DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas ne kartą mane įkalbinėjo: „Turi ten nukeliauti ir pamatysi – bent savaitę pagulėjusi prie baseino, gurkšnodama kokteilius ir nesukdama galvos dėl maisto ruošimo, namo grįžti nebenorėsi.“
Na ir įkalbėjo. Pasitaikius progai išvykau savomis akimis pamatyti, kaip atrodo tautiečių mėgstama atostogų kryptis. Jau pirmą dieną griuvo mano stereotipai apie Turkijos kurortus, bet apie tai kiek vėliau.
Vos išėjus iš oro uosto, nudžiugino šilumos pliūpsnis – trumpos rankovės „į trasą“. Įdienojus termometro stulpelis rodė akiai malonius skaičius: 25-27 laipsnius šilumos. Supratau, kad pernai nuo lietuviškos vasaros spintoje pasislėpusios basutės pagaliau bus panaudotos.
Matuojant lietuviškais standartais, vasara iš Turkijos neišeina niekada. Šalčiausiais mėnesiais – sausį ir vasarį – oro temperatūra tenukrinta iki 16 laipsnių šilumos. Kalendorinė vasara Turkijoje labai karšta. Oro temperatūra pakyla iki 35-40 laipsnių karščio. Geriausia į šią šalį keliauti pavasarį (balandį – gegužę) ir rudenį (rugsėjį – spalį) – tuomet klimatas labiausiai tinka ekskursijoms po Stambulą, Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantes.
Pirmąją dieną apsistojau nedideliame Turkijos pakrantės miestelyje – Sidėje. Jis nuo Antalijos nutolęs maždaug 75 kilometrus. Šis kurortas nuo kitų Turkijos turistinių kampelių skiriasi tuo, kad yra išsidėstęs gana lygioje pakrantėje, aplink nėra labai aukštų viršukalnių. Miestelyje gyvenimas sukasi lėtu kurorto ritmu, paplūdimiai čia – itin prižiūrėti.
Apžiūrėjusi viešbučio „Sunrise Resort Hotel“ teritoriją, dar kartą pasidžiaugiau, kad esu čia balandžio mėnesį. Poilsiautojų beveik nėra, nes oficialus sezonas dar neprasidėjo, o šalia esantį paplūdimį skalaujančios Viduržemio jūros vandens temperatūra – tokia kaip Baltijos jūroje birželio mėnesį – kojų negelia, o ir maudytis kai kurie jau išdrįsta.
Atėjus pietų metui, nėjusi į viešbučio restoraną (tiesa, jų čia yra gal dešimt, bet kol sezonas neprasidėjo, veikia tik vienas) supratau, kad į lagaminą reikėjo pasiimti daugiau plačių drabužių. Akys norėjo visko. Neragauti vietiniai valgiai ir gausybė europietiškam skrandžiui pažįstamų patiekalų bei saldžiausi, medumi varvantys saldumynai. O kur dar pasiilgtos šviežios braškės. Prisivalgiusi penkis kartus daugiau nei įprasta per pietus, susiruošėme į ekskursiją po Sidės senamiestį.
Likus keliems kilometrams iki Sidės senamiesčio, stabtelėjome prie Manavgato krioklių, vadinamų Turkijos Niagara. Neįsivaizduoju, kodėl šią vietą taip vadina, nes krioklio aukštis labiau primena esantį Belmonte. Panašu, kad ši vieta patinka ne tik turistams, bet ir vietiniams, jie čia susirenka pasidaryti selfių ir pabėgioti po žaliuojantį parką. Manavgato kriokliu, susiformavusiu pastačius užtvanką, vanduo krinta tik iš 2 metrų aukščio, maudynės čia draudžiamos.
Nors visai neseniai Sidė buvo tik nedidelis žvejų kaimelis, šiandien tai puikiai sutvarkytas kurortas, kuriame yra daug barų, kavinių, parduotuvių, kazino. Taip pat keliautojus žavi net po daugybės žemės drebėjimų išlikę istoriniai paminklai – imperatoriaus Vespasijano skulptūra, Fortūnos šventykla, agora, 16 000 vietų amfiteatras, fontanas, romėnų pirtys, nekropolis ir akvedukas.
Sidės miestelio pavadinimas senovės Anatolijos tarme reiškia „granatas“. Įvairūs archeologų radiniai eksponuojami Sidės muziejuje, įrengtame atstatytoje romėniškoje pirtyje. Tarp radinių yra ir romėnų skulptūrų, geriausiai išsilaikiusių visoje Mažojoje Azijoje.
Šis miestelis galėtų asocijuotis su rojaus kampeliu žemėje. Jis išsidėstęs nedideliame iškyšulyje, iš abiejų pusių – smėlėti paplūdimiai. Mažiausiai pusę metų čia šiltas oras, rami jūra ir šiltas vanduo.
Turizmas Sidėje prasidėjo praėjusio amžiaus šeštą dešimtmetį, kai Sidė tebuvo nedidelis kaimelis. Tada archeologiniai kasinėjimai ir tušti paplūdimiai ėmė vilioti žmones. Sidės žvejai ir ūkininkai ėmė nuomoti poilsiautojams kambarius, dalintis savo virtuvėmis, o vėliau tapo nedidelių viešbutukų savininkais arba gatvės prekeiviais. Turistai čia išties laukiami – visos kainos surašytos eurais, todėl nereikia sukti galvos mintimis konvertuojant valiutas.
Po turizmo bumo devintą dešimtmetį, praktiškai kiekviename name buvo įrengti nuomojami apartamentai, statomi viešbučiai, dailiuose akmeniniuose namukuose įsikūrė juvelyrikos, odos, tekstilės gaminių ir kilimų parduotuvės. Be autentiškų vietinių dirbinių čia, kaip ir visoje Turkijoje, gausu klastočių.
Dauguma poilsiautojų susigundo galimybe geresnėmis kainomis papildyti savo lagaminus drabužių, rankinių, saulės akinių ir panašių prekių. Beveik visi jie – garsių prekės ženklų padirbiniai: „Armani“, „Versace“, „Louis Vuitton“, „Lacoste“, „Prada“, „Gucci“. Štai už populiaraus prekės ženklo „Beats“ ausines prekeivis iš manęs prašė 50 lirų (maždaug 10 eurų), kai tuo tarpu Lietuvoje jos kainuoja apie 300 eurų. Puikus būdas sutaupyti? Tikrai ne. Labai didelė tikimybė, kad su tokių prekių prikimštais lagaminais grįžus į ES valstybę busite sulaikyti muitinės pareigūnų.
Pasivaikščiojusi senamiestyje ir susipažinusi su vietinių parduotuvių asortimentu, pasiekiau prie jūros esančia promenadą. Paplūdimyje gausu vasarnamių, nuomojamos valtys, siūloma panardyti, išbandyti vandens parašiutizmą, pasimėgauti masažais. Galima įeiti pro bibliotekos vartus, praeiti tarp marmuro kolonų ir pasiekti paplūdimį. Keli gultus siūlantys prekeiviai netemdo šio nuošalaus kampelio žavesio.
Sidės paplūdimiai turi ilgas, smėlėtas pakrantes, kuriomis gera pasivaikščioti leidžiantis saulei. Paplūdimyje pamatysite daug profesionalių fotografų ir jų modelių – turistų. Vienas smagumas stebėti.
Sidės senamiestyje – daug barų, restoranų, ledų vežimėlių, o tarp griuvėsių įrengtas netgi naktinis klubas. Akmeninis baras senoviniame uoste prie pat Apolono šventyklos – populiarus tarp vietinių, iš jo smagu grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti vyną. Savaime suprantama, rami Sidė – ne konkurentė naktinio gyvenimo liūtui Bodrumui, bet tai puiki vieta kelias dienas pailsėti, ypač jei nenorite vien tik gulėti.
Po pirmos dienos, praleistos Turkijoje, supratau, kad čia kiekvienas gali rasti sau tinkamą poilsio būdą, todėl nemanykite, kad be poilsio paplūdimiuose daugiau nebus ką veikti. Aš tikrai nemaniau, kad kurortiniuose Turkijos miesteliuose yra įstabių architektūros paminklų, muziejų ir turistų neperpildytų jaukių parkelių. Bet turiu prisipažinti, po tokios aktyvios dienos labai norėjau tiesiog padrybsoti šalia baseino.
Apie įpūdžius kituose Turkijos kurortuose, ką ten galima nuveikti ir skanaus paragauti – kitoje dalyje.
