Dilio oro uostas yra labai mažas. Jame trūksta tvarkos ir švaros. Kaip ir visoje šalyje, tačiau oro uostas juk turėtų būti sutvarkytas. Tai yra dalykas, kurį keliautojas pamato pirmiausia ir pagal jį pradeda formuoti savo įvaizdį apie šalį. Gali būti mažas, bet tualetinį popierių juk nesunku padėti tualete, daug juk nekainuoja. Tiesą sakant, jau oro uoste susidarytas įspūdis apie šalį buvo iš esmės teisingas.
Gera žinia ta, kad į Rytų Timorą vizų nereikia tik ES piliečiams. Visiems kitiems jos kainuoja 30 JAV dolerių ir gali būti įsigyjamos kioskelyje oro uoste. Eilinį kartą pasišaipėme iš mamos keliaujančios su JAV pasu. Jau ne pirmas kartas, kai jai reikia atskirai pirkti vizą ar stoti į daug ilgesnę eilę prie pasų kontrolės. Amerikiečiai ne visur geriausi.
Beje, Rytų Timoro valiuta ir yra JAV doleriai. Atgavę nepriklausomybę jie per daug fantazijos neparodė, savo valiutą pasitvirtino JAV dolerį ir ką tu jiems. Tik centus jie turi savo vietinius vadinamus centavais.
Sakoma, kad geriausia ką galima nuveikti Timore, yra giluminis ar paviršinis nardymas (snorkelingas). Jūros aplink Timorą yra skaidrios ir pilnos gyvybės, todėl pamatyti čia tikrai yra ką. Kol kas ši paslauga nėra taip gerai išvystyta, kaip labiau į turizmą orientuotuose šalyse, tačiau tai viena iš veiklų, kuria galima užsiimti Rytų Timore.
Gal skambės nedraugiškai, bet žiūrėjimas į jūros gelmes kiek pagražina šios šalies vaizdą, nes žvalgymasis aplink, akių nelepina. Sostinė Dilis kol kas yra nieko per daug turistui pasiūlyti negalintis prastos būklės miestelis. Įspūdis toks, tarsi buvęs eiliniu Indonezijos provincijos miesteliu, Rytų Timorui atgavus nepriklausomybę, jis nebuvo pasiruošęs tapti sostine. Nors ir yra priverstas, tvarkytis su šiomis pareigomis jam sunkiai sekasi net ir dabar.
Pavyzdžiui, turizmo sritis Rytų Timore kol kas yra visiškai užmiršta, todėl atvykęs turistas turi susitaikyti, kad čia nebus didelio viešbučių pasirinkimo, bus sunku rasti ne tik gerą, bet bent kažkiek švarų restoraną ir saugų maistą jame. Tokių dalykų kaip mums įprasti didesni ar mažesni prekybos centrai taipogi nėra.
Yra tik mažos privačios parduotuvėlės, kuriose prekiaujama viskuo t. y. nuo sausainių iki atsuktuvų, bet paprastai tau nei vieno, nei kito nereikia. Man jos kiek priminė ankstyvosios nepriklausomybės metais Lietuvos miestuose įsigalėjusią kioskų pavadintų „Įvairios prekės“ epochą. O čia sausainių nesinori, remontuoti irgi nieko neplanuoji, o normalaus maisto nėra. Gali nusipirkti užpilamų makaronų, kurių irgi nesinori.
Viešėjus kelias dienas, susidarė įspūdis, kad valdžia eilinius gyventojus yra tiesiog pamiršusi ir jie turi tvarkytis patys savaime. Per tas kelias viešnagės dienas neteko pamatyti gatvėse nei kariuomenės, nei policijos. Tarsi viskas čia turi tvarkytis savaime. Kol kas timoriečiams patiems tvarkytis sekasi nelabai gerai, nes skurdo, nedarbo ir neraštingumo lygis šalyje yra labai didelis.
Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje gyventojai irgi gyvena skurdžiai, bet tu žinai, kad tas dalykas yra valdžios politikos kontroliuojamas, už tai atsakinga valdžia. O Rytų Timore valdžia tiesiog užsiėmusi savo reikalas ir paprastų žmonių problemos jos nedomina. Bent jau kol kas.
Visa tai nereiškia, kad šalis nesaugi. Keliaudami niekur nejutome jokio fizinio pavojaus. Nors patariama nevaikščioti naktimis, ypač vienoms moterims. Aišku, mes naktimis neslankiojome, bet dienomis jokio pavojaus nepajutome. Žmonės nors ir neturtingi, tačiau labai draugiški ir linkę padėti.
Įdomiausia sostinės Dilio dalis turbūt yra Kristaus statula ant aukšto kalno šalia miesto, panaši į tą esančią Rio de Žaneire. Kristus išskėtęs rankas žiūri į jūrą ir sveikina visus atvykusius į salą. Vaizdas tikrai gražus, tačiau tik iš toliau. Užlipus į tą kalną ir žiūrint iš arti matyti, kad ir pačiai statulai jau reikia kapitalinio remonto.
Paplūdimiai Dilyje ir jo apylinkėse irgi per daug nesužavėjo. Jūra tarsi ir ta pati, vanduo geras, tačiau paplūdimiuose pilna šiukšlių. Jų net nefotografavau, nesinorėjo gadinti šalies įvaizdžio. Vietiniai maudosi, jiems tai lyg ir netrukdo. Mes Dilyje net nesimaudėme, nors jūra buvo už penkių minučių kelio nuo namų.
Su restoranais Dilyje taip pat yra problemų. Kainos, sakyčiau, ne tokios ir mažos – mėsainis ar makaronų porcija kainuoja apie penkis eurus. Mums tai gal ir nieko baisaus, tačiau Lietuvoje tokio tipo restoranai būtų uždaryti vos įžengus pro duris maisto priežiūros inspektoriui. Nešvara ir netvarka tiesiog bado akis. Ne, tai nebuvo kokie nors vietiniams skirti restoranai. Tai buvo pagrindinėse Dilio gatvėse stovinčios užeigos, į kurias užeina ir tie labai reti Rytų Timoro turistai. Ieškant tualeto, buvau nukreiptas į vidinį kiemą, kuriame stovėjo lauko tualetas ir šalia lietaus vandeniu pripildyta vonia rankoms nusiplauti. Aplink, baisiai lodami, lakstė šunys. Maistas taip pat pasitikėjimo nekėlė, buvo neskanus, todėl po jo gėrėme daug nealkoholinės degtinės dezinfekcijos tikslais.
Nusivylus Diliu, mūsų viešbučio šeimininkas pasakė, kad puikių paplūdimių galima rasti maždaug už valandos kelio nuo Dilio esančiame Likisos mieste. Į Likisą vykome dviem mikroautobusais, prieš tai išgirdę perspėjimus, kad paskutinis mikroautobusas į Dilį išvyksta šeštą vakaro.
Dilio mikroautobusais kelionė gali būti labai smagi. Šios transporto priemonės vadinasi mikroletais. Jais už fiksuotą 25 dolerio centų mokestį galima važinėti po visą miestą. Už miesto ribų jie kainuoja brangiau, bet iš esmės yra tokie patys spalvotai dažyti linksmi mikroautobusiukai kaip ir mieste. Linksmos ne tik spalvos ir įsikibę į dureles važiuojantys keleiviai, bet ir nuotaika, nes nuo vairuotojų leidžiamos trankios muzikos autobusiukas net važiuodamas šokinėja. Keleiviai pageidaujantys išlipti, centais barškina į mikroautobuso stogą.
Likisos miestelis yra dar vienas aptriušęs šalies kampelis. Dulkėtoje aikštėje yra didelis turgus, keletas visiškai identiškų tepaluotų parduotuvėlių su tomis pačiomis prekėmis ir viskas. Ir kaimas su laisvai lakstančiomis kiaulėmis ir ožkomis. Kiaulės laksto ir knisasi po vieną, o ožkos trainiojasi būreliais, kartais nuo karto pasibadydamos ragais.
Perėjus per kaimą pagaliau radome savo išsvajotą smaragdinę jūrą, kurioje vanduo buvo kaip krištolas, o paplūdimys be šiukšlelės. Ir tai buvo dar ne viskas. Toje atokioje vietoje taip užsimiršome, kad paskutinis autobusiukas į Dilį išvyko jau be mūsų. Apie nerealų paplūdimį, komplikuotą grįžimą į Dilį tamsoje ir daugiau Rytų Timoro aktualijų – kitoje dalyje.
