Pasirinkome mažą miestelį Sidi Kaouki, tikėdamiesi pagaliau išsimaudyti vandenyne ar paplaukioti banglentėmis, tačiau praleidus naktį mažuose svečių namuose Atlanto vandenyno pakrantėje orų prognozių programėlėse žadėtos saulės ryte nesulaukėme. Nors miestelis visą savo grožį ir bendrą nuotaiką atskleidžia šviečiant saulei, mums šį kartą „nuskilo“ ten stebėti tik nepaprastai žavų saulėlydį. Jautėsi ir tai, jog visame „surferių“ miestelyje buvome vos keli keliautojai.

Palikę Sidi Kaoki miestelį vėl sugrįžome į Essaouirą ir autobusu pasukome link Agadiro. Daugiau nei pusę milijono gyventojų turintis miestas mums tapo tik tarpine stotele keliaujant link savojo tikslo – Zagoros. Pastaroji mus suviliojo 30 laipsnių šilumos temperatūra, puikiais viešbučiais ir jų kainomis. Visai netoli Zagoros yra ir didžiausia žemėje tropinė dykuma – Sachara. Aplankyti šią dykumą vienas iš mūsų kelionės tikslų.

Ankstyvą rytą išlipę iš autobuso Zagoroje jautėmės tarsi kosmonautai ar pirmieji čia atvykę keliautojai. Mažos parduotuvėlės ir kavinės tik atsidarinėjo, o kiekvienas vietinis gyventojas plačiai šypsojosi ir spaudė ranką kaip senam draugui. Girdėtos pasakos apie Maroko paprastumą, draugiškumą ir žavesį pagaliau įgavo prasmę. Niekas čia žūtbūt nepiršo savo prekių, nesiūlė narkotikų ir nežiūrėjo kreivai. Atvirkščiai – miestas pasitiko mus lyg savus.

Marokas, Sachara

Kiek teko girdėti iš keliautojų pasakojimų prieš penketą metų panašiai pasijusti galėjai ir Marakeše ar Essaouiroje. Tačiau pastarieji miestai jau atsikandę turizmo bangos ir nebėra tokie patrauklūs tiek svetingumu, tiek kylančiomis kainomis. Per 30 000 gyventojų talpinančioje Zagoroje buvome vos keli europiečiai keliautojai. Šį miestą itin pamėgę lenkai, vokiečiai, prancūzai ir anglai. Tačiau savo turizmo šlovės metus miestas, anot vietinių, prarado dar 2010-aisiais ir plačiai išskėstomis rankomis laukia turistų. Zagora šiuo metu sparčiai tvarkosi, nes matosi daugybė pradėtų statybų.

Mieste labai karšta. Lietuvoje taip būna turbūt tik vieną kartą per visą vasarą. Vaikštome siauromis gatvelėmis apžiūrinėdami vietinių gyvenimą, lankydami prieskonių krautuvėles ir išbandydami vietinį maistą. Kepinant saulei susipažįstame su vietiniu arabų verslininku Allal Azizi. Šis žmogus užsiima turų kelionėmis į Sacharos dykumą keliose Afrikos šalyse, yra įkūręs šiam kraštui autentiškų menų muziejų, išleidęs knygų apie vietines tradicijas ir papročius. Allal Azizi tampa puikiu bičiuliu, suranda mums pigų viešbutį (mažiau nei 10 eurų asmeniui) ir pasikviečia pavakarieniauti bei paragauti vietinio alaus.

Marokas, Sachara

Vakarienės metu esame pakviečiami į nemažą jo draugų viešbutį ir puikiai leidžiame laiką kalbėdami apie Allal Azizi gyvenimą su dvejomis žmonomis ir vietines tradicijas. Vakaro eigoje susipažįstame su vietinių barų savininkais ir kitais įtakingais vietinio verslininko draugais. Pirmas įspūdis, jog su arabais per daug neprijuokausi pranyksta. Visą vakarą praleidžiame juokaudami bei diskutuodami apie lietuviškas ir arabiškas tradicijas, vertybes. Apsikeičiame telefono numeriais ir pažadame vieni kitiems dar susitikti. Allal, už gerą kainą, mums suorganizuoja turą dviem dienoms į Sacharą.

Ankstų rytą mūsų jau laukia taksi vairuotojas, kurio darbas mus nuvežti į M'hamid miestelį, kuriame mūsų laukia vietinis gidas su džipu. Beje, taksi vairuotojai čia mėgsta papildomai užsidirbti, tad jei ne esate susitarę dėl papildomų keleivių, nenustebkite jei jų atsiras. Su šiuo vairuotoju vienu metu keliavo net 12 asmenų. Dviese priekyje, keturiese per vidury, o automobilio gale sėdėjo trys moterys su trimis vaikais ant kelių. Pasiekę reikiamą vietą persėdome į gido džipą, kur galėjome atsikvėpti ir mėgautis vaizdais per langus.

Ilgoje kelionėje per dykumą iki mūsų stovyklos, kur praleisime naktį, keliaujame apie 2-3 valandas, pakeliui sutikdami daugybę pavienių kupranugarių ir jų stovyklų, kur šiuos gyvūnus galima skaičiuoti šimtais. Oras čia mums labai palankus, nes vos prieš savaitę dykumoje buvo stipriai vėjuota, o dabar čia tik kaitri saulė ir švelnus vėjelis. Besimėgaudami saule ir egzotiškais reginiais pasiekiame savo stovyklą. Stovykloje įkurtos specialios palapinės nakvynei, bendras namelis poilsiui, čia valgomi pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Taip pat čia įsikūręs ir vietinių gyventojų, darbuotojų namelis, didelė laužavietė leisti vakarams ir už šimto metrų nuo stovyklos nutolęs visai šiuolaikiškas tualetas.

Marokas, Sachara

Vos už kelių metrų nuo stovyklos atsiveria nepaprasti dykumos peizažai, tačiau esant stipriai kaitrai (apie 30-35 laipsniai šilumos) nosies į lauką nekišame ir laukiame vakaro, kai pradės leistis saulė. Prieš 18 valandą vakaro, basomis kojomis, patraukiame link aukščiausios viršukalnės Erg Chigaga. Besileidžianti saulė nudažo smėlynus nepaprastomis spalvomis, o kelionė aukštyn primena sapną. Pakili nuotaika padeda įveikti 20-30 minučių žygį į aukščiausią kopą, kurios link eidami ne kartą stojome pailsėti, atgauti kvėpavimą ar atsigerti vandens.

Viršukalnėje stebėti saulėlydžio susirinko per dešimtį turistų ir keliautojų. Kas poromis, kas šeimomis ar kartu su draugais. Pripažinome, jog tokio puikaus reginio su draugais dar nebuvome regėję ir diskutavome apie nepaprastus stebuklus žemėje. Aukščiausioje mums pasiekiamoje Sacharos dykumos vietoje praleidome porą valandų. Laiko praleidimą paįvairino ir lenta, skirta čiuožinėti nuo dykumos kopų.

Marokas, Sachara

Grįžę į stovyklavietę sulaukėme nuostabios vakarienės – vietinės marokiečių virtuvės tradicinio patiekalo, troškinio – tadžino. Kartu su mumis vakarieniavo ir septynių vokiečių grupelė. Pavalgius mūsų laukė pasisėdėjimas prie laužo, kur vietiniai stovyklos darbuotojai ir gyventojai mums grojo marokietiškais būgnais ir dainavo arabiškas dainas. Visi kartu plojome, dainavome ir šokome aplink laužą. Tuo metu tikrai buvome atitrūkę nuo viso pasaulio problemų. Nutilus muzikai dykumoje buvo galima išgirsti visišką tylą. Gerokai po vidurnakčio kartu su stovyklos darbuotojais vėl grįžome į smėlio kopas kur danguje stebėjome tūkstančius ryškių žvaigždžių. Dangus Sacharos dykumoje įstrigs atmintyje amžinai. Vėliau sekė vietinių pasakojimai apie jų darbus ir bendra meditacija.

Marokas, Sachara

Ankstyvą rytą dykumoje leidomės į kelionę su kupranugariais. Pasitikome saule ir atsisveikinome su Sachara iki kitų kartų. Įspūdžiai patirti čia, man asmeniškai, priminė piligriminę kelionę prancūziškuoju keliu per Ispaniją (Camino de Santiago), kur teko įveikti tūkstantį kilometrų pėsčiomis. Pasiekus užsibrėžtus tikslus visada aplanko nepaprastas lengvumas ir nauji iššūkiai mintyse.

Marokas suteikė daugybę naujų spalvų ir idėjų gyvenimui. Niekada nepamiršiu nuo prekybininkų šurmuliuojančių Marakešo ar Essaoueros senamiesčių gatvelių, galingosios Sacharos ar Atlaso kalnų, kuriais ir dar kartą šioje kelionėje grįžome į Marakešą. Grįždami aplankėme ir Ouarzazate miestą, kuris vadinamas Maroko Holivudu. Jame įsikūrusios 3 didžiulės kino studijos bei keletas įdomių muziejų, tačiau ne visi Maroko muziejai gali nustebinti savo ekspozicijomis, nes jie tiesiog apytuščiai.

Nuostabus maistas, kainos, vietinė kultūra ir architektūra, vaisių ir daržovių pasiūla ar avokadų kokteilio skonis išliks atmintyje dar ilgam. 10 dienų kelionėje šiek tiek taupant išleisite apie 400-500 eurų, norint daugiau patogumų 700-1000 eurų. Viskas priklauso nuo asmeninių poreikių. Marokas tikrai privaloma stotelė kiekvieno keliautojo širdyje. Pakartoti. Dar ir dar. Tūkstantį kartų.

Kelionėje po Maroką keliaujame kartu su Lietuvoje įsikūrusio indėnų kaimo „Vinetu“ atstovu Bėgančiu Jaučiu (indėniškas vardas) ir grupės „Baltasis Kiras“ vokalistu Tautvydu. Atostogos Maroke, o vėliau Paryžiuje tęsis iki kovo 14 dienos. Daugiau kelionės įspūdžių rasite Facebook paskyroje: „Kurorto vaikis“




Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt