Keiptauną įkūrė Nyderlandų Rytų Indijos Kompanija (Dutch East India Company). Pirminis tikslas – miestas pietinėje Afrikos dalyje, kuris tarnautų kaip puiki vieta pasipildyti laivų atsargas pakeliui į Rytų Afriką, Indiją ir Tolimuosius Rytus.
Kadangi regione gyveno vietinės gentys, o Nyderlandų prekybininkai iš savo kelionių atplukdė daug azijiečių vergų, laikui bėgant miestas tapo žinomu dėl skirtingų tautybių žmonių koncentracijos. Keiptaunui tapus Nyderlandų kolonija, o vėliau jos kontrolę perėmus Didžiajai Britanijai, pradėjo didėti ir baltųjų populiacija, kuri ilgainiui maišėsi su vietiniais, gentimis ir azijiečiais.
Būtent dėl šių priežasčių dabar didžioji dalis gyventojų mieste yra spalvotieji, arba dar vadinami Cape Coloureds. Žymią dalį populiacijos taip pat sudaro baltaodžiai bei juodaodžiai. Dėl istorinių įvykių ir skirtingų rasių, tautybių bei kultūrų apjungimo į vieną, Pietų Afrikoje ir Keiptaune dominuoja 3 pagrindinės kalbos – anglų, Afrikaans bei Xhosa, kuria daugiausia kalba spalvotieji ir juodaodžiai.
Šiomis dienomis Keiptaunas laikomas labiausiai išsivysčiusiu miestu Afrikos žemyne ir antru labiausiai apgyvendintu miestu Pietų Afrikoje po Johanesburgo. Būtent tai skatina tolesnę gyventojų migraciją į miestą su viltimi ieškoti galimybių ir geresnio gyvenimo.
Kalbant apie mane, į Keiptauną vykau su tikslu lietuvišką šaltą ir nepastovią žiemą pakeisti į egzotišką aplinką, gražius vaizdus ir šiltą Pietų Afrikos vasarą. Tęsiau darbus, kuriais užsiimu, tačiau tai dariau nuotoliniu būdu. Taip pat, kraustydamasis trejiems mėnesiams, turėjau planą patirti tikrąjį gyvenimo skonį kitoje kultūroje, kas gerokai skiriasi nuo kelių savaičių atostogų šiuose kraštuose.
Lūkesčiai ir realybė
Žinoma, iškeisti lietuvišką žiemą į šiltą orą galima ir persikrausčius į Vakarų Europą, tačiau norėjosi egzotikos, būti toli bei turėti galimybę tyrinėti dar nematytą šalį, iki kurios nuvykti nėra taip lengva.
Nors prieš vykdamas žinojau, kad Keiptaunas laikomas vienu pavojingiausių bei daugiausia smurto patiriančių miestų pasaulyje, tačiau nujaučiau, kad gamta ir vaizdai turėtų tai kompensuoti. Taip pat, pragyvenimo lygis Pietų Afrikoje yra žemesnis nei Lietuvoje, todėl gyventi Keiptaune neturėtų būti brangu.
Draugai ar pažįstami, kurie yra keliavę Pietų Afrikoje ar kitose Afrikos šalyse, lyg sutarę dalino tuos pačius patarimus: nevaikščioti naktį vienam bei nevažiuoti į prastus ar pavojingus rajonus. Taip pat, sakyta ir tai, kad Keiptaunas nėra kaip visa Afrika – tai tarptautinis didmiestis, žymiai daugiau išsiplėtęs už kitas vietas Afrikoje. Tai – tarsi Niujorkas Jungtinių Amerikos Valstijų perspektyvoje – ten gyvenimas gerokai kitoks nei kitose šalies dalyse. Būtent tokius lūkesčius turėjau ten skrisdamas.
Ar visa tai yra tiesa? Ir taip, ir ne. Keiptaunas – tikrai nėra toks kaip visa likusi Afrika. Tačiau patarimai nevaikščioti naktį vienam ar nevykti į pavojingus rajonus, jeigu nenoriu atsidurti pavojuje, nebuvo visiškai teisingi.
Tam, kad tuo įsitikinčiau, prireikė maždaug trisdešimties valandų mieste – jau antrą savo gyvenimo Keiptaune dieną buvau apiplėštas panaudojant ginklą. Situacija skamba rimtai ir esu laimingas, kad likau gyvas, sveikas ir patyriau tik menkų piniginių nuostolių. Trys juodaodžiai vyrai, parodę ginklą, pareikalavo tik grynųjų pinigų. Tai – gan įprasta situacija ir tai gali nutikti nebūtinai naktį. Iš kitos pusės, jeigu tai nutinka arti miesto centro, tikėtina, kad užpuolikai jėgos ar smurto nenaudos, o tik paims grynuosius pinigus ar kitus daiktus. Mano nuostolis siekė 160 randų, kas yra apie 11 eurų.
Vandens trūksta, nors supa du vandenynai
Nors Keiptaunas įsikūręs šalia Atlanto ir Indijos vandenynų – miestas kenčia nuo didžiausios vandens krizės istorijoje. Skridau žinodamas, kad situacija su vandeniu yra bloga, tačiau negalvojau, kad reikės imtis visų taupymo priemonių.
Miesto pagrindiniai vandens resursai – netoli esanti Theewaterskloof užtvanka, kuri surenka tiek lietaus, tiek sutekančių upių vandenį. Minėtoji užtvanka dar prieš kelis metus buvo 75-80 proc. pilna, tačiau man atvykus, užtvankoje vandens buvo likę vos 28,5 proc. Tai reiškia, kad vadinamoji Day Zero – diena, kai mieste visai neliks vandens – numatyta balandžio 28-ąją.
Kadangi mieste gyventi planavau tris mėnesius, situacija atrodė sėkminga – kol būsiu mieste, vanduo baigtis neturėtų.
Nuo 2017-ųjų rudens mieste buvo įvesti 5-ojo, o man atvykus, nuo 2018-ųjų - 6-ojo lygio ribojimai. Tai reiškia, kad žmogui per dieną galima sunaudoti ne daugiau nei 87 litrų vandens. Ūkininkai ir verslai taip pat privalo sumažinti vandens suvartojimą 45-60 proc., draudžiama laistyti augalus lauke, pildyti lauko baseinus ir plauti automobilius.
Tiesą sakant, įtilpti į 87 litrų per dieną ribą nėra taip sudėtinga. Tačiau tam, visų pirma, teko pradėti vandenį skaičiuoti ir šiek tiek pakeisti savo Vakarietiško pasaulio įpročius. Būtent dėl vandens krizės sužinojau, kad kelios minutės duše tai jau 20-30 litrų vandens, vienas tualeto vandens nuleidimas 6-10 litrų, maisto ruošai gali prireikti iki 2-3 litrų, per parą išgeri dar 2-3 litrus vandens, o indaplovė naudoja apie 16 litrų.
Tokie ribojimai atrodė logiški ir kasdieniniame gyvenime vandens taupymas buvo panašesnis tiesiog į vandens nešvaistymą. Jeigu plauni rankas – malonėk vos jas sušlapinti ir, užsukęs vandenį, nusimuiluoti, o tik tuomet vėl paleisti vandenį. Niekada nepalikti tekančio vandens iš krano – kita aiški taisyklė. Susitarimas nepraleisti duše daugiau nei pusantros minutės – taip pat pakenčiamas.
Nauji sugriežtinti ribojimai
Tačiau vasario 1-ąją Keiptaune buvo įvestas dar griežtesnis – 6B lygio vandens ribojimas – maksimalus vandens kiekis žmogui per parą – 50 litrų. Tiesa, Day Zero taip pat gerokai priartėjo – nuo sausį pranašautos balandžio 28-osios iki balandžio 8-osios. Vis dėlto, nors 87 litrai per dieną nebuvo pernelyg sudėtinga, tačiau 50 litrų tapo iššūkiu ir tai gerokai pakeitė visą suvokimą apie šiuos daugelio nesureikšminamus resursus.
Po šių ribojimų duše teko praustis su papildomu kibiru, į kurį subėgusį vandenį naudodavome antrą kartą – pvz. Nuleisti vandeniui tualete. Taip pat, rankų plovimą pakeitė sanitarinės priemonės naudojimas. Tokiomis sąlygomis vietiniai net pradėjo pirkti sporto salių abonementus vien tam, kad galėtų nusiprausti ten ir nenaudoti vandens namuose. Viršijus mėnesinį limitą – skiriama bauda, o pažeidus tvarką dar kartą – atjungiamas vandens tiekimas.
Kas nutiks kai ateis Day Zero? Šalies vyriausybė yra numačiusi planą, kai galiausiai mieste baigsis vanduo. Tai nutiks kai Theewaterskloof užtvankoje liks 13,5 proc. vandens (likusio vandens tiekti miestui – neįmanoma dėl užterštumo). Tuomet atsiras naujas ribojimas – vos 25 litrai vandens per dieną, kurių, deja, nebegalėsi išnaudoti namuose. Tam, kad juos gauti, žmonės turės eiti į vieną iš 200 specialių vandens punktų, prie kurių saugumą užtikrins šalies kariuomenė bei specialiosios pajėgos.
Manyčiau, kad daugiau nei pusė gyventojų laikosi nustatytų ribojimų ir mieste tikrai nesunku pajusti žmonių sąmoningumą dėl esamos situacijos. Iš vienos pusės, tai gerokai visuomenę suartina, nes visi pradeda siekti bendro tikslo – sutaupyti vandens ir kuo labiau atitolinti Day Zero. Iš kitos pusės, dėl šios situacijos didėja įtampa bei dažnėja konfliktai.
Mano pragyventi trys mėnesiai tokioje aplinkoje gerokai privertė pakeisti asmeninę nuomonę apie gėlo vandens svarbą. Nors gėlo vandens problemos Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių nėra, tačiau tai priverčia susimąstyti apie nereikalingą resursų švaistymą, kai kitose pasaulio dalyse žmonės iš viso neturi priėjimo prie to.
Atrodo nežmogiška ir sunku suvokti, kaip gyvendamas XXI-ajame amžiuje, 4 milijonų žmonių mieste, vieną dieną pabusi, atsuksi vandens čiaupą ir iš jo niekas nebėgs. Gėlas vanduo yra neabejotinai vienas svarbiausių mūsų turimų resursų, ką geriausiai suvoki tik tuomet, kai patiri jo trūkumą.
Negalėti maudytis baseine, prisileisti karštos vonios ar plauti automobilį yra viena, tačiau negalėti praustis, nuleisti vandens tualete bei matyti kaip prekybos centre per kelias valandas išgraibstomi didesni nei pusės litro vandens buteliai – visai kas kita. Ore dažnai tvyro įtampa ir, jeigu šalyje neprasidės liūčių sezonas, galima prognozuoti gyventojų paniką ir pilietinį karą.
Svarstyklės tarp gamtos grožio ir saugumo
Nors gamtai neįsakysi, tačiau politinę situaciją galima suvaldyti. Deja, ji man pasirodė gerokai keistesnė nei Lietuvoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse. Šaliai, daugelį metų kentėjusiai dėl segregacijos ir po Nelsono Mandelos gyventojų suvienijimo, iš vyriausybės atstovų vėl aiškiai girdimi tiesioginiai ir vieši rasistiniai pareiškimai skamba nejaukiai.
Taip pat, naujoji žemės reforma, pagal kurią baltaodžiams ūkininkams priklausanti žemė bus neatlygintinai atiduodama juodaodžiams, taip pat nekelia pasitikėjimo ir tik dar labiau kursto rasinius konfliktus.
Tačiau, atmetus visas vidines šalies problemas, vienas dalykas, ko man neišėjo ignoruoti – tai neapsakomai graži šalies gamta. Pietų Afrika turi ne vieną gamtos stebuklą, kurie dažnai priverčia pamiršti visą nestabilią ar pavojingą aplinką. Keiptauno bei Vakarinės dalies gyventojai šalia turi viską – Atlanto ir Indijos vandenynus su nuostabia vandens gyvūnija, geriausius paplūdimius banglentininkams, kalnus ir įdomius maršrutus lipimui į juos. Nepamirškime, kad tai – Afrika, todėl, pavažiavus kiek giliau į šalies vidurį, galima rasti ne vieną nacionalinį parką su gyvūnais, kurių Europos laukinėje gamtoje nepamatysime.
Safaris, mano vertinimu, patirtis, kurios jokiu būdu negalima praleisti. Vos už kelių šimtų kilometrų nuo Keiptauno, man pavyko kelias dienas praleisti laukinėje gamtoje. Neapsakomas jausmas vos saulei kylant išvažiuoti atviru visureigiu ir sekti gyvūnų pėdsakais. Būtent čia ir pamatai tikrąją gamtos didybę, ir prisimeni, kad tai, ką vaikystėje matei per televizorių, iš tiesų egzistuoja realiame pasaulyje.
Neverta pamiršti, kad Pietų Afrikos Respublika – vyno šalis. Būtent todėl leisti laiką vynuogynuose – būtina. Čia aplinka visiškai saugi, geriausi vynai kainuoja keliskart pigiau nei Europoje, o vaizdai atima žadą.
Išbandžiau ir Keiptauno naktinį gyvenimą – šiame mieste kiekvienas neabejotinai ras sau labiausiai tinkančias pramogas. Tiesa, į naktinį miestą eiti vienam nerekomenduoju – tokiu būdu tampi lengvu taikiniu. Reikėtų nepamiršti visada laikytis šalia žmonių ir neprarasti budrumo.
Turint galimybę, neabejotinai kiekvienas turėtų pamatyti Keiptauno ir Pietų Afrikos realybę – tiek gerus, tiek blogus dalykus. Tai – greičiausias būdas suvokti vienas svarbiausių (nors ir banaliai skambančias) gyvenimo tiesas.
Visų pirma, atostogos kitoje šalyje gerokai skiriasi nuo realaus gyvenimo ten. Jeigu tokiame mieste kaip Keiptaunas visos kelionės metu nuomojasi automobilį, gyveni 5 žvaigždučių viešbutyje ir kasdien tyrinėji tik turistines vietas – neabejotinai patirtis skirsis nuo tokios, kai reikia vienam vaikščioti gatvėmis, važiuoti autobusu ar gintis nuo elgetaujančių vietinių.
Antra realizacija – paprasta, tačiau labai svarbi – privalome vertinti tai, ką turime. Lietuvoje, eidami gatve, tikriausiai mažai kas pagalvoja, kad saugumas – tai didžiulė vertybė. Kai nebūtina visą laiką žiūrėti sau per petį ir jaudintis dėl kiekvieno žmogaus, einančio į tavo pusę. Čia galime išeiti į gatvę su sau patinkančiais rūbais, papuošalais ar telefonu rankoje. Apie vandenį ir jo svarbą, iš viso pagalvoja tikriausiai vienetai. Manau, šiame etape tikslas yra sąmoningai suvokti realybę ir kontrastus aplink mus, bei, net ir turint dalykus, juos vertinti ir perdėtai nešvaistyti.
