stalu.
– Praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo kelionės pradžios buvo lūžio taškas. Tada tikrai labai norėjosi bent kelioms naktims pabėgti į viešbučio kambarį ar pasimėgauti SPA malonumais. Pamenu, kad tuo metu laiką leidome Vašingtono ir Oregono valstijose, buvo vėlyvas ruduo ir kiekvieną dieną be sustojimo pylė lietus. Buvo tikrai sudėtinga visą šį laiką būti tokioje mažoje erdvėje. Tačiau dažnai tenka groti ir viešbučių restoranuose ar salėse, o tokiais atvejais džiaugiamės paprastais malonumais, kurie, gyvenant įprastą gyvenimą, nestebintų. Patikėkit, tokie dalykai kaip karštas dušas, plati lova, erdvus kambarys ar balkonas po ilgų kelionių sukelia daug džiaugsmo. Tokiais atvejais suprantame kiek nedaug žmogui iki pilnos laimės tereikia.
– Ar suskaičiavote kokį atstumą nuvažiavote nuo kelionės pradžios?
– Per daug šio skaičiaus nesekėme, tačiau po visos kelionės pažiūrėję į ridometrą nustebome – per turą nuvažiavome apie 35 tūkst. kilometrų.
– O kiek miestų ir miestelių aplankėte?
– Į šį klausimą tikrai negaliu atsakyti, nes jų aplankėme tikrai labai daug, bet nei aš, nei Paulas nesame dideli miestų gerbėjai, todėl keliaujant juos bandėme aplenkti. Šiaip iš labiausiai patikusių išskirčiau Tuskoną ir Sedoną (Arizonoje), Santa Fe (Naujojoje Meksikoje), Ašvilį (Šiaurės Karolinoje), Čarlstoną (Pietų Karolinoje), Buena Vistą (Kolorade), Misūlą (Montanoje), Dunediną (Floridoje). Nors šie miestai nėra labai dideli, tačiau jie mane užbūrė ir visuose iš jų mielai sutikčiau pagyventi. Šie miestai garsėja savo kultūra, istorija, gamtos grožiu, maisto kokybe ir restoranais. Keletas jų yra mėgstamos maisto mylėtojų, vadinamų foodie, kryptys.
– Kaip sekėsi suderinti finansinius klausimus? Visgi tokios ilgos kelionės akivaizdžiai reikalauja lėšų, o užsidirbti keliaujant nėra taip paprasta?
– Tikra tiesa, tokiai ilgai kelionei reikia iš tiesų nemažai lėšų ir finansų planavimo. Mums pasisekė, kad turime galimybę pinigų uždirbti keliaujant. Tačiau neslėpsiu, tikrai teko ir sumažinti vartojimą, ir padidinti koncertų kiekį. Nors degalai JAV yra pigesni, keliaujant nuolat atsirasdavo neplanuotų išlaidų. Nemažai finansų JAV pareikalauja automobilio ir kemperio remontai, kelių mokesčiai. Tačiau finansų valdymo įgūdžiai padeda mums racionaliai paskirstyti turimas lėšas ir planuoti ateitį.
– Kaip supratau, su technika nesutarimų buvo kilę?
– Per dešimt mėnesių gedo daug technikos. Kelis kartus remontavome automobilį, keitėme padangas, kurios nuo ilgų ir dažnų kelionių visiškai nudilo. Teko taisyti ir gitarą, garso sistemą, kemperio vandens šildytuvą. Tačiau tai tik vienkartiniai gedimai, kurie per daug galvos skausmo mums nesukėlė.
– Na, vadinasi, stipriai nesiginčijot. O kaip sekėsi susikalbėti su gamtos jėgomis?
– Na, mūsų laimei neteko susidurti su viską niokojančiais tornadais, tačiau Ledynų nacionaliniame parke Montanoje užėjusi didelė audra užtvėrė kelią į kempingą, kuriame buvome palikę kemperį. Dieną buvome išėję pasivaikščioti po kalnus, o vakarėjant pamatę, kad artėja didelė audra, leidomės žemyn. Užkritęs medis buvo užblokavęs visą kelią. Pradėję ieškoti apylankos ežere pamatėme apvirtusias dvi baidares, todėl nuskubėjome į pagalbą ir padėjome žmonėms parplaukti į krantą bei nesušalti lediniame ežero vandenyje.
Tuo tarpu kelionės pabaigą vainikavo daug streso ir liūdesio pareikalavęs nutikimas: jau baigę turą atvykome į Masačiusetsą, kur kemperį pastatėme netoli didelių medžių. Užėjusi sniego pūga pridrėbė tiek sunkaus sniego, kad lūžo ir ant stogų krito medžių šakos, viena jų teko ir mūsų kemperiui. Šaka įlenkė ir apgadino visą kemperio šoną, todėl, prieš grįždami į Lietuvą, turėjome džiaugsmo išmokti naudotis mikropluošto technika ir skylių lopymo paslapčių.
– Grįžkim prie koncertų reikalų. Kaip supratau kelionės metu koncertavai kartu su savo vyru?
– Taip. Kai susipažinome, jis Aliaskoje koncertuodavo vienas, o visose kitose valstijose, vadinamose Lower 48, keliaudavo su grupe. Prieš kelis metus pradėjusi su juo keliauti vis svajodavau prisijungti prie grupės, tačiau tai atrodė labai sudėtinga, kartais – net neįmanoma. Tačiau grupę palikus bosistui Paulas pradėjo mane skatinti prisijungti prie grupės ir groti bosine gitara. Sakė: „Juk nieko čia sudėtingo!“.
Prieš kelionę, gyvendami Lietuvoje, nusipirkome bosinę gitarą ir Paulas pradėjo mane mokinti. Turbūt todėl, kad esu baigusi muzikos mokyklą ir grojusi klasikine gitara, be to, kelis mėnesius dainavusi džiazo grupėje „Kivi“, man nebuvo taip sunku išmokti Paulo dainas bei groti bosine gitara, ir vėliau, įgijus pasitikėjimą savimi, tapti ir jo back vocal’u. Ši avantiūra pasiteisino ir suteikė daugiau tikėjimo mūsų galimybe keliauti, keliauti ir dar kartą keliauti.
– Neįprasčiausios vietos, kuriose teko koncertuoti?
– Koncertavome keliose alaus daryklose Montanoje tarp alaus virimo cisternų, Floridoje – paplūdimyje ant smėlio. Vienas koncertas buvo jachtoje, tačiau, turbūt niekada nepamiršiu koncerto Kolorado valstijoje kalnų papėdėje įsikūrusioje trobelėje, didesniame nei 3 km aukštyje virš jūros lygio.
– Visa tai skamba neįtikėtinai. Iš kur ta varomoji jėga?
– Pati didžiausia varomoji jėga yra noras keliauti, pamatyti, pažinti. Būti laisvam ir atsiplėšti nuo rutinos. Visiems, klausiantiems ar neatsibosta keliauti ir groti penkias dienas per savaitę, aš atsakau klausimu – o dirbti tame pačiame darbe, kas dieną važiuoti į darbą ar nenusibosta? Todėl ir bėgame nuo rutinos, siekdami kas dieną atrasti kažką naujo! Keliaudami plečiame savo komforto zoną, susipažįstame su naujais žmonėmis, jų tradicijomis, papročiais.
Visas pasaulis tampa mūsų žaidimų aikštele. Kol esi jaunas, kelionėse nereikia nei daug komforto, nei prabangos. Esi laimingas vien dėl to, kad turi galimybę pažinti tai, ko nesi regėjęs. Suprantame, kad kol mūsų neaplankė gandrai, neturime didelių finansinių ar kitokių įsipareigojimų, visą savo dėmesį turime skirti tam, kas patinka labiausiai – kelionėms.
– Tai kas toliau? Vaikai? Ramus santuokinis gyvenimas? O gal atvirkščiai?
– Kol kas ramiai gyventi dar nenorime, nes tik pradėjome keliauti! Vaikams taip pat dar ne laikas, nors keliaudami sutinkame labai daug su mažais vaikais keliaujančių šeimų, kurios džiaugiasi gyvenimu ir, mano nuomone, rodo vaikams labai gerą pavyzdį. Gyvenimas dinamiškas, todėl vaikai, prisitaikę prie besikeičiančių sąlygų lengviau suksis savo gyvenimuose, matys mažiau problemų ir lengviau jas spręs. O kalbant apie mus – vasaros viduryje vėl trauksime į Šiaurės Ameriką ir per šešis mėnesius truksiantį turą bandysime aplankyti bei dar daugiau laiko skirti labiausiai pamėgtoms valstijoms. Šiais metais aplankėme 39 valstijas, todėl vasaros turo tikslas – aplankyti likusias, išskyrus Havajus ir Aliaską, į kurią važiuosime 2019 metų vasarą.
– Įkvėpei. Pabaigai, palinkėjimas tiems, kurių gyvenimas kvepia kelionėm. Gal tavo istorija įkvėps ir tuos, kurie nedrįsta leistis į plačiuosius vandenis.
– Visiems norėčiau palinkėti drąsiai žengti pirmą žingsnį svajonės link, nesvarbu, ar ta svajonė yra susijusi su trumpa išvyka, ar tai būtų gyvenimą keičiantis iššūkis. Kelionėse neabejotinai atrasite save, jus supantį pasaulį ir žmones, kurie atsidurs jūsų kelyje. Gyvenkite šia diena ir atraskit pasaulį, kuris, patikėkite, yra labai įdomus ir pilnas įvairiausių galimybių. O išskilus sunkumams – nenusiminkite, visada atsiras kas išties pagalbos ranką.
