Kai kalba pasisuka apie blogiausius ir baisiausius pasaulyje oro uostus nedrįskite tarp jų minėti lietuviškų oro uostų. Mūsiškiai – prestižiniai, palyginus su pagrindiniu Kubos – Chosė Marčio tarptautiniu oro uostu, Havanoje. Lietuvos oro uostus peikiantys ir vis kokių nors minusų jiems prirašantys žmonės turėtų rikiuotis į eilę ir po vieną atgailauti.

Milijonus keliautojų kasmet aptarnaujantis Havanos oro uostas drąsiai gali gauti „lėčiausiai atiduodančio bagažo“ titulą. Apie tai rašoma visuose kelionių giduose, keliautojų bloguose ir komentaruose po straipsniais apie šią įstaigą. Žmonės stebisi, ką reikia daryti, kad lagaminai kelyje tarp nusileidusio lėktuvo ir išdavimo takelių užtruktų daugiau nei valandą. Mano skrydis buvo iš Toronto. Tuo metu nusileido tik tas, vienintelis lėktuvas. Bet tai aptarnavimo greičio nepadidino. Žinote, kiek laiko laukėme lagaminų? Pusantros valandos! Ir tai dar ne rekordas. Kai kurie, internete rašo laukę dvi valandas.

Atvykus į Havaną nustebina ir daugiau dalykų. Pavyzdžiui, gauti vietinės valiutos labai sudėtinga. Daugelyje užsienio šalių su kubietiškais pinigais bankai nenori turėti nieko bendro ir rekomenduoja savo valiutą į vietinę išsikeisti jau būnant Kuboje. Taip dariau ir aš, bet tai užtruko dar porą valandų. Pasiėmus lagaminą, praėjus pasienio patikrą, kuri visai normali, atsiduri žmonių minioje – visi jie grumiasi dėl vietos prie dviejų bankomatų.

Chosė Marčio oro uostas

Aha, nei daugiau, nei mažiau – stovi lygiai du, specialiose kabinose. Šalia budi po apsauginį ir po padėjėją, nes tie bankomatai tikrai labai sudėtingi. Į juos kiši savo pinigus, dedi pasą, kad nuskenuotų, ir tada, po kelių minučių informacijos apdorojimo, bankomatas išpjauna kubietiškų pinigų. Bet tik limituotą sumą, tris šimtus. Jeigu nori daugiau – vėl darai viską iš naujo. Vienas keliautojas toje bankomato būdelėje užtrunka 5-10 minučių. Jeigu labiau išsižiojęs – dar ilgiau. Ar galite įsivaizduoti, kaip tai nervina po 20 valandų trukusio jungiamojo skrydžio iki Kubos? Kai jau nori skubėti ištiesti kojas? Bet į bankomatą numoti ranka irgi negali. Iš oro uosto veža tik taksi, o taksi priima tik vietinius grynuosius. Kitose vietose tas pats, su bankinėmis kortelėmis nelabai draugauja Kubos įstaigos.

Toks mano nusiminimas atvykus į Havaną buvo niekis, palyginus su tuo, ką pamačiau ir patyriau išvykdamas. Kraupiai liūdna, kaip ši komunistinė šalis nesusitvarko.

Gal pradėkime nuo tualetų. Tik paskaitykite apie juos, bet patys geriau ten nelandžiokite ir nesinaudokite. Sutariam?

Chosė Marčio oro uostas

Pirmasis tualetas, dar nepraėjus patikros zonos, prieinamas tiek išlydintiems keliautojus, tiek taksistams, kurie oro uoste medžioja keleivius. Iš keturių kabinų – veikia tik viena. Iš trijų pisuarų neveikia nė vienas. Vyrų tualete eilė lyg prie ypatingos prekės – 20-30 vyrų stovi ir jau beveik stena. Prie moterų tualeto situacija dar blogesnė, jų koks 50, visos piktos, kubietiško karščio išmuštos. Kas dedasi jų tualeto viduje nemačiau, bet, manau, kad nieko gero.

Keliaukime gilyn į oro uosto išvykimo terminalo vidų, jau praėjus patikras. Jeigu viešėdami Kuboje laimingo atsitiktinumo dėka išvengėte vietinių prekybos centrų ir dar nematėte, kas yra „deficitas“ – čia jus susitiksite akis į akį.

Toje vadinamoje „Duty free“ parduotuvėje jūs žiūrėsite į lentynas, kur turėtų būti prekės, o „deficitas“ šieps savo dantis ir rodys liežuvį. Lentynose ne kubietiškos gėrybės, o tuštuma. Liūdna, tamsi tuštuma.

Tiesa, alkoholio skyriuje rasite penkių rūšių romo, balto ir tamsaus, bet daugiau nieko. Na gerai, meluoju, kai ko yra. Pavyzdžiui, kai pardavėjos paklausiau „o kur saldainiai?“, ji mane atvedė, nepatikėsite... prie cukraus. Taip, oro uoste, išvykstantiems turistams kubiečiai siūlo įsigyti cukraus kilogramą, tokiame baisiame, skaidriame maišelyje. Ir tas cukrus neatrodo ypatingas, tiesiog paprastas, baltas, toks, kokį dedamės į arbatą.

Kitame „Duty free“ parduotuvės skyriuje, kuris skirtas „vaikams“ viršutinė lentyna buvo beveik tuščia, tik pačiame jos kampe padėtos kelios „Snickers“ šokoladukų dėžutės. Vidurinėje lentynoje – išstatyti keli vienos rūšies maži sulčių pakeliai su priklijuotais šiaudeliais. Apatinėje lentynoje – išdėliotos kelios rūšys vietinių limonadų. Geltoni, spėju, apelsinų skonio, ir tamsūs, spėju, kažkas panašaus į kolą. Daugiau mažiesiems pirkėjams nesiūloma nieko. 
To skyriaus vaizdą vaikams mokykloje galima rodyti pasakojant, kaip mes Lietuvoje gyvenome „prie ruso“.

Chosė Marčio oro uostas

Jeigu daug keliaujate, tikriausiai esate įpratę, kad oro uostuose daug mažų parduotuvėlių ir kavinukių, kur prekiaujama tiek suvenyrais, tiek drabužiais bei kosmetika. Yra tokia vieta ir Chosė Marčio oro uoste. Tai tunelis, kuris man asmeniškai priminė požeminę perėją Vilniuje Šeškinės rajone, prie poliklinikos. Arba Kaune, prie geležinkelio stoties.

Tame tunelyje įsikūrę oro uosto „privatininkai“, kurie palyginus su „Duty free“ parduotuve tikrai turi ką pasiūlyti. Štai, pavyzdžiui, „Vaistinė“. Pagrindinė prekė joje – moteriški įklotai bei kūdikiams skirtos sauskelnės. Taip pat lęšių skystis, dviejų rūšių kremas – vienas rankoms, kitas veidui, kelios dantų pastos – silpnai mėtinė ir stipri mėtinė, muilas, vienos rūšies universalus šampūnas. Ir be abejo prezervatyvai, jeigu netikėtai oro uoste ar skrydžio metu apimtų aistra.

Paklausiau „vaistininkės“ ar turi vaistų nuo skausmo. Deja, bet ji nekalbėjo angliškai. Rodžiau gestais, kad „skaudą galvą“. Bet ji tik pradėjo juoktis ir rodyti „liuks“. Paskaudės – praeis, kaip sakydavo mano senelis.

Kitas „privatininkas“ prekiauja fotoaparatais. Tas žmogus neparduoda skaitmeninių fotoaparatų, baikit juokus, jis siūlo įsigyti juostinius. Taip pat jis gali parduoti juostelę 24 arba 36 kadrų, bet to, jis teikia tikrai puikią paslaugą – nufotografuoja ir labai greitai padaro nuotrauką, kurią kaip prisiminimą iš šios puikios įstaigos parsigabensite namo.

Chosė Marčio oro uostas

Jeigu fotografija nėra jūsų aistra, o daug labiau domitės mada, tada prašome tiesiu taikymu į „Red Casa“ parduotuvėlę. Joje dvi pardavėjos, valgydamos vištos koją, konsultuoja visais mados klausimais. Moterys parduoda marškinėlius su Kubos vaizdais bei paprastus sportinius. Gana keistų kirpimų ir stipriai pablukusių spalvų. Bet gal tokios mados Havanoje, negali žinoti. Taip pat prekeivės turi vienos rūšies moteriškų pėdkelnių.

O jų konkurentas, šalia esančioje parduotuvėje prekiauja marškinėliais su Kubos lyderių atvaizdais. Tiesą sakant, pas ji didžiausia eilė – net du pirkėjai. Gal dėl to, kad jis nevalgo vištos kojos, o gal dar ir dėl to, kad tokius bent jau kaip lauktuves draugams gali atvežti.

Išvykstantys iš Kubos žmonės dažniausiai piniginėse dar turi vietinių pinigų, nes kaip ir minėjau, be grynųjų toje šalyje būsi pražuvęs. Nieko keisto, kad prieš sėsdami į lėktuvą keliautojai kubietiška valiuta nori atsikratyti ir oro uoste ieško keityklos. Ji ten yra, taip. Tačiau niekas nesakė, kad jos darbo valandos derinamos prie keleivių patogumo.

Chosė Marčio oro uostas

Žmonės ten eina ir eina, o darbuotoja iš keityklos vis išeina ir išeina. Nei kur, nei kokiam laikui – jie neaiškina. Nori ir išeina. Keli norintys išsikeisti valiutą numojo ranka ir išvyko nelaukdami ponios keitėjos. Labiau užsispyrę bandė kelti triukšmą, pyko ir rėkavo dėl betvarkės. Oro uosto darbuotojai ramino įsiutusius, vis kartojo gražų ispanišką žodį „trankilo“, kuris lietuviškai reikia „ramiau“.

Žinot, ką aš jums pasakysiu – tikrai, „trankilo“, pamirškit tuos pinigus, nestresuokite, juk paskutinė atostogų diena. Turėsite kubietiškų pinigų prisiminimui, galėsite laikyti spintoje ir giminaičiams parodyti.

Prieš palikdami egzotiškąją Kubą, nepamirškite aplankyti dar vieno tualeto. Išvykimo salėje, prie visų įsodinimo vartų jis yra vienintelis. Visai nesausakimšas, eilės nestovi, tačiau tualetas nuniokotas lyg po karo.

Kvapo tekste niekaip neperpasakosiu, jį reikia užuosti, kad suprastum tą blogį, tačiau kitus dalykus paminėsiu. Štai ir vėl puikieji pisuarai. Ir vėl bėda su jais. Trys iš šešių įvilkti į kažkokius maišus, kad vyrai nenaudotų. O tualetų kabinose, skirtose rimtiems dalykams, atrodo, vyko siautulingas vakarėlis. Yra keturios kabinos: dvi iš jų privemtos ir kitaip nudergtos žmogaus „dalykais“. Taip bjauru, kad net nefotografavau. Viena iš jų užkimšta. Net nežinau, kaip paaiškinti – tiesiog į klozetą kažkas įgrūdo šiukšlių dėžę. Tik viena kabina yra naudojama, tiesa, apie švarą pamirškite.

Chosė Marčio tarptautiniame oro uoste, iš kur lėktuvai skraido po visą pasaulį, oro uoste, kuris reprezentuoja Kubos sostinės veidą, veikia ir viena kavinė, labiau primenanti bufetą. Ten parduodą alkoholinius kokteilius su romu, alų, sulčių gėrimą, vienos rūšies limonadą ir dviejų rūšių sumuštinius. Su sūriu vegetarams bei su sūriu ir kumpiu visavalgiams. Gana keista ta maitinimo vieta, todėl pavalgykite prieš vykdami į oro uostą.

Dar kartą kartoju – po šio oro uosto suprasite, kokius gerus juos turime Lietuvoje. Linkėkime visi drauge Kubai imti pavyzdį iš mūsų. Tvarkykitės jūs ten. Juk tiek turistų atvyksta. Šalis nuostabi, bet paskutinis įspūdis baisų slogumą palieka.

Chosė Marčio oro uostas
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (108)