Nesvarbu, ką apie druską sako maisto ekspertai, liuneburgiečiai visada laikysis kitos nuomonės, jiems druska – baltasis auksas. Prieš tūkstantį metų šis baltas atradimas juos išgarsino ir pavertė įtakingu tų laikų didmiesčiu. Ir už tai jie yra dėkingi šernui. Bent jau taip teigia legenda. Pro medžiotojus prabėgęs baltais kristalais pasipuošęs šernas išdavė ne naują laukinių kiaulių veislę, o po miestu slypinčius druskų klodus. Liuneburgas (šiuo metu pagal gyventojų skaičių prilygsta Alytui) ilgą laiką buvo vienas pagrindinių druskos tiekėjų pasaulyje.
17 amžiuje jis su savo 15 tūkstančių gyventojų buvo toks pats svarbus ir turtingas didmiestis kaip ir Hamburgas. Per tiek amžių pastarasis išaugo į milijoninį miestą, bet, deja, nepavyko apsaugoti istorinių pastatų nuo karo bombų. Tuo tarpu Liuneburgas liko jų visai nepaliestas. Tik pusvalandis kelio nuo Hamburgo į pietus ir jūs su kaupu pamatysite tai, ko Hamburge nėra – senamiesčio. Su plytinės gotikos statiniais iš viduramžių laikų ir „nėščiais“ namais.
Negalvokite, kad tais laikais tai buvęs ypatingas architektūros stilius statyti pilvotus namus. Pasirodo, tai tik statybinė klaida. Akmenys buvo maišomi su gipsu, o šis per stipriai degintas – išsiplėtė. Dabar šie namai turistų fotografuojami dažniau nei tradiciniai objektai. Ir kas pasakys, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą?
Šis šūkis išties puikiai tinka Liuneburgui. Nes jei ne druska, šiuo metu niekas negalėtų
žavėtis už Liuneburgo plytinčiais viržių laukais. Dabar žmonės čia plūsta, ypač rugpjūčio mėnesiais, kai violetiniais žiedais pasidengia platybės. Aikčioti, grožėtis ir išbandyti čia ne vieną siūlomą pėsčiųjų taką. Kažkada čia ošė miškai, bet druskos gabenimui reikėjo medinių statinių, tad iš aplink miestą supančių galingų miškų liko tik pliki laukai.
Apie druskos istoriją, jos gavybą, naudą ir svarbą šiandien pasakoja Druskos muziejus (Salzmuseum), įsikūręs buvusiame druskos gavybos fabrike. Nueikite – tikrai įdomu! Pačio fabriko Liuneburge nebeliko prieš 30 metų. Bet druska apie save miestiečiams vis primena. Vienoje miesto dalyje tai ypač akivaizdu – didžiulis griovys suardęs kelią. Sako, čia druska pasidarbavo. Ji taip pat prisidėjo prie to, kad Liuneburgas vietomis kalvotas.
Kai vaikštinėsite po Liuneburgą, atkreipkite dėmesį į 108 m aukščio pasvirusį Šv. Jono bažnyčios bokštą (St. Johanniskirche). Šįkart tai visai ne druskos kaltė, kad bokštas prašosi rankomis paremiamas, o architekto. Liuneburgo bokštas pasviręs beveik taip pat kaip ir Pizos bokštas. Tad kam važiuoti į Italiją?
O jei kada tektų skaityti garsaus vokiečių poeto Heinrich Heine laišką seseriai, kad Liuneburgas jo nesužavėjo, netikėkite juo. Geriau atvažiuokite patys.
Daugiau autorės įrašų - ČIA.
